Tačiau, sportininkės teigimu, dar neaišku, kuo jos organizmui atsilieps visas sukauptas ir per ilgametę karjerą patirtas stresas. Ji neabejojanti tik dėl vieno – visos emocijos, tiek teigiamos, tiek neigiamos, ją tik užgrūdino.
Apie tai, kaip reaguoti į visuomenės spaudimą, ko geriau nevalgyti prieš svarbias varžybas ir tai, koks yra geras sportininkas – specialiame DELFI interviu.
- Kaip šiandien atrodo Jūsų gyvenimas? Ar dar patiriate stresinių akimirkų?
- Be abejo, streso mano gyvenime vis dar yra. Jei kas nepavyksta, nenusiseka, stringa koks projektas, žinoma, apninka įtampa, nerimas, stresas, tačiau jis kitoks, negu būdavo mano ilgos sportinės karjeros metu.
Kita vertus, tai, ką patiriu dabar, yra nesulyginama su jausmais varžybų metu. Profesionalus sportas ir ilgalaikinis stresas mane užgrūdino. Tą akimirką, žinoma, jauti tarsi staigų supurtymą, smūgį, tačiau kiekvienas sportininkas išmoksta tai suvaldyti. Sėdi, susidėlioji sprendimų planą. Nuo tos psichologinės tvarkos galvoje iškart nusėda ir stresas.
Galiausiai, ateina varžybų diena, tačiau neturi jokių garantijų, kad pavyks padaryti tai, kam tiek laiko ruošeisi, ką esi numatęs. Ne pirma to klausiate – taip, sportininkų organizmas kažkuria prasme „nusidėvi“ ne tik fiziškai, tačiau ir emociškai. Geras sportininkas ne tas, kuris ypatingas stiprus ar neapsakomai ištvermingas. Geras sportininkas yra tas, kuris greitai atsistato po krūvio (ne tik fizinio).
Net ir didelė pergalė yra stresas – tai reikia mokėti „suvirškinti“ ir ne taip paprasta, kaip gali atrodyti.
Sportininkų karjera yra pakankamai trumpa. Mano sporto šaka yra viena iš nedaugelio, kai karjera galėjo tęstis taip ilgai. Šaudžiau 34 metus, 24 jų – aukščiausiame lygyje, Europos, Pasaulio čempionatai, Olimpinės žaidynės. Nežinau, kiek visas tas stresas „nudėvėjo“ mano psichikos sistemą, tačiau tikiu, kad jis mane labai stipriai užgrūdino ir išmokė.
- Iš kur kyla didžiausias stresas? Jūsų pačios išsikeltų tikslų ar, pavyzdžiui, aplinkos spaudimo?
- Ir tai, ir tai. Visi sporte siekiame rezultatų. Net jei močiutė išėjo pasivaikščioti, ji siekia rezultatų – pasimankštinti, pakvėpuoti grynu oru. Bet kokio lygio sportininkas prieš akis turi išsikėlęs tikslą. Net tas, kuris rytais bėgioja savo malonumui, jis irgi kažko siekia – gerai jaustis, sutvirtėti, jausti malonumą.
Kai rezultatų sieki varžybose, be abejo, turi iš anksto užsibrėžtų tikslų. Tie, kurie gauna iš kažko finansavimą, yra atskaitingi savo sponsoriui, tad stresas išauga dar labiau. Galiausiai, nepamirškime visuomenės nuomonės, kuri galiausiai užgrūdina, bet praeina šiek tiek laiko, kol išmoksti ramiau tai priimti. Kurį laiką būna labai nemalonu, kai kažkas sako – negrįžk be medalio, mat gyveni iš mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigų. Kvaila ir skaudu, tačiau tai uždeda dar didesnę naštą ant pečių.
Jaudulio neišvengsi. Kai sportininkas pamato varžovą, ypač dvikovėse, jis viską analizuoja, mato visus niuansus, jo smegenys dirba be sustojimo. Natūralu, kad tiek kūnas, tiek protas įsitempę.
