Delfi aiškinosi, kodėl dalis visuomenės vis dar gyvena be tualeto su nuleidžiamu vandeniu ir ką daro valdžios institucijos, kad situacija gerėtų, kartu vis daugiau gyventojų nuotekas tvarkytų tinkamai.
Spręsdama nuotekų tvarkymo problemas, Lietuva juda pirmyn
Oficialiosios statistikos portalo duomenimis, Lietuvoje tualeto su nutekančiu vandeniu 2023 m. neturėjo 5 proc. šalies gyventojų. 2020 m. tokių asmenų buvo 7,6 proc., 2019 m. – 9,9 proc., 2018 – 10,6 proc., 2017 – 12,1 proc.
Daugiausia gyventojų, neturinčių tualeto su nutekančiu vandeniu, yra kaimo vietovėse, čia tokių žmonių yra 13,2 proc. 2020 m. jų buvo 18,8 proc., 2019 m. – 23,5 proc., 2018 – 27,1 proc., 2017 – 31,4 proc. Miestų vietovėse tualeto su nutekančiu vandeniu 2023 m. iš viso neturėjo 1,2 proc. gyventojų.
Aplinkos ministerijos Vandens ir žemės gelmių politikos vyresnysis patarėjas Irmantas Valūnas Delfi yra sakęs, kad ši statistika veikiausiai atspindi bendrą Lietuvos gyventojų prisijungimo prie nuotekų tinklų situaciją. Anot jo, centralizuotą nuotekų tvarkymo paslaugą Lietuvoje gauna 79,68 proc. gyventojų, likusioji dalis neturi vandentiekio ir centralizuotos nuotekų sistemos, todėl nuotekų valymu ir šalinimu rūpinasi individualiai.
„Viena iš situaciją lemiančių priežasčių yra ta, kad individualiai nuotekas tvarkantiems gyventojams nėra sudarytos sąlygos prisijungti prie centralizuotos nuotekų sistemos. Be to, savivaldybėms visur iš karto nutiesti tinklų nėra galimybių, todėl jų plėtra vykdoma etapais“, – pažymi I. Valūnas.
Dalis asmenų patys atsisako jungtis prie bendros sistemos
Lietuvos savivaldybių asociacijos patarėja aplinkos ir energetikos klausimais Agnė Kazlauskienė Delfi pažymi, kad priežastys, jog 5 proc. lietuvių namų ūkiuose vis dar neturi tualeto su nutekančiu vandeniu, yra daugialypės.
Pirmiausia, anot jos, nuotekų tinklų ir geriamojo vandens tinklų infrastruktūros kūrimas yra sudėtingas, nuolat besitęsiantis procesas, todėl dėl įvairių priežasčių neįmanoma visų norinčių vienu metu prie jų prijungti.
„Pavyzdžiui, jeigu tam tikra vietovė yra nutolusi nuo valyklos – nuo pagrindinių įrenginių – 30 kilometrų, o prie sistemos nori jungtis vos keletas joje esančių namų ūkių, būtų labai didelės išlaidos iš savivaldybės ar savivaldybės įmonės biudžeto tokią infrastruktūrą sukurti. Bet kur ir bet kam, kas tik užsimano, to padaryti neįmanoma, plėtra vykdoma centralizuotai, žiūrima, kur yra didesnis gyventojų tankumas“, – sako ji.
Lietuvos savivaldybių asociacijos patarėja aplinkos ir energetikos klausimais taip pat priduria, kad net ir nutiesus vamzdžius iki sklypo ribos, gyventojai prie bendros sistemos ne visada nori jungtis.
„Su šia problema susiduriame pastaruosius 10 metų. Savivaldybėse buvo vykdomi europiniai projektai, vamzdžiai buvo atvesti į tam tikrus magistralinis taškus, tačiau gyventojai vis tiek labai sunkiai jungėsi. Žmonės nenori investuoti į tolimesnę plėtrą, sakydami, kad viskas turi būti atvesta iki namo“, – sako specialistė.
A. Kazlauskienė taip pat pažymi, kad prie tinklų labiau nenori jungtis provincijoje gyvenantys, mažesnes nei vidutinės pajamas gaunantys, taip pat žemesnio išsilavinimo ir socialiai remtini asmenys.
„Jų nenoras dažnai yra susijęs su finansais. Iki namo atvedus vamzdžius, žmogus pats turi susiformuoti sanitarinį mazgą, tuomet jis pagalvoja, kad neturi už ką to padaryti“, – sako Delfi pašnekovė.
„Dar vienai grupei priskiriami pensijinio amžiaus sulaukę senjorai. Dažnu atveju jie ir toliau nori gyventi taip, kaip gyveno, nes yra pripratę prie tokios kokybės, kokią turi. Situaciją kartais lemia visai ne finansinis aspektas, o nenoras keisti savo aplinkos, nenoras eiti iš vienos komforto zonos į kitą“, – priduria ji.
