Kartą sekmadienį, po mišių, mes susitikome seno mano draugo – draugelio 40 metų – šeimą. Nuėjome kartu papietauti. Mano mažoji dukra sugalvojo pažaisti žurnalistę ir uždavė mums su senu draugu klausimus. Vienas buvo toks – ko labiausiai gailiesi. Pagalvojau ir sąžiningai atsakiau:
– Negaliu su draugu išgerti vyno. Dviese. Kaip anksčiau.
Nieko mes gerdami vyną daug nepridarytume. Tylėtume. Viskas išsipasakota ir viskas pragyventa. Gerai, kad abu Vilniuje, kartais pasimatome. Draugas liūdnai pakinkavo galvą pritardamas. Taip, jis norėtų su manimi išgerti vyno, bet jau nebegali. Savo gyvenimo vyną išgėrė. Aš dar ne, tačiau esu pakeliui į viso gyvenimo tikslą ir mano išgerto vyno vagonas artipilnis.
Ką ten vyno. Visą gyvenimą nuoširdžiai atnašavau dievui Rūgučiui aukas. Dešimtį metų metų dirbau pačioje mieliausioje dievo Rūgučio pilvui pramonėje – alaus pramonėje. Tai buvo tikras svajonių darbas. Kiekvieną penktadienį ragaudavome alų iš viso pasaulio. Žiūrėdavome pakėlę bokalus prieš šviesą į alaus spalvą. Kokia maloni atspalvių paletė. Gintaras, tamsus gintaras, mulatės oda ir tamsi naktis ketvirtą valandą. Įžiūrėdavome tokius atspalvius bokale. Tada uosdavome alaus aromatą. Blogas aludario darbas jau aromate atsiskleidžia. Neverta ir ragauti, jei aromatas su dvokučio prieskoniu.
Puta. Kai kurie neišmanantys žmonės sako, kad įpilti alų į bokalą reikia be putos. Atseit klientas gauna tiek alaus, kiek užsakė. Tokiu būdu barmenas pademonstruoja verslo sąžiningumą. Aš protestuoju. Puta yra vienas iš alaus grožių. Tegu mane apgauna ir pagauna su grožiu. Štai moterys, jų grožis padarytas per ilgas valandas grožio salone. Tebūnie. Apgaukite mane gražiai. Tokia ir alaus puta – akyse nykstanti laikinojo grožio manifestacija..
Svarbiausia, galvodami apie grožio apraiškas, neužmirškite išgerti pačią dievų ambroziją. Ne, negerkite, iš pradžių palaižykite arba pačiulpkite. Tada vos vos gurkštelkite. Štai, jūs jau patekote į dievo Rūgučio šventyklą.ir jūs jam meldžiatės. Kiekvienas padorus alaus bravoras iš tolo siunčia Rūgučio šventyklos aromato fliuidus. Jeigu kartais iš bravoro sklinda nemalonus kvapas – niekada nepirkite tokio bravoro alaus. Blogas kvapas iš alaus bravoro negali sklisti, nes negali. Aksioma. Geros duonos kepyklos taip pat dieviškai kvepia.
Duonos raugas geruose namuose gyvena šimtą metų. Jei moteris ir jos motinos motinos saugojo duonos raugą, tai ji įžengusi viena koja į senųjų lietuviškųjų dvasių pasaulį ir tokios moters gali prašyti žolelių nuo blogos akies ir nuo meilės. Duonos raugą sauganti turės tų pačių reikalingiausių gyvenime žolelių. Deja, reta moteris šiais laikais išmano Rūgučio dalykus. Dažniau žino teises ir lygybę. Senovėje vyrams buvo įdomiau gyventi su tomis pusraganėmis – kas dieną vis naujiena. Ir iš miško moteris vis ką nors parneša – tai žolelių, tai vaiką. Bet nedrąsu raganos vyrui klausti – o koks čia vaikas, miško dvasių ar šiaip, nuosavas? Grįžusios iš miško paklausi apie vaiką, tai kai atsakys....O mūsų laikais su tomis moterimis aišku kaip langeliais suliniuotame mokyklinio sąsiuvinio lape. Vienodi langeliai ir kryželiai. Iš miško nieko neparneša. Nuobodu.
Bet aš jums pasakoju apie Rūgutį. Vėl nuklydau. Šis dievas toks ir buvo – nenuspėjamas, burbuliuojantis, linksmas storulis. Pats jį įsivaizduoja taip arba iš Gintaro Beresnevičiaus raštų atkeliavo toks Rūgučio paveikslas. O gal tai archetipinė tautos atmintis slepiasi su visų baltų dievų panteonu mano galvoje. Nežinau. Bet Rūgutis galėjo visaip. Jis net buvo išmanus. Jis sugebėjo mikliai įsisavinti naujas technologijas. Net tik tradiciniais duona ar alumi vertėsi. Mano galva vienas sėkmingiausių jo prisitaikymo prie modernybės pavyzdžių yra kopūstų rauginimas.
