Makrobiotika nėra vien dieta. Dieta – tik vienas šios sistemos aspektas. Makrobiotika – tai požiūris, gyvenimo būdas ir kasdieniai pasirinkimai, kurie daro mus sveikus tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Iš esmės makrobiotika yra mokymas apie holistinės pusiausvyros sukūrimą. Išoriniame lygmenyje tai yra žmogaus ir aplinkos pusiausvyra, o vidiniame – pusiausvyra tarp kūno, proto ir dvasios.
Vienas iš makrobiotikos kūrėjų Žoržas Ozava (George Ohsawa) knygoje „Pusiausvyros sukūrimas. Rytų sveikatos ir laimingo gyvenimo kelias“, sveikatai atstatyti ir pusiausvyrai sukurti siūlo makrobiotinę dietą, kurios pagrindą sudaro neperdirbti ir mažai perdirbti grūdai, visų pirma – rudieji ryžiai. Ji teigia, jog ne mažiau kaip 50–60 procentų maisto turi sudaryti įvairūs mažai perdirbti grūdai, o likusią dalį – jūros žolės, daržovės, ankštiniai produktai, žuvys ir moliuskai.
Grūdai
Kaip pagrindinį maistą makrobiotika rekomenduoja neperdirbtus ir mažai perdirbtus grūdus: ruduosius ryžius, grikius, soras, miežius, avižas, kviečius, rugius, kukurūzus. Mažai perdirbti ir neperdirbti reiškia, kad iš grūdų nepašalinama nė viena jų valgomoji dalis. Tinka iš tokių grūdų pagaminti makaronai ir košės.
Grūdais, kaip pagrindiniu maistu, maitinosi ir nuo jo priklausė didžiosios praeities civilizacijos, kurios klestėjo Kinijoje, Indijoje, Centrinėje Amerikoje. Mažai perdirbti grūdai turi angliavandenių, baltymų, riebalų – visų tų medžiagų, iš kurių mes gauname organizmui reikalingas kalorijas. Maža to, jų proporcijos kaip tik tokios, kokių mums reikia. Pavyzdžiui, angliavandenių daugelyje grūdų yra septynis kartus daugiau nei baltymų. Maždaug toks jų santykis yra mums pats sveikiausias. Taip pat neperdirbti grūdai tiekia mums ląstelieną, vitaminų B kompleksą, vitaminą E ir kai kuriuos mikroelementus. Deja, XX amžiaus pradžioje grūdus imta intensyviai perdirbti, į madą įėjo išvalytų ir išbalintų miltų gaminiai, kurie neturi nei vitaminų, nei mineralų, nei ląstelienos. Tokio maisto makrobiotinėje virtuvėje neturėtų būti.
Daržovės
Daržovės suteikia mums beveik visus reikalingus vitaminus ir mineralus, jos taip pat paįvairina makrobiotinę mitybą spalvomis ir skoniais, suteikia jai estetinio žavesio. Makrobiotinėje mityboje jų (pagal svorį) turėtų būti 20–30 procentų. Daržovės tinka šviežios ir fermentuotos ar sūdytos. Patartina valgyti tas daržoves, kurios auga jūsų klimato zonoje, nes fiziologiškai organizmas prie jų prisitaikęs geriausiai. Pavyzdžiui, viena iš labiausiai pasaulyje paplitusių daržovių yra kopūstai. Kopūstai turi visų reikalingų maistinių medžiagų, daug vitaminų ir mineralų, kopūstus galima rauginti ir marinuoti, jie tinka į sriubas. Puikios daržovės yra moliūgai, morkos, griežčiai, svogūnai, brokoliai. Iš daržovių patartina vengti pomidorų, bulvių, špinatų, rabarbarų, rūgštynių.
Jūros augalai, žuvys ir moliuskai
Jūros dumbliai – svarbus makrobiotinės mitybos komponentas, juose gausu mineralinių medžiagų ir baltymų. Pavyzdžiui, rudieji dumbliai jodo ir magnio turi apie 100 kartų daugiau nei daugelis daržovių, raudonuosiuose dumbliuose kalio 30 kartų daugiau nei bananuose ir 100 kartų daugiau geležies nei burokėliuose.
Kraštuose, kur klimatas šaltesnis, į makrobiotinę dietą dažnai rekomenduojama įtraukti tam tikrą kiekį žuvies ir moliuskų. Tokius jūros produktus organizmas pasisavina kur kas greičiau negu gyvulių mėsą ar paukštieną. Be to, pramoniniu būdu auginami gyvuliai ir paukščiai šeriami augimą skatinančiais hormonais bei antibiotikais, todėl jų mėsa yra užteršta.
Ankštiniai
Makrobiotinėje virtuvėje ankštinės kultūros labai vertinamos. Jos puikiai dera su grūdų produktais, o kai kuriose Afrikos ir Pietų Amerikos šalyse ankštiniai augalai yra pagrindinis baltymų šaltinis, jie daugelyje vegetariškų patiekalų puikiai pakeičia mėsą. Makrobiotinėje virtuvėje populiari sojų varškė (tofu). Šis patiekalas yra puikus baltymų šaltinis, taip pat turi geležies, cinko, vario, fosforo, seleno. Soja makrobiotikoje yra tik papildomas produktas, o pagrindinis – tai įvairūs grūdai.
Prieskoniai
Svarbiausias iš prieskonių yra druska. Šiandieną druskos žmonės vartoja per daug, o per dideli jos kiekiai didina įvairių ligų riziką ir trikdo sveikatą. Tačiau jei vartosite natūralią jūros druską ir savo patiekalų nepersūdysite, jūsų kūnas taps tvirtesnis. Jūros druskoje gausu įvairių mineralų, kurie būtini organizmui ir kurių nerandame išvalytoje druskoje. Kiek mums reikia druskos? Viena iš makrobiotinės virtuvės taisyklių sako, kad žmogaus kūno svorio ir per savaitę gaunamo druskos kiekio santykis turėtų būti toks: apie 68 kg sveriantis žmogus per savaitę turėtų suvartoti apie 28 g. druskos. Vadinasi, per dieną užtenka 4 gramų druskos. Jei žmogaus svoris didesnis ar mažesnis, tą kiekį reikia atitinkamai pakoreguoti.
Kitas populiarus makrobiotinės virtuvės prieskonis – tai pakepintos sezamo sėklos su druska. Šis prieskonis puikiai paskanina grūdų ir kitus patiekalus.
Kaip prieskoniai taip pat gali būti vartojami džiovinti vaisiai. Tai yra sveikesni produktai, nei cukrus ir įvairūs dirbtiniai saldikliai. Iš aliejų makrobiotinėje virtuvėje vartojami šaltai spaustas sezamų ir kukurūzų aliejus.