Įrašu, patalpintu socialiniuose tinkluose, Deimantė sutiko pasidalinti ir su Delfi skaitytojais.
„Artėja šventės, visi rūpinasi įvairiomis socialinėmis akcijomis, bet viena mažytė visuomenės grupė vis lieka užmaršty. Jehovos liudytojų vaikai. Šiemet, kaip ir kasmet, mažyliai vėl varvins seilę stebėdami, kaip visas pasaulis mainosi dovanėlėmis.
Tekstas ilgas, bet labai prašau perskaityti, nes vienas lauke – ne karys. Čia man reikia jūsų nuomonės ir pagalbos.
Pati turėjau „malonumą“ augti Jehovos liudytojų sektoje. Puikiai išmanau, su kokiais emociniais iššūkiais tenka susidurti ir kokia propaganda yra maitinami šios bendruomenės mažieji. Vaikai intensyviai manipuliuojami baime. Jiems įkalbama, kad tik jų religija yra teisinga, o visi kiti – pasmerkti žūti Armagedone. Švenčių šventimas, draugystės su pasauliečiais, valstybės garbinimas – visa tai laikoma nukrypimais, už kuriuos gresia pražūtis kartu su visu šėtonišku pasauliu.
Vaikai įsitikinę, kad giedodami himną ar švęsdami gimtadienį nuliūdins dievą, todėl labai nepatogiai jaučiasi mokykloje. Tuo tarpu, kol klasiokai repetuoja pasirodymą kalėdiniam žiburėliui, kol mainosi širdelėmis per Valentino dieną, kol švenčiamas klasioko gimtadienis, kol vasario 16-ąją mokyklos bendruomenė iškelia vėliavą, kol popieriniais margučiais puošiami klasės langai, Jehovos liudytojų vaikai kenčia tikėjimo išbandymus. Oi, kaip gerai pamenu tą jausmą. Spaudžia širdį, nes viskas atrodydavo taip smagu ir nekalta...bet žinojau, kad Jehova nusimintų, tad stengdavausi vyti šalin tokias mintis.
Liudytojų vaikai gyvena nuolatinėje įtampoje, balansuodami tarp lojalumo tikėjimui ir noro pritapti prie bendraamžių. Vaikystėje patyriau pačio įvairiausio plauko traumų: nuo žiauraus smurto iki seksualinio priekabiavimo, bet niekas kitas taip nesužalojo mano sąmonės kaip ši atskirtis.
Pedagogai raginami prisitaikyti prie netradicinių tikėjimų, būti tolerantiški ir neutraliai reaguoti į vaikų įsitikinimus. Tačiau, kaip manot, ar tai, kas vadinama vaikų įsitikinimais, tikrai yra vaikų įsitikinimai? Ar aštuonmetis vaikas gali būti sąmoningas religijos išpažinėjas? Taip, aštuonmetis Jehovos liudytojų vaikas atkirs jums, kad šventai tiki savo religija, kad yra patenkintas savo auklėjimu ir kad visiškai nenori švęsti tų velnio Kalėdų. Bet yra didelis skirtumas tarp sąmoningo pasirinkimo ir nuo kūdikystės kišamos propagandos, piktnaudžiaujant vaiko pasitikėjimu. Kaip aštuonmetis gali sąmoningai atsisakyti vaikystei būdingų džiaugsmų?
Tai ar tikrai pašaliniai asmenys turi gerbti ir taikytis? Ar tolerancija šiuo atveju nereiškia pasidavimo nepagrįstoms dogmoms? Ar pilietiškos visuomenės pareiga nėra apšviesti vaiką, suteikti jam galimybę pačiam nuspręsti? Ar toleruotina yra ugdyti mažametį kaip kažkokios sektos pasekėją, verčiant jį laikytis absurdiškų taisyklių? Kyla klausimas: ar mes, kaip visuomenė, turime ignoruoti vaikų protų programavimą, atimant iš jų teisę į savarankišką mąstymą ir paprastą, vaikišką gyvenimą be tikėjimo išbandymų bei moralinių kančių? Ar tai nėra žmogaus teisių pažeidimas?
Sulaukiu daug žinučių iš susirūpinusių žmonių, kurie nori, bet nežino kaip padėti fundamentalistų vaikams. Ieškau atsakymų. Ieškau specialistų, kurie padėtų suprasti, kaip apsaugoti vaikus nuo religinės indoktrinacijos ir patartų, kaip tokiu atveju elgtis pedagogams. Ieškau teisininkų ir socialinių darbuotojų, kurie norėtų pakonsultuoti mane šiais klausimais“, – žinute, paremta savais išgyvenimais, dalijasi Deimantė.
Delfi primena, kad visai neseniai D. Rudžinskaitė lankėsi Delfi TV laidoje „Delfi Diena“, kurioje ne tik pristatė penkerius metus rašytą knygą, bet ir šiek tiek praskleidė savo ankstesnio gyvenimo šydą. Ji pasakojo, kad vaikystės patirtys ją paskatino apie tai prabilti garsiai.
