Apie visa tai laidoje „Normalūs Neurotikai“ kalbėjome su psichoterapeute Daiva Jasiulaitiene.
– Iš kur ateina tas suvokimas, kad tėvus privalome mylėti ir gerbti, kad ir kas nutiktų?
– Jūs minėjote, kad jaučiame pykti, kartais gal net neapykantą. Visus jausmus, kokius mes jaučiame, turime teisę jausti. Ir labai svarbu kažkaip juos sau leisti, legalizuoti. Kai mes juos užspaudžiame, čia ir kyla didžiausios problemos. Turbūt siekiamybė yra gerbti ir mylėti. Ar privalom? Ne.
– Meilė per „reikia“, „reikia mylėti savo tėvus“. Ar tai apskritai yra įmanoma?
– Aš bandau iš „reikia“ išspausti kažką, bet iš tikrųjų tada tai yra melas. Pirmiausiai melas sau, melas tiems patiems tėvams ir mes įsitraukiam į žaidimą, kuris vadinasi „meilė, pagarba“, bet tų jausmų mes nejaučiam, mes jų negalime ištarti žodžiais.
Tas „reikia“ turbūt dažnai ateina iš vaikystėje išmokto apsimetinėjimo ir bandymo prisitaikyti, prisiderinti, kad būtum mylimas, priimtas.
– Kiek kultūriškai visgi yra to spaudimo, kad tėvų negali kritikuoti, ant tėvų negali pykti?
– Ką tie vaikai grąžina jiems, irgi priklauso nuo to, kaip jie mokėjo mylėti savo vaikus. Aišku, kad labai daug lemia turbūt toks bendras pasimetimas – kas aš esu, ko aš noriu šitam pasauly, ką man reiškia būti tėčiu, mama, dukra, sūnumi.
Istoriškai vėlgi mūsų seneliai išgyveno daug sunkų laikų, kai niekas nekalbėjo apie jausmus, niekas nieko nemokė kalbėti apie jausmus ir iš tikrųjų visi darė tai, ką reikia, kad išgyventų, kad prisitaikytų, neprapultų. Nuoširdžiam santykiui to neužtenka.
– Kalbant apie suaugusių vaikų ir tėvų santykį dažnai iškyla kaltės tema. Kartais vaikai jaučiasi kalti, kad skiria per mažai laiko tėvams, kad gal jaučia jiems kažkokius nemalonius jausmus, kad gal per retai paskambina arba tiesiog atrodo, kad tėvų gyvenimas nesusiklostė taip sėkmingai, kaip norėtųsi. Iš kur tas kaltės jausmas?
– Vėlgi jausti kaltę, gėdą, baimę dažnai mes išmokstame dar vaikystėje. Suaugę žmonės dažnai to net nesuvokdami įsivaizduoja, kad jeigu tai yra mano vaikas, tai aš galiu jį kažkaip naudoti, kažkaip nusisavinti. Tai labai dažnai kyla iš meilės sau, pagarbos sau trūkumo. Bendrai pasitenkinimo trūkumo, kaip aš pats gyvenu gyvenimą ir kokią vietą mano gyvenime kaip suaugusio žmogaus, kaip tėvo ir mamos, užima vaikas.
Jeigu nuo vaikystės tėvai kuria pagarbų santykį su savo vaiku jo nesisavindami, tai tuomet čia atsiranda erdvės kurtis tokiam sveikesniam, abipusiškam santykiui, kuriame turbūt nebus nei kaltės, nei gėdos.
Kai jūs klausiate – ar galima pykti ant savo tėvų? Tiesiog pykti galima. Pyktis nėra neteisingas jausmas. Pyktis yra kaip signalas į kažką – galbūt aš išgyvenu kažkokią neteisybę, galbūt mano ribos yra kažkaip pažeistos. Ir jeigu tėvai savinasi savo vaiką, tai kokios čia dar gali būti ribos? Tada dingsta tas girdėjimas, įsiklausymas santykyje, kad – taip, aš tave pagimdžiau, tu gimei iš manęs, bet ar tu man priklausai? Ar aš tave pagimdžiau tam, kad galėčiau po to kažkaip tavimi naudotis? Kad tu kažkaip atlieptum mano poreikius, kurių galbūt aš net nesuvokiu, kokius aš juos turiu, ir kaip man jais pasirūpinti pačiai ar pačiam neišnaudojant savo vaikų?
– Jeigu jau taip nutiko, kad į suaugusiojo gyvenimą atsinešėm tos kaltės, ką daryti?
– Leisti kažkaip tą jausmą pajausti ir bandyti suprasti apie ką ta kaltė. Nes jeigu aš kaip atsakingas ir besirenkantis žmogus, nuoširdžiai pripažįstantis savo jausmus, suprantu, kad aš kažką padariau ne taip, ir realiai jaučiuosi kaltas ar kalta, tai aš galiu kažkaip ištaisyti. Prisiimti atsakomybę ir pasakyti – žinai, atsiprašau, aš suklydau, galbūt tave įskaudinau ar įžeidžiau.
