Vaistininkė farmakognostė, biomedicinos mokslų daktarė, mokslininkė Gabrielė Balčiūnaitė-Murzienė, socialiniame tinkle „Instagram“ edukuojanti paskyroje, pavadinimu „ne_saldainiai“, Delfi Šeimai sutiko papasakoti, kokį mokslinį pagrindimą turi skaitytojų dažniausiai paminėti liaudiški būdai, o taip pat – ir tokie, kurie ne vieną privers žagtelti, o gal ir pasijuokti.
Turime patikinti – visus juos rašė skaitytojai, besidalindami savo asmenine patirtimi.
- Degtinė su pipirais nuo viduriavimo.
Juodieji pipirai liaudies medicinoje naudojami viduriavimo mažinimui. Tyrimai su mėgintuvėliais parodė, kad juodiesiems pipirams būdingas antibakterinis, priešgrybelinis, antioksidantinis, skrandžio sulčių sekreciją skatinantys poveikiai. Buvo atlikti tyrimai su laboratoriniais gyvūnais ir viduriavimą mažinantis efektas stebėtas buvo, tačiau tyrimų su žmonėmis rasti nepavyko.
- Norint sustabdyti viduriavimą – pelenų iš krosnies valgymas.
Sudegus malkoms pelenuose lieka anglis ir įvairios elementinės priemaišos, pavyzdžiui, geležis, silicis, aliuminis, manganas ir pan. Krosnyje ar lauže liekančių pelenų nereiktų painioti su aktyvuota anglimi, kuri yra paruošiama kiek kitokiais principais – aukštoje (600–1200 °C) temperatūroje, veikiant dujomis. Tokiu būdu anglis pasidaro porėta, padidėja paviršiaus plotas, kuris gali absorbuoti viduriavimą potencialiai sukėlusias medžiagas. Pelenų anglis tokiomis pačiomis savybėmis nepasižymi.
- Karštas pienas su medumi ir česnaku nuo peršalimo.
Pienas, kaip priemonė peršalimo simptomams mažinti, populiarus ne tik mūsų kraštų tradicinės medicinos praktikose, bet ir Ajurvedoje. Moksliniu požiūriu pienas laikomas labiau maisto produktu nei gydančiomis savybėmis pasižyminčia medžiaga.
Medaus vartojimas peršalimo ligų prevencijai ir jau sirgimo metu neblogai tyrinėtas. Meduje gausu ne tik įvairių cukrų, bet ir fenolinių rūgščių, mineralinių medžiagų, amino rūgščių. Atlikti klinikiniai tyrimai su žmonėmis taip pat parodė medaus vartojimo naudą peršalimo metu.
Česnakuose kaupiami eteriniai aliejai pasižymi priešvirusinėmis, priešbakterinėmis, priešgrybėlinėmis savybėmis. Preliminarūs klinikiniai tyrimai parodė, kad žiemos laikotarpiu bent 12 savaičių vartojami česnakų preparatai reikšmingai sumažino peršalimo pasireiškimo atvejų skaičių bei ligos trukmę, tačiau čia reiktų pabrėžti, kad vartojimas turėtų būti labiau profilaktinis.
- Karštų kruopų, druskos ar bulvės kompresas, esant gerklės ir kvėpavimo takų ligoms.
- Kojų kaitinimas druskiname karštame vandenyje, esant peršalimui.
- Temperatūros numušimas, žmogų ištrinant degtine.
Visus šiuos būdus sieja vienas bendras bruožas – gerinamas kraujo pritekėjimas į konkrečią karščio veikiamą vietą. Apvyniojus kaklą karštu kompresu, toje vietoje išsiplečia kraujagyslės, pagerėja kraujo pritekėjimas, o su juo ir atkeliaujančių imuninių ląstelių. Tokiomis sąlygomis didesnis imuninių ląstelių kiekis gali efektyviau susidoroti su infekcijos židiniu.