„Užaugau, išsilaisvinau iš tam tikros priespaudos. O gyventi ilgai ir ramiai man nepavyko, nes vis perskaitydavau apie vaikus, kurie patiria smurtą, tai mane šokiravo ir vis sugrąžindavo į praeitį. Po kiek laiko supratau, kad problema yra ne tik smurtas – mažai kas apie tai kalba, bet žalą vaikams daro ir religinis auklėjimas. Mano žiniomis, aš esu pirmoji, kuri ėmė garsiai apie tai kalbėti“, – teigė knygos autorė.
Mergina laidoje prisiminė vaikystę. Ji pasakojo vienu pastebėjusi, kad šeimoje viskas vyksta priešingai, nei traktuojama išorėje – pavyzdžiui, skirtingai nei kiti vaikai, ji susidurdavo su smurtiniais išpuoliais. Kilo klaustukų ir dėl artimųjų propaguojamo tikėjimo.
„Jutau labai daug priešpriešų tarp savo auklėjimo ir to, ko yra mokoma mūsų religijoje. Nebesupratau, kas darosi – tas pasaulis, nuo kurio mane visą laiką bandė saugoti, pasirodė esantis saugesnis nei mano pačios namai. Ėmus abejoti religija atėjo emocinis išsilaisvinimas“, – atviravo Deimantė.Iš pradžių prie Jehovos liudytojų bendruomenės prisijungė jos mama, paskui į tai įsitraukė ir močiutė, anksčiau šį judėjimą vadinusi sekta. Galiausiai prie jų prisijungė ir Deimantės tėtis. Paklausta, kas lemia dvasinių bendruomenių plėtrą, pašnekovė šyptelėjo – religija, anot jos, veikia tinklinio marketingo principu.
„Vienas tuo įtikėjęs trokšta pasidalinti žinia su kitais. Ta žinia plinta ir kuo daugiau žmonių į tai įtrauki, tuo visiems nuo to geriau, tuo daugiau Dievo malonės taškų gauni. O prekė, kurią stumdo Jehovos liudytojai, yra amžinas gyvenimas. Tai tikrai geriau, nei koks kūno kremas. Žmonės susidomi. Tai, kad mano šeimos rate net patys didžiausi skeptikai tuo įtikėjo, parodo, kokia gera manipuliacijų sistema yra išvystyta. Tų visų vadybinių pagrindų bendruomenės nariai yra mokomi ir, kaip matome, jie puikiai įsisavina žinias“, – kalbėjo moteris.
Dėl šios priežasties, atsidūrus šalia žmonių, kurie bando įkalbėti priimti Jehovos liudytojų tiesas, tampa išties sudėtinga. Nors Deimantė tikina neturinti apčiuopiamo patarimo, padėsiančio atsilaikyti prieš bendruomenės narius, vis tik akcentuoja svarbų niuansą.
„Tuo įtikėję žmonės gyvena savo pasaulyje. Jiems nereikia jokios kritikos iš šono ar iš artimųjų, nes jie tai laiko tik dar didesniu savo tikėjimo patvirtinimu. Neva pasaulis tikrai yra blogas, yra būtent taip, kaip rašo tuose leidiniuose. Jie galvoja, kad kritikai bando juos atitraukti nuo Dievo. Su pokalbiais tik sugadinsite santykius, vienintelis dalykas, ką galima padaryti – atkreipti dėmesį į tikinčiųjų vaikus. Norisi, kad kažkas juos pakalbintų, išsiaiškintų, ar jie tikrai laimingi. Manau, kad aštuonmečiui tikėti, jog Dievas jį sunaikins per Armagedoną, gyventi baimėje ir kaltėje yra tikrai nenormalu. Kas daugiau padės, jeigu ne aplinkiniai?“, – klausė „Pasaulietės“ autorė.
Vis dėlto pačiai Deimantei teko gelbėtis pačiai – niekas iš aplinkos tuokart nepasiteiravo, ar ji jaučiasi saugi.
„Labai anksti supratau, kad Dievas mano maldų neklauso. Tikrai buvo situacijų, kai man reikėjo jo pagalbos. Mano viltis buvo sulaukti 18-os ir imti gyventi savarankiškai. Tuo vadovavausi visą gyvenimą. Man tėvai tai irgi nuolat primindavo teigdami, kad iki 18-os turiu gyventi pagal jų tikėjimą ir normas, o po to galėsiu daryti kaip noriu. Iki šiol džiaugiuosi kiekviena laisva savo gyvenimo diena, – šypteli pašnekovė. – Juk aš dar visai neseniai tikėjau, kad gyvenimas yra amžinas. Dabar aš jau suvokiu jo laikinumą ir vertinu tas trumpas dienas.“
Daugiau skaitykite čia.
