Ką reiškia vydūniškai gyventi?
Vegetarizmas – mitybos praktika, kai yra atsisakoma mėsos, įskaitant žuvį, paukštieną, vėžiagyvius, kitas jūros gėrybes. Tokios mitybos priežastys gali būti įvairios: etinės, religinės, kultūrinės, estetinės, ekologijos, ekonomikos, politinės, skonio arba sveikatos. Yra keli vegetariškos dietos variantai – pavyzdžiui, dalis vegetarų pasirenka pašalinti kiaušinius iš savo raciono, tačiau kiti to nedaro. Veganai vartoja tik augalinės kilmės produktus.
Bene pirmuoju vegetarizmo atstovu ir puoselėtoju Lietuvoje laikytinas Vilhelmas Storosta – Vydūnas. Jis – ko ne žymiausiu Lietuvos vegetaras, kuris vegetarišką mitybą pasirinko kovodamas su džiova – vadinasi, pirmiausia dėl sveikatos priežasčių. Kaip rašo „vydūnietė” Rima Palijanskaitė, savo silpną sveikatą Vydūnas buvo paveldėjęs ir iš tėvo, ir iš senelio, pastarasis mirė sulaukęs tik 36-erių. Jau būdamas 16 metų, Vydūnas pradėjo pastebėti pirmuosius džiovos simptomus, o gydytojai nedavė daug vilčių visiškai pasveikti. Tačiau Vydūnas įsiklausė į vieno gydytojo patarimą pradėti gyventi pagal griežtą dienotvarkę, o kartu, savo nuožiūra, jis nusprendė pakeisti ir savo mitybą – tapti vegetaru, nors, kaip pats rašo, tada dar nebuvo „nieko skaitęs apie vegetarizmą”.
Atsiminimuose Vydūnas taip pat rašo, jog mėsos valgė retai, bet kas kartą po valgymo – jis apalpdavo. Priežastis, dėl ko taip nutikdavo – nebuvo aiški. Vydūnas šiuos alpimus aiškindavo taip – „skerdžiamų, žudomų gyvulių kančios veikia jų mėsoje kaip nuodai valgantįjį”. Kai sulaukęs septyniolikos, Vydūnas pasiryžta mėsos nebevalgyti, jis nustoja alpęs ir kaip pats rašo – tokie alpimai „neatsitiko visą ilgą jo amžių“. Nors Vydūno pasirinkimas maitintis kitaip iš pradžių buvo sietinas su jo ligomis ir sveikata, tačiau vegetarizmo kaip pagrindinės mitybos praktikos pasirinkimas neatsiejamas ir nuo etinių priežasčių – kančios, sukeliamos gyvūnams.
R. Palijanskaitės teigimu, pastebėjęs vegetarizmo jam teikiamą naudą ir pradėjęs rašyti apie sveiką gyvenseną, Vydūnas buvo susipažinęs su indų filosofija ir Vakarų mitybos mokslais – vadinasi, pasaulėžiūros, moksliniai aspektai Vydūno pasirinkimui valgyti kitaip, taip pat pagalėjo turėti įtakos. Vydūno veikaluose rekomenduojami maisto produktai yra išskirti į dvi grupes: tai pagrindiniai produktai, kurie „iš augmenijos pareina“, ir pienas bei jo produktai. Tarp šių produktų nėra nei žuvies, nei mėsos.
Vegetariškai maitinantis, Vydūnui pradeda gerėti sveikata, todėl jis pradeda išskirti vegetarizmo svarbą, kalba apie konkrečiais ligas, kuriomis sergant, vienokių ar kitokių produktų geriau nevartoti visai – mėsą, kiaušinius Vydūnas patarė vartoti kuo rečiau, o geriau – jų visai atsisakyti ir daugiausia valgyti vaisius bei daržoves.
„Ką reiškia vydūniškai gyventi, – klausiama 1953 metais Vydūno atminimui skirtame straipsnyje, – ar tik „riešutus krimsti“, tai yra, vegetariškai maitintis, alkoholio, rūkalų nevartoti?” Atsakyme į šį klausimą pirmiausia nurodoma, kad reiktų stengtis gyvenimą padaryti prasmingu, „gyventi santaroje su visu tuo, kas žmogų kelia, o ne smukdo“ ir netgi, jei Vydūnas nebūtų parašęs nei vienos eilutės, „jo gyvenimas, gyvenimo būdas liktų gražiausiu pavyzdžiu mums visiems“.
