Anglų kalbos mokytoja Jovita – jau daugelį metų mokytojauja vienoje Šiaulių gimnazijų. Ji teigia, kad mokiniai dabar – kitokie nei anksčiau, tačiau tikrai neapsiriboja blogomis naujienomis. Pasirodo, šiuolaikiniai mokiniai grįžta prie knygų skaitymo. Tiesa, ne visos jos patiks mokytojams ir švietimo sistemos atstovams.
– Kaip manote, ar reikia rugsėjo 1-osios proga mokytojams dovanoti gėlių?
– Pati dvyliktoje klasėje eidavau papildomai mokytis anglų kalbos. Toje grupėje mūsų buvo kokie 5. Mokytoja pinigų neimdavo, bet nesu pas ją nuėjusi be puokštelės gėlių. Kiekvieną savaitę jai nešdavau gėles.
Jei nejauti poreikio, tai ta mokytoja be gėlių nei numirs, nei ką. Bet jei tau malonu tų gėlių nunešti, jei žinai, kad tam žmogui bus malonu gauti, tai gražu. Iš pareigos – tikrai nieko nereikia. Bet gėlė nėra materiali dovana, tai dėmesys, šiluma.
Nors šiais laikais gėles žmonės neša daug rečiau. Paprastai auklėtojos gauna puokštę, o apskritai toks įprotis, tradicija nyksta.
Bet jei toks ginčas iš viso vyksta visuomenėje, tai stiprus rodiklis apie nepagarbą mokytojo profesijai. Apie vadinamąjį prestižą. Jei ginčai kyla dėl elementarios gėlės, ar šis jos vertas, tai daug ką pasako. Juk akivaizdžiai visi žino, kad mokytojų atlyginimai juokingi. Neadekvatūs. Diskusijos, ar nešti gėlę, ar galima sutaupyti – na, nežinau.
Žinoma, jei egzistuoja kažkoks kone dovanų, gėlių reketavimas, reikalavimas – tai jau kitas reikalas. Bet bent jau ten, kur dirbu aš, mokytojai tikrai nieko nei prašo, nei reikalauja.
– Ar pamenate savo, kaip mokytojos, pirmąją pamoką?
– Pirmosios neatsimenu. Bet pamenu, kad labai jaudindavausi.
– Kodėl?
– Nes mokiniai nėra suaugusieji, kurie mandagiai patylės. Jei dirbi su paaugliais, tai nuolatinis iššūkis. Jie visada bando tavo ribas, žiūri, kiek tu leisi ir kaip reaguosi. Yra tekę ieškoti tinkamų mokytojui būdų parodyti, kad manęs – nenugalės. Vaikai, jei jiems nepatinka, rodo iš karto.
Mano mokiniai dabar – daugumoje net labai mandagūs. Bet jie turi kitą problemą – jie išplaukia kažkur į savus pasaulius. Man ir kolegėms atrodo, kad tai – šiuolaikinio mokinio ypatybė, kurios ankstesnės kartos turėjo gerokai mažiau, taip masiškai to nebūdavo.
– O kaip būdavo anksčiau?
– Anksčiau vaikai dažniau nenusėdėdavo vietoje, fiziškai muistydavosi, trypdavo ar kitaip judėdavo. Šiuolaikiniai mokiniai dažnai sėdi ramiai, tyliai, savo vietoje, bet jie išplaukia iš pamokos mintimis, jie ne klasėje.
– Ar sutiktumėte, kad yra daugiau nei vienas būdas išaiškinti temą?
– Yra, be abejo. Bet manęs, pavyzdžiui, to niekas nemokė. Tai buvo nebent senoviniai, paviršutiniai, dabar neaktualūs metodai. Turi netingėti ir turėti fantazijos tuos būdus atrasti pats.
Man yra tekę girdėti, kaip kolegė psichologė savitu metodu išmokė vaiką skaityti – tokį, kuris visiškai nepasidavė kitų bandymams jį mokyti. Nežinau, ar dabartinius būsimus mokytojus moko, kaip atrasti tuos skirtingus metodus, ir juos pritaikyti, bet būdų neabejotinai yra.
– Kokių būdų prigalvojate pati?
– Jei žinau, kad klasė – tiksliukų, stengiuosi vaikams kalbos gramatiką aiškinti mechaniškiau. Naudodama analogijas su fizika, matematika, per formules. Ir jiems tada daug aiškiau.
