Po daugybės bandymų su gyvūnais ir žmonėmis – netikėtos išvados
Pasak J. Fugalio, jau senokai mokslininkams pavyko pastebėti, kad miegant mūsų smegenų bangos būna arba ramios, arba labai aktyvios. Aktyviojoje fazėje žmogus sapnuoja ir jį šioje fazėje pažadinus, išsyk papasakotų, ką prieš akimirką sapnavo. Tai vadinama REM miegu. Visgi, atlikus bandymus su gyvūnais pastebėta, kad katėms pažeidus ilgąsias smegenis, jos praranda galimybę turėti REM miegą, o tuo metu manyta, kad REM miegas yra tolygu sapnavimui. Keturkojai, deja, kalbėti negali, tad ir negalėjo pasakyti, kad toliau sėkmingai sapnuoja net be REM miego. Taigi, daryta prielaida, kad žmogus su pažeista šia smegenų dalimi irgi praras REM miegą, o tuo pačiu ir nesvarbia laikytą galimybę sapnuoti. Visgi, išsiaiškinta, jog žmonės su pažeida pailgosiose smegenyse, toliau sapnuoja ir tai vyksta tikrai ne be reikalo.
„Mokslininkai toliau ieškojo vietų smegenyse, kurias pažeidus žmogus nebesapnuoja. O štai čia ir ima ryškėti labai įdomūs dalykai. Ištirta, kad žmogus nebesapnuoja, kai yra pažeista jo pakaušio sritis, regos centras. Iš esmės tai reiškia, kad mūsų sapnas yra ne kas kita kaip normalaus gyvenimo haliucinacija. Mes kiekvieną naktį haliucinuojame, tačiau, tai suvokus, dar nebuvo mokslinės išvados, apibrėžiančios, ką ši haliucinacija reiškia. Tyrinėjant toliau, rasta, kad pažeidžiant dar vieną smegenų vietą, dingsta sapnas. O toji vieta – dopamino nervinių ląstelių sankaupa. Kai dar nebuvo antipsichotinių vaistų – ši sankaupa operaciniu būdu būdavo šalinama, pacientui atliekama lobotomija. Ši smegenų operacija buvo taikoma žmonėms, sergantiems šizofrenija, kurie haliuconuodavo ir nebuvo kaip kitaip jų gydyti.
Su pacientu po lobotomijos nutikdavo trys dalykai – jis nebehaliuconuodavo, nebesapnuodavo ir trečia, jis prarasdavo valią, motyvaciją ir gyvybinę energiją. Jį apnikdavo apatija. Visa tai reiškia, kad mūsų sapnas kyla iš motyvacinės sistemos, kuri stimuliuojama dopaminu. Ši smegenų vieta – kur kas aktyvesnė naktį, sapno metu, nei dieną. Tai reiškia, kad kyla impulsas iš mūsų motyvacinės sistemos, kuri nori realizuoti kažkokią savo motyvaciją. Tik vietoje to, kad tai virstų elgesiu – tai virsta sapno epizodu arba kitaip sakant haliucinacija. Tad mes sapnuojame savo didžiausius troškimus ir baimes, visa tai padengdami keletu sluoksnių ir vaizdinių, kad mūsų pačių tai itin negąsdintų, nes pasąmoninis turinys gali išgąsdinti“, – svarbų procesą nupasakoja psichiatras.
Pagrindinė sapno funkcija
Taigi, sapnuojant atsiranda daug simbolių, naujų prasmių ir taip pirminis pasąmoninis troškimas ar baimė „apdangstoma“ puošniomis detalėmis, kurios mus išlaiko miegančius kaip kad įdomus filmas prikausto dėmesį prie ekrano. Būtent tokia ir yra pagrindinė sapno paskirtis – žmogų išlaikyti miegantį. Mūsų smegenys, anot J. Fugalio, itin intensyviai siunčia troškimus, norus ir baimes, mes šį turinį „nukenksminame“ haliuconuodami ir taip smegenys mus išlaiko besiilsinčius, o ne pabundančius. Sėkmingiausias ir sveikiausias scenarijus – jei sapno metu žmogus neatsibudo. Būtent dėl šios sapno misijos psichiatras su atsargumu žiūri į sąmoningo sapnavimo propagavimą. Kai kurie žmonės specialiai mokosi technikų, kaip valdyti savo sapno turinį, jį pakreipti norima linkme, tačiau tokios praktikos nebeleidžia atlikti sapnui savo darbo, nes užuot giliai miegoję, jūs jau pereinate į, galime pavadinti, „režisūrinę veiklą“.
