Lietuvoje auga elektroninių patyčių tarp vaikų ir paauglių mastas
Tarptautinis moksleivių sveikatos ir gyvensenos tyrimas atliekamas daugiau nei 40 šalių, o Lietuva šiame tyrime dalyvauja kas ketverius metus, pastarąjį sykį – 2022-ųjų pavasarį. Tyrime apklausti 124 mokyklų penktų, septintų, devintų ir vienuoliktų klasių moksleiviai, iš viso – per 6 tūkst. jaunuolių.
Tarp įvairių tyrime matuojamų rodiklių, žvelgiama ir į patyčių tendencijas, taip pat ir elektronines patyčias, jų patyrimą arba inicijavimą. Pasirodo, kol realios patyčios tarp vaikų Lietuvoje mažėja, elektroninės – kaip tik auga.
„Per pastarąjį vertinimą 2022-aisiais metais visose Europos šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, buvo pastebėtas būtent elektroninių patyčių augimas, masto didėjimas. Lietuvoje daugiau nei trečdalis vaikų pasisakė, kad vieną-du kartus per pastaruosius porą mėnesių tyčiojosi iš kitų (36 proc. berniukų ir 17 proc. mergaičių) virtualioje erdvėje. Atitinkamai, apie 30 proc. berniukų ir apie 20 proc. mergaičių sakė patys patyrę patyčias virtualioje erdvėje. Šie skaičiai ženkliai paaugę lyginant su rezultatais prieš ketverius metus“, – toli gražu nedžiuginančiomis tendencijomis dalinasi pašnekovė ir priduria, kad elektroninių patyčių neverta atskirti nuo kitų patyčių formų, o labiau priimti kaip bendrą problemos, kuri – itin akivaizdi, dalį. Neretai, deja, patyčios jau matomos kaip norma, bendravimo įprasta dalis, kurios pakeisti neįmanoma.
Keistas interneto fenomenas ir dirbtinio intelekto galimybė, kelianti nerimą
Vienok, nors ir realių, ir elektroninių patyčių poveikis žmogaus psichikai ir emocinei gerovei – neabejotinai neigiamas ir kuriuo atveju jis neigiamesnis – pašnekovė neįvardijo, mat kiekviena situacija skirtinga, visgi egzistuoja tam tikri ypatumai, kuomet tyčiojimasis virtualioje erdvėje.
„Internetas kaip elektroninių patyčių erdvė tikrai turi savo ypatumus ir į tai svarbu atsižvelgti. Pasekmės, su kuriomis vaikas susiduria patyręs patyčias realiai ar internete, priklauso nuo daugybės veiksnių – nuo vidinio vaiko jausmo apie save, kuomet pirmą sykį susiduria su patyčiomis, taip pat nuo gautos paramos ir panašiai. Tačiau internetas – itin vieša vieta ir žeminantis turinys per labai trumpą laiką gali pasiekti labai didelę auditoriją, be to tai tarsi erdvė, kurią savo kišenėje nešiojamės visą laiką ir nuo to pasislėpti negalime. Kai patyčios vyksta mokykloje, kieme ar būrelyje – tai yra fizinė erdvė, kurioje mes susiduriame su žeminančiu elgesiu, tačiau nuo jo galime atsiriboti, išeiti, pasitraukti. Tačiau, kai patyčios vyksta socialiniuose tinkluose ar kitose vietose internete, – pasiekiamumas yra 24 valandos per parą. Gali naujo žeminančio turinio rasti po nakties ar prisijungęs pažaisti žaidimą aptikti jį ir t.t.
Neigiamo turinio mastas ir prieinamumas daro labai didelę žalą ir kartu kelia labai stiprų bejėgiškumo jausmą. Stebint subjektyviai, daliai vaikų tai – labai sunki patirtis ir kartais, atrodo, net vienkartinis atvejis, kuris paplinta internete ir pasiekia didelę auditoriją, gali sugriauti vaiko saugumo jausmą, pasitikėjimą žmonėmis, kelti jausmą, kad sugriauta žmogaus reputacija ir pan.“, – įsitikinusi Vaikų linijos psichologė.