Kojų kaitinimas karštame vandenyje Vakarų medicinos požiūriu ganėtinai kontroversiškas, tačiau yra teorija, mėginanti paaiškinti kosulį lengvinantį poveikį. Tyrimuose su gyvūnais buvo pastebėta, kad dirginant periferijoje esančias sensorines nervų galūnėles, išskiriami biologiškai aktyvūs peptidai tachikininai, kurie veikia bronchų ir lygiųjų raumenų tonusą. Dėl to galėtų prasiplėsti kraujagyslės, pagerėti kraujagyslių praeinamumas ir mažėti bronchų spazmas. Tačiau atitinkami tyrimai su žmonėmis atlikti nėra, tad toks kosulio lengvinimo metodas grįstas daugiau tradicine patirtimi.
Degtinės tepimas ant odos sukelia kraujagyslių išsiplėtimą, dėl kurio kūno temperatūra gali pradėti kristi. Tačiau toks būdas dirgina odą ir nėra pakankamai efektyvus.
- Gėlės „paleistuvės“ sultis lašinti į nosį nuo slogos.
Gėlė, liaudyje vadinama paleistuve, mokslo bendruomenėje turi kitą pavadinimą – kalankė (lot. Kalanchoe daigremontiana). Kalankių lapuose kaupiami biologiškai aktyvūs junginiai flavonoidai, fenolinės rūgštys, antocianinai, alkaloidai, saponinai ir steroidiniai junginiai, veikiantys kaip steroidiniai hormonai, vadinami bufadienolidais. Tokia cheminių junginių kompozicija nulemia, kad kalankių lapų sultys gali pasižymėti priešmikrobiniu, priešvirusiniu, lygiuosius raumenis atpalaiduojančiu, antihistamininiu, priešuždegiminiu ir imunomoduliaciniais poveikiais.
Alkaloidai ir bufadienolidai yra stipriu ir net dirginančiu poveikiu pasižymintys junginiai, kurių vartojimą esant slogai reiktų žvelgti atsakingai. Šiuos junginius iš kalankių lapų sulčių užlašinus ant nosies gleivinės sukeliamas stiprus gleivinės dirginimas ir žmogus pradeda čiaudėti kone nesustodamas, kol dirginimą sukėlę junginiai nepašalinami. Iš vienos pusės, tai padeda pasišalinti ir visam nosies ertmėje susidariusiam sekretui, iš kitos – sudirginama jau ir taip sudirgusi nosies gleivinė, o naudingomis savybėmis pasižyminčių biologiškai aktyvių junginių taip pat nebelieka.
- Ausų uždegimo gydymas, į ausį sulašinant svogūnų sulčių.
Svogūnų sudėtyje yra biologiškai aktyvių medžiagų, galinčių mažinti uždegimą. Nelygu, kokio intensyvumo uždegimas, kur jis lokalizuotas ausyje, tačiau pasirinktas toks savigydos metodas nebus labai efektyvus – uždegimui numalšinti reikės ilgesnio laiko, dažniau ir gausiau vartoti tokį metodą norint uždegimą nuslopinti. Pirmas žingsnis gydant ausų uždegimą – ausies landos išvalymas.
Dar norėčiau atkreipti dėmesį, kad ausies uždegimą turėtų diagnozuoti gydytojas, atlikęs paciento apžiūrą. Pagal uždegimo vietą ir jo intensyvumą skiriamas atitinkamas gydymas.
- Dantenų skalavimas druskinu vandeniu, esant dantenų tinimui.
Teoriškai sūrus vanduo gali pamažinti dantenų patinimą dėl to, kad sūriame vandenyje esanti didesnė nei ląstelėse druskos koncentracija paskatintų vandenį iš ląstelių „išeiti“ į ten, kur druskos koncentracija didesnė. Tai pagrįsta osmosiniu molekulių judėjimu per pusiau pralaidžią membraną. Tačiau, jei patinimas sukeltas uždegimo, toks metodas uždegimo nesumažintų, tik apmalšintų simptomą.
- Cinamonas ir linų sėmenų kisielius, gydant cukrinį diabetą.
Cinamono vartojimas diabetu sergantiems pacientams tikrai gerai žinomas tradicinėse medicinos praktikos sistemose. Ceiloninio cinamono žievės ekstraktai ir atskirti junginiai vertinti tyrimuose tiek su atskiromis ląstelėmis, tiek laboratoriniais gyvūnais, tiek žmonėmis.
