Kontekstas
Tarp besisklaidančių Antrojo pasaulinio karo debesų brendo sąlygos naujiems iššūkiams. Dvi didžiosios jėgos, JAV bei Sovietų Sąjunga, stiprindamos savo įtaką pasaulinėje arenoje, įsitraukė į rungtyniavimą ekonominėje bei technologinėje srityje. Šaltojo karo pradžia galima laikyti Trumano doktrinos paskelbimą 1947m. ir NATO organizacijos įkūrimą 1949 m. Ši sąjunga turėjo padėti užkirsti kelią tolimesnei komunizmo ekspansijai, dėl šios priežasties Sovietų Sąjungos lyderiai NATO karinės organizacijos įkūrimą laikė tiesioginiu iššūkiu komunistiniam pasauliui.
Prasidėjusios lenktynės reiškė ir karinės pramonės plėtrą, raketinių ginklų tobulinimą, bei paties kosmoso užkariavimo idėjos gimimą. 1957 Žemės orbita ėmė skrieti pirmasis palydovas „Sputnik“, priklausęs Sovietų Sąjungai. Amerikiečiams palydovą „Explorer 1“ taip pat pavyko sėkmingai paleisti į kosmosą, tačiau jie tai padarė keturiais mėnesiais vėliau.
Kodėl pasirinkti šunys
Dar iki pirmojo žemės palydovo pakilimo, abiejų Atlanto pusių laboratorijose vyko intensyvūs pasiruošimo darbai sekančiam svarbiam žingsniui. Tiek sovietų tiek amerikiečių mokslininkai neturėjo jokių žinių apie tai, kaip neįprastose kosmoso sąlygose elgtųsi gyvi organizmai. Susirūpinimą kėlė gravitacijos stoka: kokią įtaką tai turėtų kraujotakai, širdies darbui bei kitiems gyvybiškai svarbiems organams. Kad atsakytų į šiuos klausimus, abi šalys pasitelkė gyvūnus, kuriems teko nelengva dalia ruošiantis pirmosios kelionėms.
Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo pasirinkta šimpanzė – kaip žmogui artimiausia primatų rūšis. Tuo tarpu sovietų sąjungoje ši rolė teko šunims. Šunų pasirinkimas kosmoso kelionėms buvo motyvuojamas lengva dresūra, taip pat dėl to, kad šie gyvūnai galėjo ilgiau ištverti mobilumo stoką. Dėl kūno struktūros sovietų mokslininkai rinkosi kalytes, mat joms buvo paprasčiau siūti kostiumus. Taip pat verta atkreipti dėmesį, kad šunys nepriklausė specifinei veislei. Projektui buvo pasirenkami paprasti gatvės mišrūnai, argumentuojant, jog tokie šunys yra atsparesni ligoms, turi geresnį imunitetą bei pasižymi ištverme.
Pirmoji į kosminę kelionę 1957 metais leidosi kalytė vardu Laika. Deja, tačiau jos skrydis į žvaigždes pasibaigė tragiškai. Šunelis kelionės neišgyveno, tačiau Sovietų Sąjungoje Laika tapo pripažinta pirmuoju žemėje gimusiu organizmu, pasiekusiu mūsų planetos orbitą. Dėl nesėkmingos gyvūno lemties didžiąja dalimi buvo kaltas projekto skubinimas. Laikos kelionė turėjo sutapti su Spalio revoliucijos jubiliejinės sukakties minėjimu, tad šis skrydis režimui buvo labai svarbus ideologine prasme, dėl to negalėjo būti atidedamas. Po to mokslininkams tiesiog neužteko laiko geriau pasirengti raketos paleidimui, o plano kaip reikėtų atlikti nusileidimą – tiesiog nebuvo.
Pasirengimas kelionei
Kaip ir ankstesnieji šuneliai, naujieji kosmoso užkariautojai – Belka ir Strelka taip pat buvo mišrios veislės kalytės, sveriančios ne daugiau penkių kilogramų, neagresyvios, lengvai pasiduodančios dresūrai. Besiruošdamos skrydžiui laboratorijose jos praleido beveik metus. Šis pasirengimo etapas buvo bene sunkiausias periodas gyvūnams, kadangi jie turėjo iškęsti nuolatinius tyrimus, pratybas, kurių metu šuneliai buvo talpinami į centrifugas, simuliuojančias sąlygas kelionės metu. Nusileidimui skirtose kapsulėse kalytės buvo paleidžiamos iš didelio aukščio parašiutu, o po tokio išbandymo sekdavo eilė testų, siekiant įvertinti būsimų keliautojų pajėgumą ištverti kelionę į kosmosą. Ne visi Belkos ir Strelkos pirmtakai sugebėjo atlaikyti tokias įtemptas pratybas. Iki sėkmingo šių šunelių skrydžio buvo pražudyti apie aštuoniasdešimt kitų mišrūnų, tiesa, buvo ir tokių, kurie sugebėjo iš laboratorijos tiesiog pabėgti.
Skrydis
Belkos ir Strelkos skrydis aplink Žemės orbitą truko apie 25 valandas, kurio metu kalytės nukeliavo net septynis šimtus tūkstančių kilometrų. Skrydžio metu gyvūnai neturėjo daug vietos: visą laiką jie turėjo praleisti gulimoje pozicijoje, galėdami judinti tik galvas. Nepaisant šio nepatogumo, šuneliai buvo aprūpinti to meto moderniausia technika, leidusia reguliariai maitinti bei girdyti keliautojus. Suspaustoje kabinoje taip pat buvo įrengta ir klimato kontrolės sistema, palaikiusi kabinoje tinkamą temperatūrą, drėgmės lygį.
Galiausiai, po paros praleistos Žemės orbitoje, kalytės sėkmingai nusileido specialioje kapsulėje. Būdamos visiškai sveikos ir nepatyrusios išorinių sužalojimų nusileidimo metu, keliautojos tapo pasaulinėmis įžymybėmis, išgarsėjusiomis kaip pirmieji Žemės organizmai sėkmingai nukeliavę, ir grįžę į iš kosmoso aukštybių.
Belkos ir Strelkos skrydis tapo sėkminga generaline repeticija lemtingam žmonijos istorijos įvykiui, kuris Šaltojo karo kontekste įvyko nepraėjus nei metams. 1961m. balandžio 12 dieną į Žemės orbitą sėkmingai pakilo pirmasis žmogus – J. Gagarinas.
Šlovė
Iškentėjusios nepaprastus išbandymus Belka ir Strelka pagaliau galėjo atsipūsti ir mėgautis pelnyta šlove. Turint mintyje, jog šuneliai tapo svarbiu propagandiniu įrankiu, buvo ypač puoselėjama jų estetinė išvaizda. Kalytės buvo vežiojamos po įvairias Sovietų Sąjungos vietas, pristatomos kaip tautos didvyrės, su kuriomis noriai fotografavosi įvairios to meto įžymybės.
Per tolimesnį savo gyvenimą Belka net susilaukė palikuonių, kurie taip pat dalinosi savo motinos šlove. Šuneliai savo gyvenimus praleido elitinėse šeimose, vienas jų buvo padovanotas tuometinio Amerikos prezidento Kenedžio šeimai.
Po mirties Belkos ir Strelkos iškamšos buvo patalpintos į muziejų „Žvaigždė“, esantį netoli Maskvos, Tomilino (Томилино) gyvenvietėje.