Lietuvos Raudonosios knygos redakcinės kolegijos narys ir Lietuvos ornitologų draugijos direktorius Liutauras Raudonikis teigia, kad pačiai Raudonajai knygai yra būtinas atnaujinimas, kuris leistų pradėti taikyti tarptautinius standartus. Nauji kriterijai ir kategorizavimas leistų ne tik išgryninti sąrašą, bet ir teikti visuomenei aiškesnę informaciją apie įvairių rūšių būklę.
„Nuo 2007-ųjų metų, kai buvo išleista nauja Raudonoji knyga, rūšių sąrašai jau kito – pavyzdžiui, kai kurios rūšys yra išbrauktos. Kadangi komisija irgi nuolat dirba, tai rūšių sąrašas kinta proceso eigoje. Dabar daug svarbesnis klausimas yra tas, kaip mūsų naudojamus vadinamuosius atrankos kategorijų priskyrimo kriterijus, kurie jau yra pasenę, pakeisti Pasaulinė gamtos apsaugos organizacija (IUCN) kategorijų taikymu. Ši metodika, naudojama beveik visose šalyse, leistų taikyti daugiau kriterijų ir būtų gaunama objektyvesnė informacija“, – reikalingą pokyti apibūdino L. Raudonikis.
Paklaustas apie paukščių įvairovę Lietuvoje, Ornitologų draugijos direktorius pabrėžė, jog skleidžiama informacija apie, pavyzdžiui, gervių daugėjimą nereiškia, jog panaši situacija yra ir su kitomis paukščių rūšimis. Vertindamas įvairių paukščių rūšių pokyčius 2013-2014 metais specialistas ypatingai išskyrė kurapką.
„2013-uosius buvome paskelbę kurapkos metais. Šis paukštis jau turėtų atsidurti Raudonojoje knygoje – nors anksčiau Lietuvoje kurapka buvo dažnai sutinkama, dabar ji sparčiai nyksta, jų tiesiog katastrofiškai mažėja. Taip pat nyksta ir žalvarnis. Be to dar yra visokių pokyčių, susijusių su tomis rūšimis, kurios jau įtrauktos į saugojamųjų sąrašą“, – dėstė ornitologas.
Aiškėja, jog tokios situacijos priežasčių yra ne viena – tai ir gamtos, ir žmogaus nulemti pokyčiai.
„Tai, kad paukščiai sparčiai nyksta, nulemia ne viena priežastis. Kurapkų populiaciją pirmiausiai pakerta šaltos žiemos. Iš kitos pusės svarbu pabrėžti, kad jų žiemojimą apsunkina ir žmogus. Anksčiau senoviniame kaime būdavo tokia ūkio struktūra, kad paukščiai prie namų surasdavo paliktų grūdų, taip pat būdavo ir specialiai lesinami.
Dar viena priežastis – žemės ūkio intensyvėjimas, monokultūros, chemizacija – nėra kurapkų maitinimuisi reikalingų piktžolių, vabzdžių. Juk dabar pagal deklaracijas siekiama išnaudoti visą turimą žemę – nuo miško iki miško, nuo kelio iki pat namų ribos. Taip nebelieka kurapkų veisimuisi tinkamų vietų“, – priežastis vieną po kitos vardijo L. Raudonikis.
Specialisto teigimu, siekiant gelbėti kurapkas ir kitas panašioje situacijoje atsidūrusias rūšis būtinos pastangos visos Lietuvos mastu, tai yra, kad prie jų prisidėtų ne tik ūkininkai, bet ir įvairios valstybinės institucijos. Jei greitu metu nebus imtasi veiksmų, gamta skurs daug greičiau nei dabar manoma.
„Atskiros pastangos šiuo atvejų jau būtų neveiksmingos. Reikalingas plataus masto planas, kad kurapka, kaip sėslus ir nuo seno Lietuvoje paplitęs paukštis, ir toliau galėtų čia gyventi. Tam reikėtų žemės ūkio politikos pokyčių – pavyzdžiui, kad būtų remiami agroaplinkosauginiai ūkiai, agroaplinkosauginės priemonės, o ne akcentuojamos išmokos už intensyvų ūkininkavimą. Nurodyti pokyčiai leistų gelbėti ne tik kurapką, bet ir griežlę.
Be to, kurapkos dažnai būna indikatorinės – jei joms sudėtinga išgyventi, tai sunku ir kitiems paukščiams“, – potencialius sprendimus ir sąsajas nurodė specialistas.