Ar išvis įmanoma atsiriboti, žinant, kad kažkam skauda? Ar žurnalistas turi būti empatiškas? Ir kaip tada gyventi, kad būtumei ir geras žurnalistas, ir emociškai sveikas žmogus? Kalbamės su Delfi žurnaliste Ana Daukševič, lietuviams apie karą Ukrainoje pasakojančia iš labai arti. Anos tėvai niekada nežino, kada moteris vėl išsiruošia į šiurpinančią komandiruotę, o kai paklausiu, ar per tuos metus karas atėmė kažką iš pačių artimiausių draugų rato, gaunu atsakymą, kurio bijojau labiausiai.
Apie blogį nori kalbėti garsiai: užsimerkti prieš tai – neteisinga
Politikos mokslus baigusi Ana visada domėjosi, kas vyksta pasaulyje ir kokią įtaką Lietuvai tai turi, o ir Anos šeimoje būta skausmingų patirčių, susijusių su svetimų šalių agresija: „Mano močiutė, kuri mirė sulaukusi daugiau nei 90-ties metų, dar maža mergaitė buvo išvežta į koncentracijos stovyklą. Apie tokius žiaurumus, karus ir kad visa tai pasaulyje vyksta, sužinojau dar būdama maža. Jau tada supratau, kad visa tai – dalykai, kurie neturėtų apskritai rasti vietos pasaulyje, tai neturėtų kartotis. Dar paauglystėje skaičiau daug knygų apie II Pasaulinį karą. Viena vertus, tai atrodė nesuvokiama, kita vertus supranti, kad tokia, deja, yra mūsų istorija. Karai, trėmimai, koncentracijos stovyklos – galima užsimerkti ir įsivaizduoti, kad tai nevyko ir nevyksta, tačiau tai nebūtų tiesa.“ Be to, Ana sako tikinti, kad už savo užpultą šalį kovojantys ir žūstantys žmonės negali būti pamiršti, todėl Ukrainos karo kontekste moteris sako jaučianti pareigą apie tai kalbėti nuolat.
Suaugusi, baigusi studijas ir žurnalistės karjerą pradėjusi Ana apie tai, kad pati nori vykti į frontą, iš arti stebėti ir aprašyti skaudžiausius įvykius, suprato 2013-aisiais, prasidėjus krauju paženklintai Maidano revoliucijai Ukrainoje. Tik tąsyk merginos neišleido patyrę kolegos dėl didelės grėsmės sveikatai ir gyvybei. Anuomet, anot žurnalistės, žiniasklaidos atstovai, dirbantys karo sąlygomis, buvo nelaikomi priešu, tuo tarpu šiais laikais Rusijos karių akyse žurnalistas yra pirminis taikinys ir jokios taisyklės, konvencijos čia negalioja.
„Dirbant su užsienio naujienomis, gerų naujienų čia, deja, būna mažai. Lėktuvų katastrofos, karas Sirijoje, cheminio ginklo panaudojimas ir t.t. Visa tai savo akimis stebėjau, mačiau nuotraukas, vaizdo įrašus. Tai tampa nors ir skaudžia, bet kasdienybės dalimi. Matai, kiek neteisingų ir blogų dalykų vyksta pasaulyje ir man atrodo, kad į visa tai užsimerkti, kai kažkam skauda, tikrai yra neteisinga. Taigi, savo darbe matau tam tikrą misiją“, – sako Ana, galiausiai pirmą kartą į neramumus Ukrainoje išvykusi 2017-aisiais. Tąkart moteris lankėsi vietovėse netoli Mariupolio. Pats miestas jau buvo išlaisvintas, tačiau vos už 30 kilometrų nuo jo driekėsi frontas.
Pirmas išvykimas į priešiškų jėgų jau tada draskytą Ukrainą buvo išties bauginantis, dabar atsimena Ana: jokios patirties, mažai patarimų iš šalies, tik šūvių garsai aplink gyvenvietę ir nesuvokimas, kaip elgtis, kaip eiti per teritoriją, nežinant, kuri vieta gali būti užminuota, mat tokių vietų daug.
