Pirmiausia, svarbu pripažinti, kad visi jaučiame didesnį ar mažesnį emocinį susijaudinimą, nerimą, nes karo akivaizdoje kitaip jaustis ir neįmanoma. Šį nerimą dėl neapibrėžtumo ir nežinomybės svarbu įsisąmoninti, jį „matyti“, bet tuo pačiu reikia suprasti, kad didžiulio streso metu mūsų gebėjimas įvertinti situaciją blaiviai gerokai susilpnėja, todėl itin svarbu nepanikuoti. Tenka konstatuoti ir sau nuolat priminti, jog krizinėse situacijose, patirdami netikrumą, neapibrėžtumą, negalime gauti aiškių atsakymų čia ir dabar apie tai, kas vyksta ir kaip viskas bus. Todėl darykime tai, ką galime padaryti šiandien. Labai svarbu stengtis pernelyg nenukrypti nuo savo kasdienybės.
Natūralu, kad gali kilti stiprus bejėgiškumo jausmas, kai aplink pildosi baisūs ir nenuspėjami scenarijai, kurie nuo mūsų nepriklauso. Tačiau svarbu pamąstyti, o ką visgi galima padaryti reaguojant į susiklosčiusią situaciją? Galbūt paaukoti pinigų ar pasiūlyti savo savanorišką pagalbą nevyriausybinei organizacijai, galbūt dalyvauti palaikymo akcijoje? Tai gali suteikti prasmės pojūtį ir jausmą, kad situacija nėra visai beviltiška, kad šį tą visgi galima nuveikti.
Noriu akcentuoti, kad krizinėse situacijose svarbu nereaguoti intuityviai, o, priešingai, apgalvotai, strategiškai. Pavyzdžiui, dabar, jeigu kyla susijaudinimas ir sumaištis, norisi greitai impulsyviai reaguoti (nusiimti pinigus, pabėgti), kaip tik svarbu elgtis priešingai – nesileisti įbauginamiems, neiškristi iš kasdienės rutinos, sekti aiškią, patikimą ir nuoseklią informaciją, ir ja vadovaujantis nuspręsti. O jei žiniasklaidos pateikiama net tik gausi, bet ir prieštaringa informacija, labai jaudina, emociškai išbalansuoja, tada prasminga būtų ją riboti.
Labai svarbios ir žinios apie tai, kaip elgtis ekstremaliose situacijose. Kai turiu žinių ir įgūdžių, esu pasiruošęs, galiu jaustis daug ramiau. Patikimos informacijos galima rasti internete, pavyzdžiui, paskaityti Krašto apsaugos ministerijos parengtas gaires pavadinimu „Ką turime žinoti apie pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms ir karo metui“.
Labai svarbu turėti omenyje, kad jeigu ir anksčiau susidūrėte su nerimo sunkumais ir šiuo metu matote, kad šie įvykiai jus emociškai stipriai veikia (niekaip nebepavyksta nusiraminti, save surinkti ir grįžti į ramesnę, blaivesnę būseną), tuomet rekomenduočiau pasikalbėti su psichikos sveikatos specialistu, pavyzdžiui, psichologu.
Kas dar galėtų padėti nusiraminti? Pasikalbėkite su artimais žmonėmis, kurie ramesni ir racionaliau vertina situaciją, išsakykite savo nerimą, susijaudinimą, „išventiliuokite“ susikaupusius jausmus. Jei šalia nėra artimų žmonių, galima kreiptis į emocinės pagalbos tarnybas, pavyzdžiui, „Jaunimo liniją“. Jos atitikmuo vyresnio amžiaus žmonėms – „Sidabrinė linija“.
Galiausiai, visiems šiuo sunkiu metu verta prisiminti atsipalaidavimo pratimus, dėmesingumu grįstą meditaciją (angl. mindfulness). Šie būdai padeda sumažinti susijaudinimą, kūno reakcijų ir emocijų sumaištį. Atsipalaidavimo pratimų nesunku rasti internete, dėmesingo įsisąmoninimo praktiką galite išbandyti nemokamose mobiliosiose programėlėse.
Linkiu visiems mums susikaupimo, vienybės, nusiraminimo. Atidžiai stebėkime situaciją, tačiau nepamirškime gyventi toliau.
Autorius: Antanas Mockus, psichologas, „Depresijos įveikimo centro“ įkūrėjas