Sapno metu sveiko žmogaus raumenys yra atsipalaidavę, judesiai užsiblokavę, tai reiškia, kad sapne kylantys instinktai tik sapne ir pasilieka, realybėje žmogus neatlieka jokių veiksmų. Kartais susapnuoti slapti troškimai net duoda šiek tiek laimės ir gero jausmo, o susapnuotos baimės ar agresija išlaisvina, bet nesukelia žalos realybėje. Visgi, kai dėl kai kurių ligų ar traumų paveikiamos tam tikros smegenų sritys, gali atsirasti REM elgesio sutrikimas, dėl kurio sapnuojantis žmogus pradeda judėti.
„Sapne žmonės dažniausiai išveikia savo instinktus, o tai neretai yra agresija arba seksualiniai instinktai. Kai dėl tam tikrų diagnozių, žmogaus judesiai sapne neužsiblokuoja – toks žmogus gali atlikti veiksmus ir realybėje, o žmonijos istorijoje yra žinoma atvejų, kai miegantis žmogus įvykdė žmogžudystę, išveikdamas savo agresyvų impulsą“, – pasakoja J. Fugalis.
Palygino galinčių ir negalinčių sapnuoti žmonių miego kokybę: rezultatai išties iškalbingi
Unikalus dar vienas faktas apie sapnus – sapnuoti gali net nuo prigimimo nematantis žmogus. Tai reiškia, kad asmuo, neturėdamas vizualaus pasaulio patyrimo, miegodamas visgi geba haliuconuoti, nors, anot J. Fugalio, pastebėta, jog nuo prigimties regos negalią turinčių asmenų sapnai turiniu yra mažiau intensyvūs ir retesni.
Anot pašnekovo, šiuo metu Berlyne atliekamas itin svarbus Mark Solms su kolegomis tyrimas, pilotiniai jo rezultatai jau prieinami. Šis tyrimas mėgino paaiškinti, ar teisinga pirminė psichoanalizės pradininko Zigmundo Froido mintis, kad sapnas saugo miegą. Šiame tyrime tyrinėjami dvejopi pacientai po insulto – vieni sapnuoti gali, kiti ne, lyginama jų miego kokybė. Preliminarūs šio tyrimo rezultatai rodo labai akivaizdžius skirtumus tarp šių dviejų grupių:
„Žmonės, kurie sapnuoti negali, užmiega, nueina į gilųjį miegą ir kai pereidinėja į REM miegą, kur jau turėtų sapnuoti, kur turėtų aktyviai veikti motyvacinė sistema ir haliucinacija virsti sapnu – jie iškart pabunda. Jų miego kokybė yra košmariška, tai įrodo polisomnografijos tyrimas. Tad tie žmonės, kurie negali vizualizuoti savo užslėptų troškimų, miega labai prastai“, – informacija dalinasi pašnekovas, išsyk pateikdamas viso to išvadą, kad sapnuoti – naudinga ir reikalinga. Visgi, jei sapnas yra toks baisus ar nemalonus, kad jo metu pabundame, – tai laikoma per intensyviu, nepavykusiu sapno darbu, mat esminė užduotis, kaip minėta, išlaikyti žmogų giliame poilsyje.