Atsiriboti nepavyksta, bet randa būdų sau padėti
Dabar žurnalistė jau puikiai žino, kaip elgtis, kaip reaguoti į apšaudymus, visuomet šalia savęs turi vaistinėlę ir, kaip paradoksaliai beskambėtų, net aidint šūviams jau pavyksta išlaikyti šiokią tokią vidinę ramybę. „Tu tiesiog pripranti. Žmogus yra ta būtybė, kuri labai greitai pripranta prie pasikeitusių aplinkybių. Be to, ukrainiečių kariai – be galo draugiški ir mus visada šiltai priima. Kare yra daug humoro, pokštų, taip bandoma tiesiog neišprotėti“, – atvirauja Ana.
Po pirmo apsilankymo Ukrainoje Ana žinojo, kad tikrai čia sugrįš. Ir grįžo, ne sykį. Po mėnesio nuo plataus masto invazijos Ukrainoje pradžios 2022-aisiais Ana nuvyko į Ukrainą ir periodiškai ten grįžta nuolat. Tik visada laikosi vienos taisyklės – kuo mažiau apie visa tai kalbėti su tėvais ir nė nesakyti jiems, kad išvyksta. Anos artimiausi žmonės apie tai, kad ji vėl karo zonoje, sužino tik kelionei artėjant prie pabaigos. Taip ramiau visiems, o tėvai, supratę, kad dukros sprendimų jau nepakeis, teprašo vieno – kasdien parašyti, kad ji gyva ir sveika.
„Nors žurnalistams patariama nuskristi, atlikti savo darbą ir grįžti, neįsijaučiant ir juolab nemezgant draugysčių – taip iš tikrųjų nevyksta. Ir užsieniečiai, ir patys ukrainiečiai čia susibendrauja ir bendrauja toliau. Atsiriboti tikrai nebepavyksta. Galiausiai, net po tiek metų, yra dalykų, kurie man vis dar nauji. Pavyzdžiui, paskutinės savo viešnagės Ukrainoje metu rugsėjo pabaigoje savo akimis mačiau, kaip atrodo aviacinės bombos skrydis. Vis dar matau, apie ką galima rašyti, ką papasakoti žmonėms. Nepaisant emocinio krūvio, dar nepapasakojau visko, ką galiu“, – įsitikinusi žurnalistė.
Visgi, dirbant su tokio jautrumo temomis, žurnalistas turi pakelti didesnį nei įprasta emocinį krūvį, su juo kažkaip susitvarkyti ir rasti būdą, kaip nepanirti į depresiją nuo naujienų srauto, kuris nuolat supa.
„Sunkiausia – ne ten būti. Sunkiausia iš ten grįžus. Tada viskas labai erzina. Sudėtinga grįžus į paprastą, lengvą gyvenimą, kai ką tik buvai, kur viskas sproginėjo, matei išdegintus kaimus, sulaužytus žmonių likimus. Jautiesi tarsi kaltas, kad pabuvai ir grįžai į saugią aplinką, palikęs juos ten. Būna sunkių dienų. Būna dienų, kai nebematai išeities, supranti, kad negali pakeisti situacijos, pabaigti karo, tada galvoji, kokia prasmė iš to važiavimo. Tada pasėdi, pamąstai, surenki savo mintis ir eini toliau.
Man labai padeda pokalbiai su žmonėmis. Siūlau kitiems, jei jie neturi tokių artimų ir išklausančių draugų, kokius turiu aš, jaučiant perdegimą, per didelį emocinį krūvį – nepabijoti ir kreiptis pagalbos į specialistus, terapeutus. Labai palaikau tokią idėją, tačiau jei dėl vienokių ar kitokių priežasčių žmogus nenori eiti pas specialistus – tada bent jau susikurti tokią rutiną, kuri padėtų emociškai išsikrauti. Ar tai būtų sportas, ar tapymas. Man pačiai labai padėjo tapyba, po grįžimo iš Ukrainos atsitraukdavau ir tapydavau, kad galėčiau ramiai pabūti su savo mintimis ir vėl grįžti į kasdienę rutiną. Taip pat man labai padeda ilgi, bent kelių kilometrų pasivaikščiojimai. Tačiau jei jausiu, kad visa tai man nebepadeda – tikrai neatmetu galimybės kreiptis į psichologą, terapeutą ar kitus specialistus, kurie galėtų padėti.“
Kad pokalbis įgautų šviesesnių spalvų, Ana pasidalina savo nuotrauka iš Ukrainos, kur moters glėbyje – pundas gražuolių tulpių. Nuotrauka išties šilta, bet štai istorija, iš kur tos tulpės ir kokia proga, – slogi, kaip ir daugelis šiandieninių pasakojimų iš karo niokojamos šalies. „Tai buvo pirmosiomis karo savaitėmis. Buvau su kariais netoli Irpinės mažam kaimelyje, jie mane lydėjo pasikalbėti su vietos gyventojais. O ten pat stovi didelis fabrikas, labiau net sandėlis, kuriame laikoma visokia produkcija. Kadangi po apšaudymo šaldytuvai nebeveikė, fabriko darbuotojai atiduodavo kariams visokių vaisių, daržovių, kad jie tiesiog nesugestų. Kai ėjom pro šalį, išėjo fabriko darbuotojas, pamatė mane ir įteikęs vaisių dar paprašė minutę palaukti, o po jos išėjo su tomis tulpėmis. Nes, pasirodo, ten buvo laikomos ir gėlės“ – atsiminimu dalinasi žurnalistė.