Jei klasė humanitarų, skaitome poeziją arba pasidarome arbatos ir kalbamės gerokai laisviau. Mokomės per laisvesnes, meniškesnes formas, kurios padeda išjausti kalbą. Tačiau ne visiems vaikams tinka kūrybinės užduotys. Tai irgi reikia suprasti.
Man labai patinka atskleisti kalbos grožį. Mėgstu aiškinti žodžius, iš kokios kitos kalbos jie atėjo, kaip atėjo. Padėti suprasti istorinį, kultūrinį kontekstą. Kai kurie vaikai taip geriau atsimena žodžius, taisykles ir kitus dalykus.
Labai kritikuoju švietimo sistemą tuo aspektu, kad vaikams suteikiamos žinios tarpusavyje neturi ryšio. Viską, ką jie mokosi, jie turi sudėlioti į atskirus stalčiukus. Bet gyvenime taip nėra. Nebūna, kad tau reikia kažkokių chemijos srities žinių, tu atsidarysi tą stalčiuką ir išsitrauksi.
Turi suvokti visumą, turėti holistinį pasaulio matymą. Jei žinau, kad mokiniai kažkokį žodį žino iš chemijos, aš jiems iškart nesakau žodžio reikšmės lietuviškai. Klausiu jų, ką apie tą terminą žino chemijos srityje. Kad jų galvose susivestų informacija. Tačiau programos taip sudėliotos, kad net ir prie didelio noro pilnai to padaryti neįmanoma.
– Ar pastebėjote, kad šiais laikais mokiniai geriau kalba angliškai?
– Su mokytojais pasikalbame, kad mokiniai dabar dažniau tarpusavyje kalbasi angliškai, o ne lietuviškai. Tiesiog eina gatve ir tarpusavyje šnekasi angliškai.
Man, kaip anglų kalbos mokytojai, tai kelia įvairių jausmų. Aš nemanau, kad vaikai kalba ta gražiąja anglų kalba. Tai – ne intelektualios, literatūrinės kalbos žinios, o daugiausiai – buitinė, darbinė anglų kalba, kalbos miksas, skirtas ne kalbos išmanymui, o baziniam susikalbėjimui. Jie klausosi filmukų „Youtube“ ir kopijuoja. Bet ten irgi gali kalbėti ir filipinietis, ir argentinietis, ir jų išsilavinimo lygiai gali būti skirtingi. Nes susišnekėti tu gali ir su dvidešimt žodžių. Bet kalba yra daug platesnis dalykas. Taigi, vaikams sakau, kad imam žodyną ir tikrinamės.
– Ar šiuolaikiniai mokiniai skaito knygas?
– Jei prieš porą metų ko paklausdavau, atrodydavo, kad niekas neskaito, tai dabar atrodo, kad tendencija keičiasi. Daug vaikų grįžta prie skaitymo. Man tie autoriai daugumoje nežinomi, nors pati skaitau daug.
Kai aš augau, būdavo vaikų ir suaugusiųjų literatūra, o dabar yra ir jaunimo literatūra – taigi, jie skaito daugiausiai tai. Man tie vardai mažai ką sako, nežinau, kiek ta literatūra vertinga, bet džiaugiuosi šiais pokyčiais.
Daug kas rėkia, kad vaikai neskaito, bet tam tikra prasme aš juos suprantu. Kaip tie vaikai norės skaityti Donelaitį, jei šiuolaikiniai mokiniai jį turi skaityti kone su žodynu? Tai kiek jie tokios literatūros galės perskaityti? Juk tokiame skaityme mažai malonumo.
Manau, kad iš dalies ta šiuolaikinė literatūra galėtų būti atsakymas tiems, kurie baiminasi, kad jaunimas neskaito. Nesakau, kad nereikia susipažinti su klasika, bet švietimo sistema turėtų keistis kartu su mokiniais. Tai turėtų būti gyvas organizmas.
„Haris Poteris“ ir „Žiedų valdovas“ jau irgi klasika, o aš jų neskaičiau. Tai tie vaikai galėtų irgi sakyti – aha, šita neskaičiusi klasikos. Tiesiog reikia suprasti, kad mūsų herojai nebūtinai yra jų herojai. Ir tai priimti bei protingai panaudoti, o ne kariauti.