Nepažįstami žmonės sapne ir atsikartojantis turinys – unikalus sapno darbas
Ką reiškia, kai žmogus sapnuoja atsikartojančio turinio sapnus? Psichiatras sako, kad klasikiniu psichoanalitiniu požiūriu atsikartojantys sapnai yra signalas, jog kažkoks noras, baimė ar pan. – mums nepasiekiami, pasireiškia per simbolius vėl ir vėl. Tai vyksta tol, kol žmogus iš esmės pažvelgia į save, savo psichiką ir kas jam mėginama per sapnus pasakyti arba kol gyvenimo aplinkybės nepakinta tokia linkme, kad atsikartojantis sapnas prarastų prasmę.
Ne tik mūsų gyvenimo eiga, dienos įvykiai ir norai gali turėti įtakos tam, ką sapnuojame naktį. Pasak pašnekovo, egzistuoja retas genetinis sutrikimas Urbach Wiethe, stipriai veikiantis sapnų turinį. Šį sutrikimą turinčio žmogaus už saugumo jausmą atsakinga smegenų dalis – migdolinis kūnas – nefunkcionuoja. Būtent ši smegenų dalis įspėja žmogų apie pavojų, joje įsijungia „kovok arba bėk“ sistema, paruošianti veikti pavojaus akivaizdoje. Urbach Wiethe diagnozė smegenų migdolinį kūną „atjungia“ ir šie žmonės niekada nesapnuoja košmarų, o sapnų turinys – itin vaikiškas ir primityvus, jie sapnuoja savo labai paprastų troškimų išsipildymą.
Kitas įdomus dalykas – kai sapnuojame žmones, kurių realybėje nesame regėję. Šiuo atveju, anot J. Fugalio, įvyksta sapno kondensavimas: „Tai yra toks sapno darbo fenomenas, kai sapno turinys, tam tikras troškimas, kuris užslepiamas, yra sutraukiamas į tokią trumpą sapno akimirką ir didžiulis scenarijus sutelpa į mažą epizodą, kartais net sudėtinga atsekti, kame esmė. Lygiai tas pats atsitinka ir su sapnuojamų žmonių veidais – vienas žmogus gali turėti kelių žmonių bruožų. Nosis vieno, akys – kito, lūpos – trečio. Toks žmogus realybėje galbūt ir neegzistuoja, tačiau sapnas taip sukondensavo turinį, kad gauname tokį unikalų rezultatą.“
Realybėje negalite į jį žiūrėti, o sapne – aistringai su juo mylitės? Padėkite sapnininką į šoną
Paskaitę iki šios vietos, galite natūraliai susimąstyti „tai jeigu buvusios antros pusės nekenčiu ar nieko jai nebejaučiu, bet sapne regiu save su ja besiglebesčiuojant – ar tai reiškia, kad gilumoje tik to ir trokštu? O jei sapne nužudžiau savo artimąjį – ar iš tiesų giliai pasąmonėje esu tikras baisūnas?“ Neskubėkite su išvadomis. Neretas atvejis sapnuose – paradoksalus realybei scenarijus. Tarkime, realiame gyvenime žmogus tiesiog atgraso, o sapne jam puoselėjate šiltus jausmus arba realybėje tarsi ir sutariate, bet sapne norisi tą žmogų nudėti. Čia, J. Fugalio teigimu, priartėjame prie dar vieno sapno darbo fenomeno – sapno perstūmimo.