Skausmingos patirtys neišvengiamai lydi darbinę kasdienybę: automobilyje su fotografu tiesiog tylėjo
Ana Ukrainoje susipažino su daugybe žmonių, o keletas jų tapo labai artimais žurnalistės draugais. Su jais Ana kalba daug – apie savijautą, emocinius išgyvenimus, mat tie žmonės matė savo akimis tai, ką matė ir pati Ana, todėl geriausiai vieni kitus supranta. Kartais, anot moters, išgirsti iš sau artimų žmonių tai, kas, regis, ir taip akivaizdu, – kad šioje vietoje nėra jos kaltės, kad ne ji atsakinga už karo eigą ir pan. – labai padeda.
Ir šioje vietoje, bijodama atsakymo, kurį netrukus išgirdau, klausiu Anos, ar tarp artimiausių draugų yra tų, kuriuos karas visgi atėmė. „Taip, tokie žmonės yra trys. Pirmieji du žuvo 2022-aisiais prie Charkivo, o trečias – 2023-iaisiais netoli Bachmuto. Reagavau baisiai į visas šias netektis, bet ypač į pirmąją. Kai sužinai, kad žuvo tavo artimas draugas – be galo skauda. Bet ar jau žinodama šitą jausmą, aš stengčiausi nuvykusi ten atsiriboti ir nebendrauti su tais žmonėmis, tiesiog atlikti savo darbą ir tiek? Tikrai ne. Tai jau yra mano gyvenimo dalis. Neįmanoma pasiruošti tokiam dalykui kaip artimų draugų netektis, nors nuo plataus masto invazijos pradžios bandžiau save tam emociškai paruošti, suvokdama, kad kažkas gali žūti. Bet nepavyko.“
Draugų žūtys – pragariška patirtis, kurią Anai teko praeiti ne sykį, tačiau ne tik tai sukrečia ir palieka randus žurnalistės širdyje. Itin skaudu matyti suniokotus miestus, kuriuose anuomet teko lankytis.
„Kramatorske lankiausi kiekvieną sykį, kai nuvykdavau į Ukrainą. Nebežinau, kiek sykių esu ten buvusi. Ir kai 2022-aisiais rusų kariuomenė į Kramatorsko stotį paleido raketą, ją suniokojo ir pražudė daugybę žmonių… Aš žinojau kiekvieną tos stoties kampelį, kiekvieną kioskelį aplink ją, žinojau, kur kassyk atvažiavusi perku vandenį. Kai nesitapatini su tam tikra vieta ar žmonėmis – emociškai tarsi lengviau, bet kuomet vietos, kurios tau iki pašaknų pažįstamos, yra suniokotos – tai labai paliečia. Prieš pat invaziją kalbinau žmones kitame Ukrainos mieste Avdijivkoje. Tie žmonės buvo tokie šilti ir taip nuoširdžiai netikėjo, kad čia įvyks kažkas siaubingo, o jau po poros metų nuo invazijos pradžios iš to miesto neliko nieko. Nežinau tų žmonių likimo, ar jie išgyveno. Bet miesto nebėra. Sūpynių, ant kurių supausi, nebėra. Iš miesto liko tik pavadinimas ir dėl to labai skauda.
