„Dabar krikščionybė nebepraktikuojama, jei šnekėsim atvirai. O tie tautiniai papročiai, kam jie? Jei vaikams kalama į galvą mokykloje, kad mokykitės kuo greičiau ir geriau anglų kalbos ir maukit iš čia greičiau“, – atsidūsta etnologas prof. Libertas Klimka kalbėdamas apie Velykų papročius ir tradicijas.
Trūksta dovanų
Nors šiuolaikiniai lietuviai Velykas švenčia, bet tradicijų dažnai jiems neužtenka, norisi ne tik paridenti margučius ar nueiti į bažnyčią.
Vis dėlto Lietuvos edukologijos universiteto prof. kunigas Kęstutis Ralys tikina, kad toks požiūris nėra blogas ir priduria, jog lietuviai tikrai nepamiršta Velykų prasmės.
„Pasakysiu atvirai, Velykos tikrai švenčiamos, pavyzdžiui, aš buvau tėviškėje, Kelmėje, mane nustebino, kad net automobilio neradau kur pasistatyti. Dar stebina, kad iš išeivijos čia grįžta švęsti daug šeimų, tad vis dėlto Velykų šventės dar turi prasmę. Taip širdyje pagalvojau, gražu, išlikęs tas tradicinis šventimas“, – sako kunigas.
„Pažiūrėkite, jei užsuktumėte į bet kokią krautuvę ar supermarketą, tų dovanų juk pilna. Net ir aš jau esu jų gavęs, mano pažįstami, su kuriais tenka darbuotis, atnešė didžiausią vištą, saldainių pasidalino švenčių proga. Tų didelių dovanų gal ir nėra, bet tokias simbolines, kiaušinius, suvenyrus, nuo senų laikų žmonės dovanoja vieni kitiems.
K. Ralys priduria, kad negavę didelių dovanų per Velykas neturi nusiminti ir nuvertinti šios šventės, o turėtų suprasti – Velykos būna tada, kai atgimsta žmogus.
„Per Velykas juk gamta atgimsta, atgimsta ir žmogus, o tas atgimimas gali įvykti nebūtinai per kalendorines Velykas. Girdėjau labai gražų vieno kunigo pasakymą: man Velykos tada, kai mano širdyje įvyksta prisikėlimas“, – sako pašnekovas.
O L. Klimkos teigimu, tradicijų išlikę mažai, nes jos miršta kartu su Lietuvos kaimu, bet pasidžiaugia, kad jaunimas dar praktikuoja bent kai kuriuos papročius.
Mėgdavo prisivalgyti
Penktadienį buvo praktikuojamas gražus, bet jau pamirštas paprotys, kai suaugusieji kartu su vaikais ir anūkais eidavo lankyti giminių kapų. O šeštadienį visi eidavo į bažnyčią, kur šventindavo ugnį ir vandenį.
Profesorius sako, kad jau paruošus Velykų stalą žmonės važiuodavo į bažnyčią šeštadienio vakarą: „Tradiciniame senajame kaime visą naktį išbūdavo bažnyčioje, nes jų tinklas nebuvo toks tankus kaip dabar, atvažiuodavo į bažnyčią iš toliau ir visą naktį laukdavo prisikėlimo mišių.
Po prisikėlimo mišių procesijos visi skubėdavo namo, nes būdavo pavargę, o ir toks priežodis sklandė, kad kas pirmas parlėks į kaimą, tam geriausiai darbai seksis.
„Tada sėda prie šventinio stalo, šeimos galva padalina margučius arba supjausto kiaušinį ir kiekvienam šeimos nariui su gerais linkėjimais padalina po skiltelę ir po to tiek prisivalgydavo, kad likdavo tik eiti miegoti.
Jis taip pat priduria, kad pagrindinis Velykų stalo akcentas, be abejo, buvo margučiai, kurių užuomazgų galima ieškoti dar akmens amžiuje.