Vegetarų draugijos ir jų veikla tarpukariu
Kaip rašo R. Palijanskaitė, 1920–1923 metais, Vydūnui mokytojaujant Telšių gimnazijoje susikūrė du būreliai – vienas filosofinio, kitas – vegetarinio pobūdžio. Vydūno vegetarizmo idėjos susilaukė pasekėjų ir tarp Kauno universiteto studentų, su kuriais, ypač iš Klaipėdos krašto kilusiais, mąstytojas palaikė artimesnius ryšius. Vydūnas studentams kalbėdavo apie jaunimo problemas, charakterio trūkumus, nurodydamas būdus, kaip juos šalinti, pailiustruodamas tai pavyzdžiais. Tačiau tokia Vydūno įtaka nevisada buvo džiaugiamasi. Į kaimą atostogų grįžusių jaunuolių neretai galėjo laukti konfliktai su tėvais – apsisprendimas nebevalgyti mėsos buvo siejamas su tikybos keitimu, ypač sužinojus, kad gyvenseną keisti įkvėpė įvairiais gandais apipintas, iš protestantiško krašto kilęs Vydūnas.
Istorikės dr. Ugnės Marijos Adrijauskaitės teigimu, Vydūnas, pradėjęs propoguoti vegetarišką gyvenseną dar XX a. pradžioje, nebuvo toks vienintelis. I, II ir III-jo Seimo narys, Lietuvos Valstiečių Liaudininkų Sąjungos atstovas Kazimieras Ralys taip pat buvo vegetaras bei propogavo blaivybę.
Nuo XX a. trečio dešimtmečio Lietuvos vegetarai ėmė organizuotis. 1924 m. sausio 13 dieną Kaune įsikūrė Vegetarų draugija, „kurios tikslas yra plėsti vegetarizmo idėją visoj Lietuvoj.“ Kaip rašo dr. U. M. Andrijauskaitė, draugija planavo išleisti savo almanachą, įkurti vegetarišką valgyklą ir knygynėlį. Vegetarų draugija savo patalpų neturėjo, todėl susirinkimus Kaune rengdavo Blaivybės draugijos patalpose, Liaudies namuose ir kitur.
1926 m. Lietuvos vegetarų draugija buvo pakviesta į Londone vykusį Tarptautinės vegetarų sąjungos kongresą, tačiau ten nuvykti negalėjo, todėl nusiuntė „pasveikinimą ir linkėjimus sėkmingai platinti humanią vegetarizmo idėją viso pasaulio tautų tarpe.“ 1924 m. kovo 9 d. susibūrė 8 Telšių vegetarai. Anot dr. U. M. Andrijauskaitės, telšiškiai savo susirinkimuose skaitė pranešimus apie vegetarizmą, išleido kelis rankraštinio žurnalo „Širdies liepsna“ numerius. Į vegetarų būrelį susirinko ir Lietuvos Universiteto, dabartinio Vytauto Didžiojo universiteto studentai, o 1931 m. vegetarų draugiją įregistravo ir šiauliečiai. Aktyviai visose vegetarų draugijose dalyvavo iš Sedos kilęs būsimas pedagogas ir visuomenės veikėjas Antanas Krausas – studijuodamas universitete jis turėjo nedidelę biblioteką, iš kurios buvo galima pasiskolinti įvairių knygų ir laikraščių užsienio kalbomis apie vegetarizmą.
1928-ųjų metų „Naujo žodžio” 22-ajame leidinio numeryje nurodoma, kad tuo metu Lietuvoje vegetarų nedaug – dar tik 150. Toliau rašoma, kad Lietuvos vegetarai „nepriklauso kraštutiniams”, bet pripažįsta, kad „žmogaus prigimčiai yra artimesnis augalų maistas”. Tekste taip pat nurodoma, kad vegetarų draugija rengia gegužines, ekskursijas ir „kitokias kultūriškas pramogas savo idėjoms plėsti ir vegetarų judėjimui demonstruoti”.
Telšiuose susibūrusių vegetarų būrelis išleido jau minėtą leidinį „Širdies Liepsna“. Pirmasis vegetariško laikraščio-leidinio numeris buvo 82 psl., o antrasis 252 psl. Jame taip pat buvo publikuojami Vydūno originalūs ir verstiniai tekstai, pirmojo numerio tiražas buvo 80 egzempliorių. Leidinį skaitė bei gaudavo ir kitur, ne tik Telšiuose, gyvenę vegetarai. Vegetarų draugijos Telšių skyrius buvo vienas aktyviausių Lietuvoje ir ženkliai padėjo vegetarizmo idėjai plėstis.
„Širdies liepsnoje” galima aptikti ne tik verstinių ir autorinių tekstų apie vegetarizmą ir jo ištakas, tačiau ir vegetarų draugijos susirinkimų atskaitas, kuriose aprašoma, kas per susitikimus buvo aptarta bei nuspręsta. Skaitytojams taip pat pateikimas ir išsamus bibliografijos sąrašas, kuriuo remiamasi rengiant publikacijas – taip skaitytojai supažindinami ne tik su lietuviškais, tačiau ir su užsienio šaltiniais. Galima atrasti ir aprašomojo stiliaus istorinių tekstų – apie pirmuosius vegetarus, kurių, neva, vos keli buvę dar prieš „Didįjį karą”.
