Psichologė Ugnė Juodytė sako, kad turime stebėti save, ar nepatiriame didesnio pykčio protrūkių, ir kad to „neįsuktume“, visų pirma privalome suprasti, kas vyksta. Anot pašnekovės, pastaruoju metu kyla pyktis dėl skirtingų pažiūrų, tačiau tai nėra nauja, mat visais laikais žmonės pykdavo, nes manydavo, kad kažkas kitas yra priešiškai nusiteikęs jų atžvilgiu, kalbant apie įsitikinimus, religiją, pažiūras.
Šiuo metu gana stipriai žmonės išgyvena vadinamąsias liudininko traumas – tai, ką mato gyvai ar net nuotraukose, juos paveikia itin asmeniškai ir skaudžiai. Anot psichologės, patiriami tokie emociniai išgyvenimai sutrikdo miegą, žmogus patiria nuolatinį nerimo jausmą, lyg būtų kažkam nuolat pasirengęs.
„Sunku susikaupti, negalite atlikti kasdienių darbų, planų, apėmęs bejėgiškumo jausmas. Atrodo, kad problemos mastas toks didelis, kad nebežinote, ką daryti, nebesuvokiate, ko griebtis. Jei yra noras stipriai atsitraukti nuo situacijos, visko vengti, pasireiškia emocijų ignoravimas ar jų slopinimas, jei kyla Jums nebūdingas pyktis, tai gali reikšti vadinamąją liudininko traumą, kuri dabar mus ištinka. Čia suveikia toks efektas, lyg mes nuolatos laikytume suspaustą spyruoklę – įtampą vis laikome, ir tai labai vargina, o energija ilgainiui išsenka. Tuomet ir vyksta įvairūs sprogimai, kalbant apie mūsų veiksmus ir emocijas“, – kaip atpažinti streso įtaką, dalijasi psichologė.
U. Juodytė sako, kad vienas svarbiausių dalykų žmonėms – kalbėtis. Tai tinka ir suaugusiems, kurie gyvena jausdami stresą, ir paaugliams, kurie gali pasiekti informaciją gana plačiai.
„Kalbėtis reikia tokios būsenos, ne kai patys esate įsiaudrinę ir įsitempę, o kai jau nurimstate. Ir diskutuojant su paaugliu reikia priminti, kad karas vyksta ne Lietuvoje, bet informacinis karas pasiekia ir mus. Svarbu priminti, kad tai, kas randama internete, gali būti melaginga informacija, kad nepasitikėtų ir neįniktų į tai. Per savo patirtį papasakokite, kas vyksta, jei labai daug laiko skaitote apie žiaurumą, žiūrite tuos vaizdus, ir kaip sau pagelbėjate. Pasitelkę savo pavyzdį galite pasakoti paaugliui – greičiausiai jis Jus išgirs ir galbūt pradės mažiau skaityti ir žiūrėti apie tai“, – aiškina psichologė.
Pašnekovė pabrėžia, kad paauglius skatinti kalbėti labai svarbu, nes jie neretai jaučia gėdą dėl savo emocijų, užsisklendžia, tad kalbantis jiems bus lengviau suprasti, kaip tai išgyventi.
Dalis žmonių pasirenka kiek įmanoma atsiriboti nuo šiurpios informacijos. Emocinis nuovargis, anot psichologės U. Juodytės, yra normali būsena. Tačiau neįmanoma, kad informacija visai nepasiektų žmogaus.
„Kaip sakė mano vienas kolega, turime būti akli ir kurti, kad mūsų informacija nepasiektų. Mažiau sekti naujienas – gerai. Neturime pamiršti, kad tai vyksta, neigti fakto, tačiau jei įsitraukimas natūraliai mažėja, tai tikrai nėra empatijos stoka“, – sako U. Juodytė.
Vienas subtilių dalykų, anot U. Juodytės, – pokalbiai su nuo karo siaubo bėgančiais žmonėmis. Anot psichologės, turite būti atviri kalbėtis, tačiau taip pat būtina suprasti, kad pokalbis galimas tik tuomet, kai žmonės bus tam pasiruošę.
„Pagalbos būdai tinka tokie pat, kaip ir liudininko traumą išgyvenančiam žmogui. Šiuo metu iš karo atvykę žmonės jau yra patyrę šoką, nerimą, galbūt, bejėgiškumą. Tai normalūs jausmai, ir mums patiems labai svarbu suprasti, kad jų pykčio išraiška skirta ne mums. Tiesiog reikia leisti pabūti su tuo šiek tiek. Ką galime patys daryti? Tiesiog padėti saugiai ilsėtis, saugiai išsimiegoti, galbūt atlikti kasdienius darbus – atvykę žmonės greičiausiai neturi vidinio resurso dabar to daryti. Įtraukti į veiklas, jei tik jie jėgų ir noro turi, – taip bent laikinai nukreips savo mintis“, – atvirauja psichologė.
Psichologė U. Juodytė sako, kad emocinis žmonių atsparumas iš prigimties skiriasi, tačiau galima jį treniruoti.
„Reikia stebėti, kokios mūsų mintys ir kokios reakcijos į tas mintis. Rekomenduoju mokytis pastebėti mūsų minčių inertiškumą, jį pristabdyti. Vienas pavyzdžių – ruminavimas, kai pradedame save plakti, – štai, kaimynas jau turi pasiruošęs visą kuprinę su maistu, o aš dar neturiu; galėjau tai padaryti, bet esu labai neorganizuotas. Save tokiomis mintimis apipilame, bet jokių veiksmų nesiimame. Šiuo atveju svarbu mokytis sustoti ir imtis išmintingų veiksmų. Ir dar vienas patarimas – stiprinti pasitikėjimą savimi kiekvieną dieną, kai atliekame paprastas kasdienes užduotis. Sąmoningai sustojame, įvertiname, ką padarėme, pasidžiaugiame, pamatome savo stiprybes, pasidalijame jomis su kitais ir taip bandome įveikti gilias problemas. Atsparumas stiprės“, – kaip ugdyti pasitikėjimą savimi, pataria U. Juodytė.