Be to, kalbant apie virtualias patyčias, pasak dr. J. S. Jasiulionės, egzistuoja ir dar vienas fenomenas – nors internetinėje erdvėje šitiek žmonių ir galime spėti, kad patyčioms pritaria toli gražu ne visi, nepritariantys galėtų jas stabdyti, tačiau šioje vietoje vyksta taip vadinama atsakomybės difuzija – daugybė žmonių stebi netinkamą elgesį, bet nei vienas neprisiima atsakomybės įsikišti, tikisi, kad kažkas kitas tai padarys.
Galiausiai, technologinės naujovės, nors daugybe aspektų išties padeda kasdieniniame gyvenime, visgi tapo ir nauja, nerimą keliančia galimybe tyčiotis. Psichologė pastebi, kad šiuolaikinės dirbtinio intelekto suteikiamos galimybės leidžia kurti pašaipų, kompromituojantį ir žeminantį turinį apie žmogų, kuris neturi nieko bendro su realybe, tačiau atrodo tikras. Pavyzdžiui, sufalsifikuotos, AI sukurtos nuogo žmogaus ar pan. nuotraukos.
Elgesį formuoja aplinkos normos
Psichologinė pagalba, anot specialistės, tikrai reikalinga ne tik patyčių sulaukiančiam, bet ir jas inicijuojančiam asmeniui. Patyčias kurstantys vaikai neretai irgi kenčia nuo tam tikrų trūkumų kaip nepatenkinti poreikiai, vienintelis būdas tapti pamatytam, gauti dėmesio, pajausti stiprybę.
„Reikia turėti omenyje ir tai, kad ne vien žmonių individualūs skirtumai priveda prie to, kad jie pradeda žeminti kitus. Ypatingai kai kalbame apie patyčias, žeminantį elgesį, labai didelis vaidmuo atitenka tam tikroms normoms, kurios galioja konkrečioje visuomenėje, kultūroje, grupėje. Tas pats vaikas vienoje žmonių grupėje gali inicijuoti patyčias, o kitoje grupėje jis to nedarys. Arba vienoje grupėje vaikas patirs patyčias, o kitoje nesusidurs su jokiu panašiu į tai elgesiu. Tai – tas pats vaikas, einantis į skirtingus kolektyvus, bet tikrai labai svarbu, kokie vaikai susirinkę aplink, kokios susiformavusios normos, ar žeminančiam elgesiui yra palaikymas iš aplinkos, ar kaip tik toks elgesys stabdomas. Ar vertinami žmonių skirtumai, ar kaip tik bandoma sakyti, kad visi mes čia turim būti kuo panašesni vieni į kitus ir t.t.
Internete žeminantis elgesys taip pat atsiranda jei jaučiama, kad taip elgtis – visai galima, kad tai galbūt kažkam kelia juoką, sukelia smagumo, besityčiojantis tokiu būdu gauna eterio, gali pasakyti ką galvoja ir sulaukia dėmesio. Kartu internetas prideda ir to subtilumo, kad nematoma kito žmogaus reakcija, o ir manęs niekas nemato, kai aš parašau tam tikrus dalykus. Visa tai gali veikti kaip laisviau agresyvų elgesį paleidžiantis mechanizmas, mat tai prideda netikro saugumo. Galbūt mokykloje ar kitoje aplinkoje žmonės tave sulaikys, neleis kažko pasakyti ar padaryti, o štai virtualioje erdvėje nestabdo niekas“.
Kartais, kalbėdama su paaugliais, dr. J. S. Jasiulionė sako girdinti abejones, ar apskritai įmanoma sutramdyti patyčias, kai tai tapo absoliučia bendravimo norma, o apie tai, kad už to slepiasi kažkieno jausmai, išgyvenimai, ašaros, žlugdoma reputacija, – dažnai nė nesusimąstoma.
„Čia gi humoras, jei nesupranti – pats kaltas“ – tokie ir panašūs pasisakymai tampa dažnu patyčių pateisinimu. Visgi, bendravime ir net šiuo laiku itin išpopuliarėjusiame roasting vadinamame bendravimo pobūdyje, psichologės teigimu, svarbu visko nenurašyti vien humorui. Esminė takoskyra tarp patyčių ir nekalto humoro – humoro atveju turi būti nuoširdžiai smagu visiems, o štai patyčiomis jau vadiname tą elgesį, kuris vieniems juokingas, o tokios komunikacijos objektui – nemalonus ar net skaudinantis.
