Ji yra viena iš projekto „Renkuosi mokyti – mokyklų kaitai!” dalyvių. Dalyvauti jame nori ne tik vis daugiau jaunų specialistų, bet ir kritinį specialistų stygių patiriančios mokyklos.
Sugrįžo į savo mokyklą
Mokykloje J. M. Danilevičienė pradėjo dirbti po to, kai pateko į devynerius metus gyvuojančią programą „Renkuosi mokyti – mokyklų kaitai!“. Baigusi mokymus ji pradėjo dirbti mokytoja Kauno Jurgio Dobkevičiaus progimnazijoje, mokykloje, kurią pati baigė prieš įstodama į universitetą gimtajame Kaune.
„Aš juokauju, kad tai genuose. Mano tėtis buvo mokytojas. Kiek pamenu save, visada giliai širdyje žinojau, kad būsiu mokytoja. Nežinau, kas tiksliai tai nulėmė, bet nuo mažens apie tai svajojau, vėliau tai planavau. Dabar džiaugiuosi tai įgyvendinusi. Kai mokiausi, mane supo daug nuostabių mokytojų, įdomių ir įtaigių, palikusių gerą įspūdį. Ši profesija visada mane žavėjo ir traukė. <...> Nors gali skambėti keistai, bet čia net rutina nėra nuobodi“, – pasakoja jauna mokytoja.
Nuo 2017 metų rudens jaunos moters rutinos dalimi tapo anglų kalbos mokytojos darbas su 1-4 klasių moksleiviais ir visos reikalingos medžiagos pamokoms ruoša. Paklausta, kaip sekasi numalšinti klasėje kylančius nesutarimus tarp mažųjų, 6-10 metų vaikų, kuriuos moko, jauna mokytoja sako, kad padeda gana griežtas jos požiūris.
„Klasė – tai gyvas organizmas, kuris pulsuoja tam tikru ritmu. Mokytojai belieka pajausti tą ritmą, neignoruoti ir kartais prisitaikyti. Bet taip pat turime aiškius susitarimus dėl darbo proceso, dėl garso, dėl rankos pakėlimo, dėl bendravimo ir bendradarbiavimo. Šiuos susitarimus nuolat prisimename, aptariame, jei reikia – atnaujiname. Mokiniai žino, ko iš jų tikimasi. Tai yra neatsiejami procesai – dalyko ir bendrųjų kompetencijų – žmogiškumo ir pagarbaus elgesio – mokymas. Aš pati, kaip mokytoja, šių susitarimų laikausi atsakingai. Galbūt esu gana griežta mokytoja šiuo atžvilgiu, bet tikiu, kad aiškūs susitarimai ir taisyklės bei žinojimas, ko iš jų tikimasi, sukuria saugią erdvę moksleiviams bendrauti ir mokytis“, – savo įžvalgomis dalijasi Justina.
Anglų kalbą moka bene visi jaunosios kartos atstovai. Šiam teiginiui pritaria ir anglų kalbos dalyko mokytoja Justina. Jos nuomone, geriausias būdas mokytis kalbų yra jas vartoti, todėl džiaugiasi, kad mažųjų moksleivių gyvenime to prireikia daugybėje situacijų – žaidžiant kompiuterinius žaidimus, keliaujant, skaitant knygas ir kitus leidinius.
Mokykla pasikeitė per mažiau nei dešimtmetį
Prisiminusi 2003-2011 metus, kai pati mokėsi šioje progimnazijoje, ji pastebi, kad labiausiai pasikeitė mokyklos aplinka ir turimas inventorius. Praėjo vos septyneri metai, bet, remiantis jos pasakojimu, atsinaujino didžioji dalis įstaigos erdvių.
