Užgavėnių šventimas praeitame amžiuje: gąsdino vaikus, blynus vadino Kauno restoranų išmone, o didžiausias vargas buvo nesusituokusiems

Nuo archajinės šventės iki Antano Smetonos suformuotos lietuvybės skatinimo ar žiemos palydos šventės – Užgavėnes švenčiame jau seniai, tad ir papročių (tiek išlikusių, tiek dingusių) galime rasti ne vieną dešimtį. Bet atverskime lapą atgal, prieš sumoderninant ir suvienodinant Užgavėnes. Kas dėjosi Žemaitijoje, o kas Aukštaitijoje? Kodėl dzūkės čiuožinėdavo ant verpsčių, o persirengėliai šaipydavosi iš nesusituokusių asmenų? Nagrinėdami kiekvieną Užgavėnių elementą galime rasti ne tik įprastų, bet ir šiandien šypseną ar nepritariamai surauktą nosį sukeliančių papročių.

Kokios Užgavėnės be kostiumų?

Pirmąjį Užgavėnių paminėjimą randame vienuolio H. Beringerio raštuose 1428 m. Jis aprašė, kad šią naktį vyksta velnių šokiai, moterys persirengia vyrais. Čia galima įžvelgti pirmąjį ir turbūt vieną svarbiausių Užgavėnių elementų – persirengėlius. 

Pasak K. Blockytės („Užgavėnių šventės (Šiupinio vakaro) specifika Klaipėdos krašte“, 2010), pirmieji persirengėliai dažniausiai naudojo gyvūnus ar paukščius vaizduojančias kaukes: persirengdavo meškomis, gandrais, gervėmis, vilkais. Kostiumų gausa ypač pasižymėjo Žemaitija – kitur kostiumų šią dieną arba išvis nebuvo, arba buvo daug kuklesni. Tradicija persirengti stereotipiniais ir šiomis dienomis jau rasistinę potekstę turinčiais kostiumais „žydais“ ir „čigonais“ atsirado