„Margutis yra pavasario simbolis. Kada žmonės po žiemos jau neturėjo maisto ir badavo, laukdavo sugrįžtant paukščių ir prisirinkdavo jų kiaušinių. O pirmo rasto kiaušinio suvalgyti negalima, jį reikia paaukoti dievams.
Be margučių ant lietuvių stalo būdavo ir kitų svarbių patiekalų, pavyzdžiui, Velykos buvo neįsivaizduojamos be dideli apskrito kvietinių miltų pyrago, kuris primena saulę ir reiškia, kad ši sugrįžo. Taip pat buvo valgoma kiauliena, kurią pateikdavo išmaningai.
Svarbiausia – saikas
Vis dėlto kunigas K. Ralys sako, kad lietuvių tradicija persivalgyti per Velykas – nuodėmė, todėl reikėtų jausti saiką ir labai svarbu viskuo dalintis su aplinkiniais.
„Žinoma, per Velykas reiktų išlikti saikingiems. Bet dabar Lietuvoje tradicijos keičiasi, daug mažiau alkoholio pradeda vartoti, prisižiūri sveikatą žmonės. Nesenai sutikau vieną gydytoją, sako, žinai, Velykoms važiuoju, bet grįšiu vakare. Tai aš nusijuokiau, kaip tu grįši vakare, kaip be taurės vyno ar šampano Velykos. O jis sako, ne, dabar jau reikia sveikai gyventi, nebe tas laikas.
Pakilus nuo Velykų stalo kunigas ragina nelikti namie, o aplankyti su šeima kokią šventovę, nueiti į kultūrinius renginius: „Vizualiai ir širdimi atsinaujinti kartu su artimaisiais“.
K. Ralys taip pat primena anksčiau gyvavusią tradiciją, kai nuo Didžiojo penktadienio iki antrosios Velykų dienos nebuvo galima laidoti mirusiųjų.
„Kaip ir nebėra taip griežtai to laikomasi. Dabar šitas dalykas jau išskirtinis, išlieka tik sekmadienį, bet ir tai, jei po prisikėlimo, apėjus procesiją, kunigai susėda prie bendro stalo ar su bendruomene, ar su artimaisiais, ar su parapijiečiais, jau po to gali laidoti. Sakyčiau, tai toks simbolinis dalykas, todėl ir sakoma, geriau nemirti Kalėdų ir Velykų laikotarpį“, – sako K. Ralys.
Linksmybės – po Velykų
„Antrą dieną jau lankydavo kaimynus, vaikai bėgdavo pas savo krikštamotę ar krikštatėvį, parodyti, ką per metus išmoko, kaip užaugo. Antroji Velykų diena jau bendravimas, bendruomeninio charakterio diena, o pirmoji – šeimos. Pavalgė ir ilsisi“, – sako etnologas.
Neatsiejamas linksmybių akcentas būdavo sūpynės, tikima, kad kuo aukščiau pavyks ant jų įsisupti, tuo geriau linai augs.
„Dar būdavo ir trečia Velykų diena – ledų diena. Tą dieną žmonės dar nedirbdavo, nes jei dirbsi, ledai vasaros metu gali derlių iškapoti. Trečią dieną senų senovėje būdavo laistymosi paprotys, kad lietaus nepritrūktų, sausra neužpultų. Lenkijoje dar yra tas paprotys, bet pas mus jis jau išnykęs.
Šis paprotys turi bažnytinį paaiškinimą, kad Poncijus Pilotas rankas nusiplovė. Tai ateidavo samdiniai savo ponui plauti rankų arba vaikinai ateidavo merginoms plauti rankų, o jos tuo pačiu atsilygindavo ir prasidėdavo išdykavimas, taškymasis ir laistymasis. Antroji ir trečioji dienos yra jaunimo pramogų dienos. Nenuobodžiaudavo kaime ir be televizoriaus“, – juokiasi L. Klimka.