Tyrimai su ląstelėmis parodė, kad ceiloninio cinamono žievėje kaupiami junginiai veikia receptorius, kurie dalyvauja mažinant gliukozės kiekį kraujyje. Tyrimai su gyvūnais taip pat parodė teigiamą gliukozės koncentraciją mažinantį poveikį. Tyrimų su žmonėmis rezultatai nevienareikšmiški. Yra atliktų nedidelės apimties tyrimų, kur buvo stebėtas gliukozės koncentraciją tiriamųjų pacientų kraujyje mažinantis poveikis, tačiau kiti tyrimai teigiamų efektų neparodė.
Panaši situacija su linų sėmenimis – tyrimai su gyvūnais parodė, kad linų sėmenyse kaupiami lignanai ir sekoizolaricirezinolio diglikozidas gerino glikemijos kontrolę. Sisteminė klinikinių tyrimų apžvalga, apibendrinusi 1,879 prediabietinės būklės pacientų duomenis, parodė, kad visos ir smulkintos linų sėmenys turėjo teigiamos įtakos glikemijos kontrolei, tačiau dar reikalingi išsamesni tyrimai su diabetu jau sergančiais žmonėmis. Apibendrinant – priklausomai nuo individualios situacijos, toks būdas gali pagelbėti gliukozės koncentracijos ir net glikuoto hemoglobino kraujyje mažinimui. Tačiau sakyti, kad tai – gydymo metodas, drąsus pareiškimas.
- Trauklapis, norint sustabdyti kraujavimą.
Plačialapių gysločių aplikacijas tikriausiai yra išbandęs kiekvienas. Laboratoriniai tyrimai su gyvūnų modeliais parodė, kad plačialapių gysločių lapuose kaupiami polifenoliniai junginiai gali būti susiję su žaizdų gijimą skatinančiu poveikiu. Taip yra dėl šių junginių antioksidantinio, priešbakterinio ir priešuždegiminio poveikio bei galimybės skatinti dalijimąsi ir augimą ląstelių, pavadintų fibroblastais. Jos gamina kolageną, elastines skaidulas ir kitas odos regeneracijai svarbias medžiagas. Atlikti nedidelės apimties klinikiniai tyrimai su žmonėmis parodė, kad žaizdų gijimą skatinantis poveikis buvo ryškus dėl greitesnio žaizdų gijimo, po gijimo liekančio mažesnio žaizdos rando, palyginti su placebo.
- Kopūstų lapai, gydant mastitą.
Kopūstų lapai tradiciškai naudoti esant krūtų pritvinkimui ir mastitui. Mastitas yra krūtų audinių uždegimas, atsirandantis žindančioms moterims, dažnai lydimas skausmo, patinimo bei raudonio.
Nors mokslinių tyrimų duomenų, patvirtinančių tokį pritaikymą, nėra gausu, tačiau kai kurie tyrimai rodo, kad kopūstų lapuose esantys junginiai pasižymi priešuždegiminiu poveikiu, kuris galėtų palengvinti su mastitu susijusius simptomus. Vienas Journal of Human Lactation žurnale publikuotas klinikinis tyrimas parodė, kad kopūstų lapų aplikacijos 2–10 savaičių amžiaus kūdikius žindančioms moterims efektyviai sumažino krūtų pritvinkimą. Kitas tyrimas publikuotas Journal of Obstetric, Gynecologic & Neonatal Nursing žurnale parodė, kad kopūstų lapų aplikacijos žindyvėms gali būti siejamos su krūtų audinių patinimo bei skausmo mažinimu. Tiesa, reikalingi ir detalesni mastito mažinimo efektyvumo tyrimai su kopūstų lapų aplikacijomis.
- Spiritu užpilta rupūžė, gydant gerklės skausmą arba anginą.
Rupūžės odos vandeniniai ir etanoliniai ekstraktai minimi ir tradicinėje kinų medicinoje. Juose aptinkami bufadienolidai, indolo alkaloidai, cikliniai amidai ir polipeptidai. Bufalinas, cinobufalinas ir bufotalinas pasižymi vietinėmis anestetinėmis savybėmis tyrimuose su gyvūnais. Rezibufogeninas demonstravo kvėpavimo centrą stimuliuojantį poveikį tyrimuose su gyvūnais.