A. Kazlauskienė: Lietuvos progresas statistikoje atrodo puikiai
Vis dėlto A. Kazlauskienė sako, jog, kad ir kaip būtų, dauguma Lietuvos savivaldybių yra numačiusios lėšų biudžete nuotekų tinklų infrastruktūros plėtrai, jos vykdo tam tikras programas, prie sistemos jungia įvairias pažeidžiamas visuomenės grupes – socialiai remtinus, neįgalumą turinčius ir kitus asmenis.
„Kiekviena savivaldybė yra aprašiusi taisykles ir pagal jas atsirenka tikslines grupes, kurioms atveda vamzdžius iki namo ribos arba kompensuoja individualius sertifikuotus valymo įrenginius“, – teigia ji.
„Savivaldybės yra nusimačiusios tam tikras užduotis, šalies mastu visi esame priėmę įsipareigojimus Europos Sąjungai“, – priduria specialistė.
Ji taip pat akcentuoja, kad statistika rodo, jog Lietuvoje šioje srityje nuolat daroma pažanga.
„Lietuvos progresas statistikoje atrodo puikiai“, – pabrėžia A. Kazlauskienė.
Lietuva beveik įgyvendino ES reikalavimus
Viena iš svarbiausių priemonių, kuria remiantis siekiama apsaugoti aplinką nuo išleidžiamų nuotekų žalingo poveikio – Europos Sąjungos Miesto nuotekų valymo direktyva. Joje numatyta, kad ne mažiau nei 98 proc. nuotekų, susidarančių gyvenvietėse, kuriose gyvena daugiau nei 2 tūkstančiai gyventojų, būtų surenkama centralizuotomis nuotekų surinkimo sistemomis.
2017 m. Europos Komisija informavo Lietuvą, kad 58 gyvenvietėse per mažai namų ūkių prisijungė prie centralizuotos nuotekų sistemos, tačiau per pastaruosius kelerius metus direktyvos reikalavimas įgyvendintas 48 gyvenvietėse. Šiuo metu Kybartams, Eišiškėms, Ariogalai ir Šeduvai šios direktyvos reikalavimai nebetaikomi, nes jose gyvena mažiau nei 2 tūkst. žmonių. Iš likusių 6 gyvenviečių, keturiose – Nemenčinėje, Pabradėje, Švenčionyse ir Švenčionėliuose – šiuo metu pabaigti centralizuotų nuotekų surinkimo sistemų plėtros projektai – iki 2024-ųjų pabaigos planuojama prie jų prijungti gyventojų būstus.
Ko ėmėsi Aplinkos ministerija, kad situacija gerėtų?
Aplinkos ministerijos Vandens ir žemės gelmių politikos vyresnysis patarėjas I. Valūnas pažymi, kad tam, jog būtų sprendžiamos nuotekų tvarkymo problemos Lietuvoje, Aplinkos ministerija bendradarbiauja su savivaldybėmis bei vandens tiekimo įmonėmis ir skiria finansavimą.
„Pavyzdžiui, nuo 2018 m. iš nacionalinių programų skirta daugiau nei 10 mln. eurų, o iš Vandentvarkos fondo – 56 mln. eurų trūkstamai infrastruktūrai nutiesti. Taip pat nuo 2021 iki 2027 m. ES skyrė 139 mln. eurų vandentvarkos sektoriui. Šias lėšas Europos Komisija leido naudoti nuotekų tvarkymo paslaugų plėtrai gyvenvietėse, kuriose įsikūrę mažiau nei 2000 gyventojų“, – įvardija jis.
„Didelį postūmį aprūpinant gyventojus centralizuotai teikiamomis paslaugomis suteikė nuo 2000 m. prieinama ISPA, PHARE, ES Sanglaudos fondų parama. Nuo 2017 m. taip pat skiriamos lėšos iš nacionalinių programų – Aplinkos apsaugos rėmimo programos ir Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo“, – priduria Delfi pašnekovas.
I. Valūnas taip pat atkreipia dėmesį, kad nuo šių metų sausio 1 d. pradėjo veikti Nuotekų tvarkymo informacinė sistema (NTIS), kurioje galima rasti tikslią informaciją apie individualiai nuotekas tvarkančių gyventojų naudojamus įrenginius ir jų efektyvumą.
„Ši sistema ilgainiui padės surinkti tikslius duomenis apie individualų nuotekų tvarkymą: t. y. kokius įrenginius gyventojai naudoja ir kaip gerai nuotekos yra išvalomos, nuotekų vežėjai fiksuoja kiekvieną nuotekų išvežimą, o individualių nuotekų įrenginių montuotojai renka informaciją apie tokių įrenginių sumontavimą. Jei gyventojai naudoja lauko tualetus su rezervuarais ir reguliariai išveža nuotekas, tokia informacija taip pat fiksuojama NTIS sistemoje. Iki šiol sistemoje jau registravosi daugiau nei 2000 paslaugų teikėjų ir individualių įrenginių savininkų. Individualių nuotekų įrenginių turėtojai neprivalo registruotis NTIS, tačiau gali tai padaryti, kad sistemoje matytų visą jų namų ūkyje tvarkomų nuotekų kelią“, – paaiškina jis.