„Mokyklos teritoriją juosia tvora, įėjimas išgrįstas trinkelėmis, atnaujintas stadionas, mokyklos koridorius ir klasės. Dabar net skambutis nebe tas. Turime automatiškai veikiantį skambutį su melodija. Seną rūbinių erdvę pakeitė į poilsio zoną, kurioje turime televizorių, sėdmaišius, stalo tenisą – mokiniai čia ilsisi, bendrauja, leidžia laiką po pamokų. Daugiau sėdmaišių yra ir kitose erdvėse. Daugelis klasių visiškai renovuotos, atnaujinti klasių baldai. Turime išmaniąją klasę, kurioje dirbama su išmaniąja lenta ir planšetiniais kompiuteriais“ – sako J. M. Danilevičienė.
Be inventoriaus atnaujinimų, reikėjo prisitaikyti ir prie to, kad pamokos dabar kitokios. Pasak pašnekovės, pasikeitė pamokų koncepcija, dabar jos privalo turėti griežtesnę struktūrą, kartais yra vedamos kartu su kitomis mokytojomis. Pati Justina mokyklą baigė ne taip ir seniai, todėl daug jos kolegų kažkada mokė ją pačią. Pasak jos, tie santykiai pasikeitė į draugišką kolegų bendradarbiavimą.
„Daugiausiai tenka dirbti su mano buvusia anglų kalbos mokytoja. Mes mokome tų pačių klasių pogrupius. Tenka bendradarbiauti planuojant pamokas, projektuose, ruošiant mokinius konkursams. Mokytoja tikrai nuoširdžiai rūpinasi, visokeriopai padeda, kuruoja mokyklos gyvenime. Kitos mokytojos, tiek tos, kurios mane mokė, tiek kitos maloniai priėmė mane į kolektyvą, siūlo pagalbą, rūpinasi, kaip sekasi bei padeda, jei iškyla klausimų ar problemų“, – pasakoja jauna mokytoja.
Sutinka dėl prestižo klausimo
Dėl to, kad atėjo mokyti ne iš Edukologijos universiteto, kaip įprasta, problemų nekilo – mokyklos bendruomenė palankiai priėmė naują mokytoją, kuri reikalingas kompetencijas ir žinias įgijo specialios programos metu. Tiesa, pagal „Renkuosi mokyti – mokyklų kaitai!” programą mokytojai ateina dirbti terminuotai – 2 metus. Praėjus šiam laikotarpiui, dalyviai turi galimybę pasirinkti išlyginamąsias studijas pedagogikos srityje ir pasilikti dirbti ilgiau. Per šiek tiek daugiau nei pusmetį jai pavyko įžvelgti ir tai, kodėl visuomenėje kyla klausimų apie mokytojo profesijos prestižą Lietuvoje.
„Kad ir kaip bebūtų gaila, manau, kad šiuo metu mokytojo prestižas yra „parkritęs“. Mokytojo darbas nuvertinamas. Žmonės retai pagalvoja, koks didelis darbas mokytojui yra pasiruošimas pamokai, kiek daug laiko atima medžiagos rinkimas, jos spausdinimas, kiek dar užtrunka darbų ir sąsiuvinių taisymas. Pats pamokos vedimas verčia nuolat būti budriu ir įsitraukusiu į procesą. Vienu metu mokytojas atlieka begalę dalykų: veda pamoką, dėsto medžiagą, rodo pavyzdžius, seka klasės dėmesį, jei reikia, sudrausmina ar paragina įsitraukti mokinius ir visada galvoja apie penkis žingsnius į priekį“, – tokias priežastis įvardina pašnekovė.
Trūksta pradinių klasių, tiksliųjų ir gamtos dalykų mokytojų
Ši tendencija išryškėjo mokykloms pateikus paraiškas dalyvauti projekte „Renkuosi mokyti – mokyklų kaitai!“. Remiantis projekto atstovų informacija, prie jo panoro prisijungti 53 mokyklos iš visos Lietuvos, kurios savo bendruomenėse įgyvendintų pokyčio projektus ir priimtų „Renkuosi mokyti!“ mokytoją. Iš viso šios mokyklos ieško daugiau nei 120 mokytojų. Taip pat sulaukta rekordinio skaičiaus „Renkuosi mokyti!“ kandidatų paraiškų – išbandyti mokytojo profesiją panoro net 494 jauni žmonės.