Tokių namudinės gamybos rupūžių užpiltinių problema yra ne vien, kad tai yra savanoriškas nuodingų medžiagų vartojimas, bet ir ta, kad tokią pasigaminus nėra aišku, kokia aktyviųjų junginių dozė yra suvartojama. Ilgainiui tai gali sukelti rimtų sveikatos sutrikimų ir net mirtį dėl bradikardijos, hiperkalemijos, acidozės ir širdies disritmijos.
- Pūslelinės ant lūpos gydymas, tą vietą trinant varle.
Senesniais laikais buvo gaji vadinamoji signatūrų teorija. Ši teorija sako, kad mylėdamas žmones kiekvienai ligai Dievas gamtoje sukūręs vaistą. Bet žmonės buvo tokie nesupratingi, kad tų vaistų nepažino. Dievas turėjo kantrybės visus augalus pažymėti žyme ir vėliau atrinkti tam tikrus žmones (žiniuonius), kurie galėtų tas signatūras pažinti ir parinkti bei gydyti kitus. Vaistams rinko įvairias augalo dalis: žolę, pumpurus, žiedus, lapus, sėklas, žievę, šaknis.
Remiantis šia teorija, reikia stebėti, kaip augalas, ar šiuo atveju gyvūnas, atrodo, ką primena. Panašu, kad toks varlių panaudojimas atsirado būtent šiuo signatūrų pagrindu, nes varlių odelės priminė pūsleles, karpas, votis ir panašius odos darinius. Žvelgiant iš mokslinės perspektyvos, toks varlių naudojimas artimesnis gyvūnų kankinimui nei gydymo metodui.
- Akies miežio gydymas šlapimo kompresu, iš ausies iškrapštyta siera, trinant akį auksiniu žiedu, spjaudant į akį arba dedant virtą karštą kiaušinį ant akies miežio.
- Ausies uždegimo gydymas, dedant šlapimo kompresą.
- Alijošius, užkištas už lūpos, gydant danties skausmą.
- Dantenų uždegimo gydymas kiaušinio baltymu.
- Spuogelių ant liežuvio gydymas juos trinant išvirkščia dėvimo drabužio puse.
- Karpų gydymas mėnesinių krauju.
- Plaučių ligų gydymas, geriant vaiko iki penkerių metų šlapimą.
- Sinusito gydymas, per nosį įtraukiant degančios lino drobės dūmus.
- Juodo katino išmatų arbata – gydant rožę.
- Nosies plovimas šlapimu, esant sinusitui.
Žmonijos istorijos pradžioje primityvusis žmogus pažindinosi su jį supančia aplinka ją stebėdamas. Visų pirma, kaip elgiasi gyvūnai, ką ir kokiomis aplinkybėmis jie valgo. Išgyvenimo instinktų vedami primityvieji žmonės ieškojo būdų fizinės sveikatos problemoms spręsti. Jei išgyvenimo instinktas pirmykštį žmogų skatino ieškoti sprendimo būdų, tai stebėjimas skatino šias priemones suvokti ir nuspręsti, kurios yra tinkamos ir veiksmingos, o kurios nelabai. Nors tuo metu nebuvo rašytinių šaltinių, bet patirtis ir specialiosios žinios kaupėsi ir buvo perduotos ateinančioms kartoms. Tuo metu primityvusis žmogus dar nežinojo sveikatos sutrikimų priežasčių, o jų nesuprasdamas mėgino aiškinti išoriniais veiksniais ir dievų valia.
Mezolito laikotarpiu žmonių bendruomenės tapo sėslesnės, o dėl stiprėjančio tikėjimo, kad ligos siunčiamos aukštesnių galių, žmonės plėtojo ir gydymo ritualų magines praktikas. Ilgainiui jos tapo netgi svarbesnės nei patys pirmykščiai vaistai. Tokiu būdu vaisto veiksmingumas tapo labiau priklausomas nuo sergančiojo tikėjimo ritualu ir jį atliekančiu asmeniu.
Šlapimo, išmatų bei kitų kūno išskyrų naudojimas gydymo tikslais šiuolaikiniam žmogui tikrai gali sukelti šypseną. Jie iš tikrųjų yra tų senų laikų tikėjimo atspindžiai, kurie net ir XXI amžiuje vis dar yra gajūs. Net pasikeitus laikams ir aplinkybėms, žmonės linkę tikėti stebuklingais gydymo būdais, kurie neturi tam rimto mokslinio pagrindo.