Vienas bene labiausiai į atmintį įsirėžęs įvykis – kai kalbinome paprastus okupaciją išgyvenusius civilius Ukrainoje. Ten visos istorijos labai liūdnos. Paprastai gatvėje kalbinant žmones, žurnalistas paklausia poros klausimų, užtrunkama kelias minutes. Tačiau tą kartą su kai kuriais pašnekovais gatvėje kalbėjome pusvalandį. Vienas pusamžis vyras papasakojo man apie savo žmonos žūtį, nes sviedinys pataikė į ją šeimos kieme. Nebeištvėriau ir apsiverkiau. Verkė jis ir aš. Juk supranti mintyse, kad šie žmonės – tavo tėvų amžiaus ir visa tai – taip neteisinga. Kitą kartą su fotografu važinėjome po karo nuniokotą Charkivo sritį ir tuo metu, jau artėjant žiemai, ten nebuvo atstatytas nei vandens, nei elektros, nei dujų tiekimas. Matau daugiabutį. Paprastą, kokiame aš pati gyvenu Vilniuje. Žmonės – irgi visai kaip mes, mūsų tėvai. Visi šie žmonės daugiabučio kieme kūrė laužą ir gaminosi maistą, sriuba vaišino mus.
Stovi ir supranti, kad diduma šių žmonių – vyresnio amžiaus, turi ar turėjo namus ir turėtų džiaugtis ramia senatve, bet vietoje to jie šiuo metu su kaimynais tempia šakas iš vietų, iš kurių dar gali jas pasiimti, nes ten nėra užminuota, ir jas kūrena kieme, verda sriubą, ja dalinasi su kaimynais. Tada susimąstai, ar mes tikrai esame 21 amžiuje… Kai matome vaizdus iš karinių konfliktų tolimuose kraštuose – mes taip nesitapatiname. Bet Ukraina yra prie pat, čionykščiai žmonės – labai viskuo panašūs į mus, todėl reaguoji kitaip… Tą kartą su fotografu grįžome į automobilį ir kurį laiką abiem buvo labai sunku emociškai. Juk supranti, kad lygiai taip gali atrodyti tavo kiemas Vilniaus miegamajame rajone.“
Būtina stiprinti emocinį atsparumą ir neneigti kylančių jausmų
Ana įsitikinusi, kad žurnalistui, norinčiam dirbti su karo ar kitomis jautriomis temomis, visų pirma reikia stiprinti emocinį atsparumą ir suvokti, kad negali padėti kiekvienam, kad ir kaip to norėtum. „Galbūt čia būsiu labai subjektyvi, bet mano asmenine nuomone, tokių temų nereikėtų imtis labai jauname amžiuje. Jaunatviškas entuziazmas gali lemti tai, kad žmogus padarys daug klaidų, gali trūkti savisaugos. Tokio darbo turėtų imtis žmogus, jau matęs gyvenimo, susidūręs asmeniniame gyvenime su nesėkmėmis, galbūt nelaimėmis ir išsiugdęs tam tikrą atsparumą, žinantis, kaip ir kur brėžti ribas. Privalai save saugoti, nepulti stačia galva. Galbūt verta pradėti iš toliau – paskaityti kolegų darbus, įsivertinti, ar pats pajėgsi matyti tokius vaizdus, klausytis tokio skausmingumo istorijų. Galbūt pradžioje vykti tik pažiūrėti, kaip tai daro kiti. Jei apsiverki skaitydamas kiekvieną straipsnį skausminga tema – kažin, ar tau vertėtų pačiam ta tema rašyti.“
Empatija – dar viena savybė, kurios, anot Anos, žurnalistui reikia. Nors yra sakančių, kad žiniasklaidos atstovas privalo gebėti atsiriboti nuo savo temos ir pašnekovų, nieko nejausti, emociškai per save neperleisti, pasak karo fronte besidarbuojančios žurnalistės, neįmanoma žmogiškai aprašyti istorijos, jei į ją žiūri tik kaip į statistiką.
Galiausiai, garsiai pasakyti, kai skauda, kai bijai – normalu. Susigraudinti klausant pašnekovo, kurio gyvenimas dėl vienų ar kitų priežasčių subyrėjo į šipulius, – irgi normalu. „Visa tai – tokie žmogiški jausmai. Nemanau, kad reikėtų juos slėpti. O kai dirbi kare – bijoti apskritai yra labai normalu, nes kai nebeturi baimės jausmo – imi rizikuoti per daug. Yra istorijų, kai toks žurnalistų bebaimiškumas baigiasi žūtimi. Taigi, normalu jausti jausmus, reikia apie juos kalbėti, bet kartu svarbu ugdyti emocinį atsparumą ir jaučiant, kad susitvarkyti pačiam nebepavyksta, – būtinai kreiptis pagalbos“, – pokalbį užbaigia Ana Daukševič.