Vegetarizmo apraiškos Vilniuje – Fanios Lewando vaidmuo
Vegetarų draugijų Telšiuose ir Šiauliuose iniciatyva lietuvių kalba buvo išleistos dvi vegetariškų receptų knygos. XX a. 4 dešimtmetyje Lietuvoje veikė bent kelios vegetariškos maitinimo įstaigos, vegetarišką maistą siūlė ir nakvynės paslaugas kurortuose teikiantys verslininkai. Dr. U. M. Adrijauskaitės teigimu, yra žinoma apie kelias Kaune, Laisvės alėjoje, veikusias vegetariškas valgyklas, Šiauliuose vegetarai galėjo papietauti apsilankę pas Alseikų šeimą. 4-jame dešimtmetyje dažniausiai savo vegetarišką valgiaraštį reklamavo Laisvės alėjoje įsikūrusi užkandinė „Asta“. Beje, apie vegetariškų patiekalų skyrių skelbėsi ir Kauno viešbutis „Roma“.
Kartu su naujais atsidarančiais restoranais, tarpukario Lietuvoje stiprėjo ir bendras lietuvių gastronominis raštingumas. Bene garsiausia šio gastronominio raštingumo mokytoja ir vegetarizmo Vilniuje puoselėtoja buvo žydė Fania Lewando. Fania buvo žydų vegetarizmo pradininkė, turėjo savo vegetariško maisto restoraną, kuris buvo ko ne garsiausias Vilniuje. Šalia restorano veikė ir gastronomijos mokykla, kuriai taip pat vadovavo F. Lewando.
Anot F. Lewando receptų knygą sudariusios kulinarės ir žurnalistės Joan Nathan, Fanios restorane rinkdavosi rašytojai bei Vilniaus menininkai, daugelis jų – žydai. Nors restoranas buvo itin populiarus, tačiau pats vegetarizmas Vilniuje 3–4 dešimtmečiuose nebuvo akivaizdžiai išplitęs. Fanios Lewando vegetarizmo puoselėjimas Vilniuje labiausiai gali būti sietinas su religinėmis priežastimis, tačiau Fania stengėsi atmesti Rytų europiečių paprotį mėsą sieti tik su šventėmis, vestuvėmis, šabu ir kitais iškilmingais įvykiais, o vegetariškus valgius laikyti nepritekliaus, gedulo maistu. Čia galime pridėti ir dar vieną priežastį, kodėl F. Lewando stengėsi populiarinti vegetarizmą Vilniuje – sveikatingumas. Gastronomė taip pat domėjosi sveiku gyvenimo būdu ir stengėsi įvarius patiekalus perdaryti taip, kad pastarieji būtų kuo sveikesni.
1938-aisiais metais Fania išleido vegetariškų patiekalų receptų knygą jidiš kalba, kurioje buvo daugiau nei 400 tradicinės tarpukario Vilniaus žydų virtuvės receptų. Knyga iliustruota tarpukario daržovių sėklų pakelių paveiksliukais, čia taip pat buvo publikuoti Lewando tekstai apie vegetarizmo naudą sveikatai. Pavyzdžiui, F. Lewando rašo, kad: „Autoritetingiausi sveikatos specialistai jau seniai yra nustatę, kad vaisių ir daržovių valgiai yra daug sveikesni ir tinkamesni žmogaus organizmui nei mėsos patiekalai. <...> Profilaktiškai mėsos reiktų nevartoti bent tris dienas per savaitę. <...> Humaniškas principas nežudyti gyvų būtybių taip pat skatina mėsą pakeisti grynai vegetariškais patiekalais. Tačiau dažnai girdime šeimininkes kalbant, kad „nėra ko valgyti, nes nėra mėsos”.
F. Lewando patarimai, kokių taisyklių vertėtų laikytis virtuvėje, yra aktualūs ir šiandien, pavyzdžiui, skatinimas nieko neišmesti, nes viską galima paversti maistu arba dar kartą panaudoti vandenį, kuriame buvo virtos daržovės, sriubai gaminti. Šie F. Lewando patarimai, parašyti dar XX a. 4 dešimtmetyje, puikiai susisieja su paskutiniu metu plėtojamomis tvariomis idėjomis gaminant maistą bei su išaugusia pasauline problema – maisto švaistymu.
Vegetarinių receptų knyga išsaugojo Fanios Lewando indelį į vegetarizmą bei į šiuo mitybos įpročiu paremtą kulinariją, kurios ištakos – Vilniuje.