Galiausiai, nepamirškime ir fizinio streso, kurį organizmas patiria nuskridus, pavyzdžiui, iš Vilniaus į Bankoką ar Pekiną. Verslo žmonės keliauja daug ir lengviau su tuo susidoroja, tačiau įsivaizduokite tą, kuris retas svečias lėktuve. Tad prie fizinio krūvio prisideda tokių kelionių vargai, be to, egzotiškose šalyse ne viską gali valgyti – tad organizmo streso kreivė šokteli smarkiai aukštyn.
- Ar buvo akimirkų, kai stresas galėjo ir sugadinti rezultatus?
- Šiek tiek streso visada lydi visus sportininkus, tik jo lygis šiek tiek skiriasi. Galima išmokti su stresu susitvarkyti – įvairiais pratimais, meditacija. Toks sportininkas lengviau pakels priešstartinį ir postartinį jaudulį.
- Ir ką darydavote Jūs?
- Įvairiai. Pirmoje didžiosios karjeros pusėje gal buvo kiek sunkiau, tačiau iš kitos pusės žvelgiant, atsigręžiu praeitin ir neatrodo, kad labai jau jaudinausi. Vėliau tiesiog intensyviai dirbau su savimi – meditacija, autogeninė treniruotė ir pan.
- O kiek vidinei ramybei turi įtakos mityba, fizinis aktyvumas?
- Be abejo. Fizinis pasirengimas svarbus net žaidžiantiems šachmatais. Turi būti labai gera parengtis, pasiruošimas, kad kiekvieną judesį atkartotum tiksliai, kaip reikia. Tad jei Kinijoje privalgei lotoso šaknų salotų su kokiom kirmėlėm, vargu ar gerai jausiesi aikštelėje. Tai itin aktualu, pavyzdžiui, bėgantiems maratoną. Neduok Dieve, jei suvalgei kažką, ko nederėjo – virškinimo sistema sureaguos netinkamai ir tavo pusės metų pasirengimas nueis perniek.
- Negaliu pasakyti, nes negyvenau vyro kailyje. Tačiau, manau, sportininkai daugiau mažiau su stresu kovoja vienodai. Galbūt moteriai stresą greičiau „nuims“ naujų batelių pora, kas ne itin aktualu vyrams, bet vis vien visi sportininkai turi praeiti šią pamoką ir ją išmokti. Neišmokęs pralaimėti, netapsi geru sportininku, nepasieksi geriausių rezultatų. Nesėkmių (arba pamokų) neišvengsi.
- Tačiau šiek tiek streso sportininkui reikia, tiesa?
- Kitaip nė būti negali. Starto momentui sportininkas yra mobilizavęs visas savo jėgas – tiek psichines, tiek fizines ar emocines. Niekas negali pamatuoti, kokias pasekmes stresas turės sportininko ateityje, bet noriu tikėti, kad jis tik užgrūdina.
- O Jūs jaučiate jau kokias pasekmes? Nelenda jos lauk žilų plaukų pavidalu?
- Sunku pasakyti apie žilus plaukuos ir nuo ko jie, bet, manau, kad mane stresas ir įtampa tik užgrūdino. Nežinia, kas bus po dar 20 metų. Gal jau viskas „išsidėvėję“ bus.
- Ką patartumėte jauniems sportininkams, kurie bijo plaukti į platesnius vandenis vien dėl didelio aplinkos spaudimo ir aukštų reikalavimų?
- To reikia mokytis – pratimų, psichologijos, planuoti laiką ir veiksmus, kaip priimti tam tikrus dalykus, o kaip išmokti pamiršti tai, kas jau praeita. Kai kurie nemoka pabaigti etapų ir gyvena praeitimi ar dirba į tokią tolimą ateitį, kurios nė neaišku, ar spės sulaukti.
Reikia gyventi čia ir dabar. Baigi vieną startą, pasiimi išmoktas pamokas ir tai, kas nereikšminga, pamiršti.
- O kaip dėl visuomenės spaudimo?
Niekada neskaityti komentarų apie save ir atsiminti Coco Chanel žodžius, kurie skamba kiek grubokai: „Man nesvarbu, ką apie mane galvojate, nes aš apie jus išvis negalvoju“. Visada sakiau jauniesiems sportininkams – jei jus kas ir peikia, atsiminkite, kad viską darote dėl savęs, o ne dėl kitų, kurie rašo komentarus.