Kopūstų češkavojimas surenka prie stalo šeimyną. Ir češkavojimas nėra paprastas. Jis sakralinis, astronominis įvykis, derinamas su pilnatimis ir delčiomis. Beveik prilygsta savo rimtumu raganos išėjimui į mišką vaiko parsinešti. Ir pats žodis – įsiklausykite – yra gyvatiškas, šnypščiantis, lyg į sukapotų kopūstų bačką įlenda Rūgučio pasiųsta rūgimo gyvatė. Kopūstus mums atbogino vokiečiai. Na jie tada buvo kryžiuočiai, bet mes jau įtarėme, kad nors ir labai blogi, bet jie nešė mums Vakarų civilizaciją. Tai išmanusis mūsų dievas mikliai prisidvailino prie kopūstų, paleido savo raugus į sučeškavotus kopūstus. Ir...Ir mes nuo tada su didžiausiu malonumu troškiname raugintus kopūstus su dešrelėmis, be dešrelių, valgome žalius raugintus kopūstus lyg čiulpdami vitaminų syvus žiemą. Man taip simboliška: Kalvarijų turguje, Vilniuje, raugintų kopūstų bačkos baigiasi, kai Vilnius pražysta alyvomis. Alyvų žiedai tai subrendusio pavasario bei meilės altoriai gražiausiame pasaulio mieste. Rūgučio reikalai, padėję išgyventi žiemą, švelniai pereina į meilės reikalus. Taip gyvename.
Nekišiu nosies į dviejų reikalą. Nosį geriau kišti į dar vieną raugintą maistą. Raugintus agurkus. Paraugti agurkus tai lyg nedidelis raganos žygis į mišką. Pas mus šeimoje vyksta taip: vaikas siunčiamas pusę kilometro parnešti krieno lapų. Žinome kur auga laukinis krienas. Namie augintas bus silpnas krienas. Reikia keliauti laukinio stipraus krieno lapų. Nes kelionė iki krieno tai vaiko atnašavimas Rūgučiui, ritualas. Ir šiaip smagu kai mergina žino paslaptis. Tada, dar apuostant kiekvieną, skinami juodųjų serbentų bei vyšnių lapai .Tie lapai turi tikslų skaičių. Dedami į agurkų stiklainį tik tiksliai suskaičiuoti ir apžiūrėti. Paprastesnį ritualą – krapų parauti ar česnaką nulupti gali vyras. Ir dar kažko ten dedama, bet jau kur ten mums, vyrams. Mūsų ten negalima. Kvapas mūsų sugadintų galutinį dievišką produktą. Todėl prie paskutinio finalinio akto mes ir nelendame. Pačioje sakralaus akto pabaigoje į tamsiausią tolimiausią rūsio kampą – kur tik koks vienišas šliužas su liūdna akimi ant nugaros kartą per metus atšliaužia – moteris patiki vyrui nunešti agurkų stiklainius. Žiemą, atėjęs agurkų, randi tą patį šliužą susiraičiusį ant agurkų stiklainio dangtelio. Pasiųstas buvo jėgų iš aukščiau – išsaugojo.
Patyręs skaitytojas jau teisėtai klausia:
– O kur mus šį kartą vilioja autorius? Ar nepaklaidins kūlgrindose ir nepaaukos savo seniesiems dievams?
Jau atvedžiau jus prie savo priešpaskutinės pastraipos. Pažangūs žmonės sako, kad negalime tikėti paskutinėmis pagonių dievybėmis. Tai nuodėmė. Gintaras Beresnevičius amžinai buvo girtas ir svaičiojo alkoholiniame transe apie baltų dievus. Netiesa. Mano galva jis tik buvo giliai persismelkęs aukojimo dvasia kaip vyresnysis Rūgučio žynys. O jūs galite tikėti vienu arba kitu. Tik įpraskite užuosti raugimo birbaliuką – gyvybės motoriuką – aluje ar giroje. Sintetinė gira bus be to gyvybės ženklo. Saldus svetimumas. Būkite laimingi kai namus persmelkia šviežiai keptos duonos aromatas. Namai su namie keptos duonos kvapu stovi tvirčiau. Tai namų kertinis pamatas. Net lenkišką sriubą su raugu ragaukite – žureką. Lenkai sąjungininkai – iškart pašnibždės Rūgutis, kol šaukštu mojuosite prie lenkiškos sriubos lėkštės.
Rūgutis iki šiol gyvas vienoje Žemaitijos girioje, sukasi prie patys žinote kokio gėrimo varymo aparato. Jis padribusiu smagiai prikimštu skanumynų pilvu, ką tik prisiragavęs savo varomo dalyko ir kikena. Naivi valdžia – visos naivios valdžios – tikėjosi išmušti iš mūsų jo dvasią. Daug tų valdžių matė Rūgutis, ir kryžiaus ženklu jį kryžavojo, ir komunisto bilietu palei nosį braukė. Rūgutis tik šaipėsi girių glūdumoje. Na – kai sėdžiu lovoje pilnaties apšviestas naktį – mes visi esame šiek tiek rūgučiai. Mes ragaujame, mūsų moterys raganos (gaila, tik kas dešimta), raugas yra su mumis. Nors žinovai tvirtina, kad tikroji Rūgučio vieta Dzūkijoje. Mano kukliomis žiniomis senasis baltų dievas Rūgutis leidžia jums pasirinkti jo buvimo vietą, kad tik jūs nuoširdžiai atnašautumėte jam aukas.