„Bendrai, šios informacinės sistemos tikslas – sumažinti paviršinio vandens telkinių ir gruntinio vandens, naudojamo taip pat ir gerti, telkinių taršą, padedant visiems nuotekų tvarkymo proceso dalyviams optimizuoti šią veiklą. Analizuojant sistemos duomenis bus aiškiai matyti, kurie namų ūkiai nuotekas tvarko ne pagal reikalavimus“, – pažymi Delfi pašnekovas.
I. Valūnas taip pat priduria, kad nuotekos, tvarkomos nesilaikant nustatytų reikalavimų, daro didelę žalą aplinkai.
„Jos ne tik užteršia gruntinius vandenis, bet ir gali sugrįžti į žmonių ar jų kaimynų šulinius. Jei nevalytos nuotekos patenka į vandens telkinius, jos ne tik užteršia gruntinius vandenis, bet ir upes, ežerus, taip nuodydamos vandens gyvūnus ir žuvis, kurias žmonės vėliau žvejoja“, – paaiškina specialistas.
Už netinkamą nuotekų tvarkymą gresia nuobaudos
Aplinkos ministerijos duomenimis, vis dar pasitaiko atvejų, kai nuotekos neteisėtai išleidžiamos į aplinką: dalis taip besielgiančiųjų teisinasi neturintys lėšų nuotekų tvarkyti laikantis reikalavimų. Kai kurie tiesiog nenori investuoti arba jų namų nepasiekia centralizuotai nutiesti nuotekų valymo tinklai, todėl jie renkasi aplinkai nedraugiškus būdus.
Aplinkos apsaugos departamentas (AAD) pažymi, 2022 m. nustatė 500, o 2023 m. – 472 aplinkos teršimo nuotekomis atvejus.
„Už aplinkos teršimą nuotekomis taikomos nuobaudos. Fiziniams asmenims už nuotekų išleidimą į aplinką viršijant leidime nustatytas išleidžiamų teršalų ribines vertes ar pažeidžiant kitas leidime nustatytas nuotekų išleidimo sąlygas, pirmą kartą taikoma bauda nuo 60 iki 300 eurų, padarius pažeidimą pakartotinai – nuo 300 iki 1150 eurų. Juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims taikoma atsakomybė nuo 300 iki 1 450 eurų, padarius pažeidimą pakartotinai – gresia bauda nuo 500 iki 3 000 eurų“, – pažymi AAD.
Departamentas taip pat akcentuoja, kad, prieš išleidžiant į gamtinę aplinką, nuotekos turi būti tvarkomos reikalavimus atitinkančiose nuotekų tvarkymo sistemose.
„Gyventojai, kurie nėra prisijungę prie centralizuotų nuotekų surinkimo tinklų, nuotekas tvarko įsirengdami individualias nuotekų valymo sistemas – įvairių tipų biologinius nuotekų valymo įrenginius arba kaupdami jas nuotekų kaupimo rezervuaruose. Lauko tualetai privalo turėti įrengtas sandarias talpas, kurių turinys tvarkomas taip, kaip nuotekų kaupimo rezervuarų“, – pabrėžia AAD specialistai.
Europoje prasčiausia situacija fiksuojama Rumunijoje
Pagal naujausius Eurostato duomenis, Rumunija yra šalis, kurioje 2024 m. 27,7 proc. namų ūkių vis dar neturi tualeto su nuleidžiamu vandeniu. Tai yra didžiausias rodiklis ES, ženkliai viršijantis bloko vidurkį.
Problema, itin aktuali kaimo vietovėse, kur infrastruktūra vis dar nėra tinkamai išvystyta.
Tarptautinės tualetų organizacijos (TTO) direktorė Sarika Saluja Ispanijos naujienų portalui „El Confidencial“ pažymi, kad Rumunijoje fiksuojamas didelis atotrūkis tarp miesto ir kaimo vietovių, kuriose daugelis namų ūkių vis dar nesinaudoja vandentiekio ar nuotekų tinklų sistemomis, negali įsirengti ir viduje esančių vonios kambarių, tualetų.
„Situacija atspindi platesnio masto ekonomines problemas“, – sako ji.
Anot TTO direktorės, Rumunijoje nuo skurdo ir diskriminacijos ypač kenčia romų tautybės gyventojai, todėl jiems sunku gauti pagrindines paslaugas.
„Skirtingai nei daugelyje Europos šalių, kuriose vidaus vonios kambariai įrengti prieš kelis dešimtmečius, Rumunija šiuo klausimu atsilieka dėl investicijų į kaimo infrastruktūrą ir komunalines paslaugas trūkumo“, – priduria „El Confidencial“ pašnekovė.