„Tai – fenomenas, kai sapno metu tam tikros emocijos perstumiamos kitiems sapno dalyviams arba pakeičiamos priešingomis. Taip sumėtomos pėdos, dar labiau užslaptinamas turinys, kad nenueitų iki mūsų sąmoningojo lygio ir mūsų nepabudintų. Pavyzdys – darbe vyksta didžiulės permainos, žmogus jaučia grėsmę, kad jį atleis ir jam kyla pyktis. Toks žmogus sapnuoja, kad jį vis gainiojasi plėšikas ir nori nudobti. Tas plėšikas – ir yra pats sapnuojantysis. Tai, ką mes sapnuojame, net kituose asmenyse, yra mūsų pačių dalis, kurios kartais nenorime matyti, suprasti. Jei žmogus gyvenime elgiasi itin manieringai, mandagiai ir ramiai, o sapne regi agresijos epizodus, kad ir kitų žmonių elgesyje, gali būti signalas, kad tai – apie jį patį, jo negebėjimą priimti agresyvesnės savo dalies, galbūt apie aplinkos reakciją ir pykčio kaip galimos emocijos nepriėmimą.“
Taigi, būtų klaidinga netikėtus ir nesuvokiamus sapno posūkius visada traktuoti tiesiogiai kaip slapto troškimo įrodymą, neva jei gyvenate su vienu, o sapnuojate kitą – būtinai to kito pasąmonėje ir trokštate. Jei sapno turinys glumina – verta apie tai kalbėti su psichoterapeutu ir nagrinėti konkrečią situaciją. Anot J. Fugalio, mėginant išaiškinti tikrąją sapno reikšmę, svarbiausia suvokti, kad universalaus paaiškinimo nėra, tad sapnininkai tėra pramanai, o tikroji esmė slepiasi kur kas giliau:
„Sapnų tyrinėjimai rodo, kad tam tikri sapnų motyvai universalūs visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų rasės ar pan. Nepaisant to, kur žmogus gyvena – Peru, Aliaskoje, Japonijoje ar bet kur kitur – yra keletas sapnų pobūdžių, paplitusių visame pasaulyje. Vieni dažniausių – sapnas apie tai, kad viešoje vietoje atsiduriama be drabužių arba apsirengus netinkamai, tam tikro, realybėje jau seniai išlaikyto, egzamino sapnavimas, neretai reiškiantis, kad gyvenime kartojasi tam tikros patirtys, kurias reikia įveiklinti. Visai planetai būdingas ir sapnas, kai stovint ant scenos reikia groti tam tikru instrumentu, tačiau pamirštame, nebemokame. Šie sapnai paplitę nepriklausomai nuo lokacijos, kultūrinio konteksto.
Tačiau didžioji dalis sapnų vis dėlto yra labai individualūs ir mes negalime išaiškinti jų universaliais principais. Jei žmogus sapną nagrinės, mėgins įdėti į tam tikras asociacijas, atsižvelgiant į šio žmogaus dienos, gyvenimo patirtis – galima suprasti tikrą sapno reikšmę būtent tam žmogui. Dėl to egzistuojantys sapnininkai neatlieka tikrojo savo darbo, o tik ieško universalių simbolių, nors aiškinti žmogaus sapnus nežinant jo gyvenimo konteksto, manau, yra klaidinga“, – įsitikinęs medikas.
Pranašiški sapnai: kaip mokslas tai paaiškina
Pokalbio su psichiatru pabaigoje paliečiame nišinę, tačiau daliai žmonių pažįstamą ir mistikos skraiste dengiamą temą – pranašiškais vadinamus sapnus. Tikriausiai esate girdėję, kad kai kurie žmonės susapnavę, jog, pavyzdžiui, jiems išraunamas dantis, netrukus sužino apie artimojo mirtį. Kaip tokį fenomeną paaiškina mokslas?
„Mokslo bendruomenėje yra konsensusas, kad ateities matyti negali niekas. Tai reiškia, kad to, ko nežinome, sužinoti per sapną negalime. Mes per sapną galime sužinoti tik tai, ką žinome. Yra retų situacijų, kai kūnas jaučia arba mes stebime savo artimuosius ir matome, kad jie serga. Tai pastebime arba sąmoningai net ir nefiksuojame, tačiau pradedame sapnuoti baimes, kad šie žmonės miršta, o kai jie numiršta realybėje – tarsi traktuojame, kad sapnas buvo pranašiškas, nors iš tiesų pagal realią situaciją šio žmogaus mirtį buvo galima nuspėti, smegenys galėjo tai prognozuoti.
Pranašysčių ieškojimas sapnuose yra tolygus astrologijai, žvaigždžių išsidėstymui ir pan. Iš esmės, kai mes susiduriame su nežinia – griebiamės priemonių, kad save nuramintume ir kartais netiksli, bet neva tiesa mus ramina labiau nei visiška nežinomybė“, – pokalbį užbaigia medikas.