Bet jeigu tas jausmas dažnai ateina situacijose, kuriose mes net nebesuprantame, kaip staiga aš vėl „lygioj vietoj“ jaučiuosi kaltas ar apkaltintas, tai tada verta pasigilinti ir bandyti suprasti, kas vyksta, kas mane verčia taip jaustis.
Kartais tokia neįsisąmoninta kaltė lyg neša antrinę naudą – aš jaučiuosi geresnė arba geresnis, nes bent jau jaučiuosi kaltas. Ir tada dar bandau tą kaltę išpirkti. Vėlgi nebūtinai sąmoningai bandau kažkaip atliepti, galbūt kartais gelbėti savo tėvus. Visa tai kyla iš tokio aukos mąstymo ir jo mumyse dar yra labai nemažai.
– Kartais patys tėvai net savo suaugusiam vaikui pasako – aš visa gyvenimą tau paaukojau, o tu man dabar šitaip. Kas po tuo slepiasi?
– Po tuo slepiasi aukos mąstymas. Jeigu aš visa gyvenimą atidaviau savo vaikui, tai, žinoma, kad aš neturiu kitų resursų iš to gyvenimo pasiimti kažkokį pasitenkinimą kaip tik iš savo vaiko.
Ar tik tas vaikas dabar atsakingas už tai, kad aš jaučiuosi nelaiminga? Ar vaikas atsakingas, kad aš negaliu sau kažkaip padėti tik tikiuosi, kad jis mane išgelbės? Vėlgi, žiūrėkite, kas vyksta – jeigu aš visa gyvenimą atidaviau tau, tai reiškia, kad tu man skolingas, aš tave dabar kaltinu, kad tu man kažkaip negrąžini. Bet iš tikrųjų niekas niekam nėra skolingi. Mes vienaip ar kitaip renkamės.
Galbūt mano tėvai „neteisingai“ mane mylėjo, galbūt nemokėjo kažkaip kitaip parodyti savo meilės, galbūt aš tikrai patyriau daug skausmo, traumos ir kažkokių tokių nesveikų, toksiškų santykių, bet jeigu aš esu suaugęs žmogus labai svarbu savęs klausti – ar šiandien tik tėvai, tik ta istorija ir praeitis apsprendžia, kas aš esu? Ar visgi aš kaip sąmoningas žmogus klausiu savęs – o kaip aš noriu ir ką dėl to darau? Ir čia tada pradeda ryškėti tos ribos, kur esu aš su savo gyvenimu, kur yra tėvai su savo gyvenimu.
– Kodėl taip baisu nuvilti savo tėvus?
– Iš poreikio, kad manęs neatstumtų ir mane mylėtų. Kad mane patvirtintų. Suaugę prarandam tą gebėjimą sau pripažinti savo pačių pažeidžiamumą. Pripažinti, kad jeigu mano mama ar tėtis nusivils, jie pasijaus pažeidžiami, bet tai irgi yra tiesa apie juos. Ir tai yra tiesa apie mus visus. Gal mes kažkaip turime nustoti vieni kitus saugoti nuo to, kas mes esame, nuo to, kokia yra mūsų prigimtis. Aš nežinau, kaip būti tikram, atviram santykyje nebūnant pažeidžiamu.
– Kiek apskritai sveika, kad tėvai dalyvauja suaugusio žmogaus gyvenime? Aš turiu omeny tokius pavyzdžius, kai tėvai net suaugusiam žmogui moka mokesčius, tikrai kartais dalyvauja planuojant vestuves, koreguoja svečių sąrašus, drąsiai išsako savo nuomonę apie antrąją pusę, kas man patinka ar nepatinka ir taip toliau.
– Tas suaugęs žmogus pats ir sprendžia, kiek jam tai patinka. Šita situacija kalba apie tą patį nusavinimą. Tada tas vaikas ir užauga toks nepasitikintis savimi, žemos savivertės ir tada tie tėvai jaučiasi tokie galingi toliau dalyvauti jų gyvenime, kontroliuoti. Jam gali būti 30 metų, bet jo psichologinis amžius gali būti 14-kos ar 12-kos.
Labai dažnai per kažkokią išgyvenimą krizę, sunkumą žmogus prieina prie tokio atviresnio susitikimo su savimi ir pagaliau kažkaip išdrįsta pasakyti, kad aš taip nenoriu, man taip netinka. Ir, žinoma, kad kils konfliktas, bet gal nieko tokio? Gal aš visgi kažkaip galiu pasakyti mamai ir tėčiui: ačiū, aš tikrai esu dėkinga ar dėkingas, kad jūs mane užauginot ir davėt tai, ką galėjot geriausio, bet toliau aš noriu pats, aš noriu pati.
– Ačiū už pokalbį.