Mokytojų trūkumas vis dar išlieka aktualia problema tiek didžiųjų miestų, tiek mažesnių miestelių mokykloms. Sunkiausia joms rasti tiksliųjų ir gamtos mokslų dalykų mokytojų. Projekte norinčios dalyvauti mokyklos ieško 20 informacinių technologijų ir matematikos, 10 fizikos, 8 geografijos, 7 chemijos mokytojų. Taip pat mokyklos įdarbintų 10 anglų kalbos specialistų. Daugiau dėmesio skiriama ir vaikų emocinei būsenai – 7 mokyklos ieško psichologo. Ypač kritinė padėtis dėl pradinio ugdymo specialistų – sulaukta 22 užklausų dėl šių mokytojų.
Remiantis projekto statistika ir naujų mokytojų pasakojimais, paraiškas dalyvauti programoje pateikę mokyklos naujus mokytojus pasitinka išskėstomis rankomis.
„Kasmet aptardavome galimybę dalyvauti projekte, ypač sužavėjo, kad jis išsiplėtė ir yra susijęs su pokyčių valdymu. Svarbu ir tai, kad dalyvaujant projekte mokykla turi galimybę pritraukti naujus žmones, mokytojus. Šiandien, ko labiausiai reikia mums, provincijos mokykloms, tai atsinaujinti savo kolektyvus“, – pasakoja Viduklės Simono Stanevičiaus gimnazijos direktorė Danutė Janukienė.
Atrenka tik nedidelę dalį
Paskelbus atranką, dalyvio anketas užpildė ir dvejus metus mokytojais padirbėti panoro 494 jauni žmonės – tai beveik dvigubai daugiau nei 2017 m. (tuomet buvo pateiktos 253 paraiškos). Kandidatų amžiaus vidurkis – 29 metai, daugelis jų yra baigę lietuvių filologijos, informatikos, psichologijos, politikos mokslų, chemijos, fizikos, vadybos studijas. Vis dėlto, iš kelių šimtų kandidatų atrenkami mažiau nei trisdešimt. Projekto vykdytojai planuoja, kad praėję griežtą atranką ir mokymus, rudenį mokyklose pradės dirbti 26 nauji mokytojai.
„Vienas iš mūsų projekto tikslų – kad mokyklas pasiektų nauji žmonės su naujomis idėjomis. Džiugu, kad jų kiekvienais metais daugėja, o mokyklos noriai jiems atveria savo duris. Tikime, kad prisijungę prie mokyklos bendruomenės, drauge su ten jau dirbančiais specialistais jie kurs teigiamus pokyčius, o mes galėsime dalintis ne viena įkvepiančia istorija apie mūsų šalies mokyklas“, - pasakoja Skaistė Lazdauskaitė, „Renkuosi mokyti – mokyklų kaitai!“ projekto vadovė.
Projektas įgyvendinamas kartu su Vilniaus prekybos paramos fondu „Dabar“. Anot jo vadovės Elenos Aleknavičienės, didėjantis mokyklų įsitraukimas rodo, kad tokio projekto labai reikia.
„Didelis mokyklų, kandidatų mokyti skaičius rodo, kad tokio projekto, kuris būtų impulsas ir įgalintų pačias mokyklas siekti pokyčio, labai reikia. Džiugu, kad galime padėti mokykloms surasti trūkstamų specialistų, taip pat svarbu pabrėžti, kad projektas „Renkuosi mokyti – mokyklų kaitai!” susideda iš dviejų dalių: ne tik nauji profesionalai papildo mokyklas, projekte aktyviai dalyvauja ir mokyklų vadovai, įsipareigodami įtraukti bendruomenę ir siekti realaus pokyčio per dvejus metus, kol mokykla dalyvauja projekte“, – teigė Vilniaus prekybos paramos fondo „Dabar“ vadovė.