„Mūsų, suaugusiųjų, pareiga kalbėti apie tai, kad ar tai būtų roastinimas, ar grumtynės, fizinės jėgos panaudojimas vienas kito atžvilgiu – tai gali būti priimtina tik tada, kai daroma abipusiu sutarimu. Mes išbandome vienas kito jėgas, norime eiti imčių ir pasižiūrėti, kuris iš mūsų stipresnis, bet tą darom visų pirma būdami gerame tarpusavio santykyje. Galbūt ir būdami draugais vienas kitam kartais pasakome kandžią pastabą, bet tai vyksta abipusiu sutarimu ir mums abiems smagu. Problema atsiranda tada, kai vienam jau pasidaro nemalonu ir jis neturi galimybės iš viso šito išeiti. Tuomet tai jau virsta žeminančiu elgesiu. Mes, kaip visuomenė, turime turėti omenyje, kad jeigu žmogui vieną kartą patiko šis elgesys – nereiškia, kad patiks ir toliau. Mes nuolat turime pasitikrinti ir pastebėti, jei kitas žmogus jaučiasi nebegerai, nebejaukiai, nenori šiame žaidime dalyvauti – aš galiu eiti ir žaisti su tais, kurie nori. Žmonėms visada turi būti išėjimas – jei aš pajutau, kad man visko per daug, per intensyvu. Net roastinimas turi tam tikras ribas ir gali tapti skaudžiu įkandimu.“
Žinomų žmonių ir suaugusiųjų elgesys turi milžinišką įtaką
Pašnekovės teigimu, itin ydinga primesti požiūrį, kad negeras jausmas po tokių juokelių bangos reiškia, jog žmogus tiesiog nesupranta humoro. Tai – atsakomybės nusiėmimas, tarsi ne aš čia netinkamai bendrauju, o tu nesupranti juokų. Kuomet žinomi žmonės pasirenka tam tikrą pašaipią komunikavimo formą – tai, anot pašnekovės, tampa bendravimo pavyzdžiu vaikams ir paaugliams: „Paauglystėje, kai vaikai mažiau stebi pačių artimiausių žmonių elgesį ir atsigręžia į jiems patinkančius žinomus žmones – man visada norisi tikėtis, kad žinomi žmonės savo galią naudos atsakingai ir supras, kad vaikai ir paaugliai, kurie yra pažeidžiami, gali ne visada subtiliai perteikti elgesio modelius, kuriuos žinomas žmogus naudoja į savo bendraamžių auditoriją“, – mintimis dalinasi psichologė. Kai kalbame apie patyčias, pašnekovės teigimu, nereiktų galvoti vien apie pašaipas, nukreiptas į konkretų asmenį. Viešas žinomų žmonių neapykantos kalbos kurstymas prieš tam tikrą visuomenės grupę turi taip pat labai neigiamą poveikį jauniems žmonėms, nes jie, matydami tai pašiepiamai grupei priklausančius žmones savo aplinkoje, kandžius juokelius, komentarus ar anekdotus pritaiko konkrečiai jiems.
„Mūsų, suaugusiųjų, budrumo čia reikia labai daug. Vaikai negimsta mokėdami, viso šio elgesio jie išmoksta. Negalime uždrausti roastinimo ar pasakyti, kad nuo šiol bendrausime tik tam tikru būdu, bet, man rodos, labai svarbu įnešti supratimą, kad jei tai mes matome kaip humorą ar žaidimą – tai tikrai turi būti abipusis sutarimas, abu žmonės turi jaustis gana komfortiškai, ir turi būti galimybė pasakyti „stop, aš nebenoriu, pasitraukiu“ ir dėl to žmogus neturėtų būti nei kaltinamas, nei spaudžiamas.<...> Svarbu įnešti kritikos, kalbėti su vaikais apie jų elgesį, dėti akcentus ant svarbių žinučių, kad vaikai po truputį mokytųsi ir suprastų.“
Suaugusiojo vaidmuo čia, pašnekovės manymu, – kone lemiamas: svarbu, bendraujant su vaiku ar paaugliu, rodyti tinkamą pavyzdį, mokyti brėžti ribas, suaugę turi pastebėti ir įgarsinti, kad komunikacija ar žaidimas kai kuriems jau nebesmagus, pastebėti ir garsiai pasakyti, kad kažkas dėl šios situacijos jaučiasi blogai, graudinasi ar pan. Nuo mažens reiktų vaikus mokyti pastebėti ne tik save, bet ir kitą žmogų, jo ribas, kviesti pagalvoti, kaip vaikas jaustųsi kito žmogaus, į kurį nukreiptas šiurkštus juokelis ar pašaipa, vietoje.
„Galvodama apie vaikų tarpusavio santykius, manau, kad ypač tol, kol vaikai yra jaunesnio amžiaus, neįžengę į paauglystę, kai jau patys bando ir nori spręsti tuos sunkumus, suaugusiojo lyderystė yra labai svarbi. Mes turime būti pavyzdžiu, kaip nueiti ir užbrėžti ribas, jei matome, kad mūsų vaikas grįžta ir rauda, nes yra labai sunkus santykis su draugu, – mes turime kalbėti ir ieškoti būdų, kaip galbūt mes suaugę galime pasikalbėti apie tai, kaip vaikai bendrauja, ir padėti jiems bendrauti kažkokiu kitokiu būdu.
Net kalbant apie patyčias internete – regis, tik nedidelė jų dalis vyksta tarp nepažįstamų žmonių. Didžioji dalis atvejų vyksta tarp pažįstamų žmonių. Ir tai nėra, kad mes negalime niekaip apsiginti, tačiau klausimas, ar mes imamės tam tikrų veiksmų. Ir kai sakau „mes“ – kalbu ir apie mus, suaugusiuosius. Vaikai labai dažnai pasakoja, kad tai, kas vyksta internete, socialiniuose tinkluose, – jie patiria iš žmonių, kuriuos pažįsta kitoje aplinkoje: eina kartu į mokyklą, lanko būrelius ar pan. Galbūt jei tai būtų visiškai nepažįstamas besityčiojantis žmogus, tada būtų paprasčiau imtis prevencinių veiksmų – užblokuoti, nebendrauti, atsiriboti. Bet kai tai yra žmonės, su kuriais aš turiu būti toje pačioje mokykloje, man reikia būti toje pačioje Messenger grupėje ar pan., nes mes ten keičiamės tam tikra informacija ir bendraujame tarpusavyje – atsiranda daug sunkumo išeiti iš situacijos ir jokios virtualios programėlės nepadės tokio elgesio sustabdyti.“
Kad situacija pasikeistų, psichologės įsitikinimu, reikės daug suaugusių žmonių intervencijos ir kantrybės. Neretai, kai tėvai sužino apie ydingą vaikų tarpusavio bendravimą, – tam tikros elgesio normos jau būna įsisenėjusios, tad joms pakeisti reikia laiko, tačiau Vaikų linijos psichologė pataria tėvams nevengti įsikišti į šias situacijas, nepalikti jų spręsti vien vaikams savarankiškai. Svarbus bendradarbiavimas su mokykla (kiekviena mokykla turi patyčių prevencijos tvarką), kontakto su kitais tėvais paieška. Visa tai siunčia pozityvią žinutę vaikams, kad nuoseklumu, kantriu darbu gali pakeisti negerus dalykus, nepasiduoti, ieškoti galimybių. Viena vertus, svarbu imtis technologinių veiksmų stabdyti patyčias – blokuoti, pranešti apie žeminančius komentarus ir pan. Tačiau tai – tik dalis priemonių, o pagrindas – suaugusiųjų sąmoningumas ir kantrus, atviras bendravimas su vaikais apie skaudulius, tinkamą elgesį ir jausmus. Taip, tikėtina, vaikai suvoks, jog net šaipydamiesi nuotoliu jie yra pasiekiami, o ir jų siunčiama žinutė kažkam sukelia realias, itin skausmingas pasekmes.
