Psichoterapeutas seksologas Viktoras Šapūrovas sako, kad seksą tikrai vis dažniau nustelbia kiti malonumai ir visai įmanoma, kad gyvenimas po vieną ir be sekso ateityje taps nauja realybe. Be to, sako jis, vartojimas paveikė ir mūsų intymų gyvenimą, o intensyviai pradžioje besimylinčios poros vėliau gana dažnai susiduria su seksualinėmis problemomis. Apie visa tai su specialistu kalbėjome laidoje „Normalūs Neurotikai“.
– Nuo maždaug 2010 m. atliekami tyrimai rodo, kad lytinis aktyvumas skirtingose šalyse mažėja. Ar šioje srityje yra kažkokių naujų duomenų?
– Kas liečia Lietuvą, tai tikrai tokių duomenų mes neturime, bet ši tendencija atitinka supratimą apie gyvenimą. Yra visa eilė priežasčių, kodėl tai galėtų būti. Iš tikrųjų žmonės izoliuojasi, gyvena po vieną, tai toks individualizmas. Kita vertus, yra gyvenimo greitėjimas. Jeigu pora ateina ir į klausimą, kiek trunka paruošiamosios glamonės, atsako penkios minutės, iš esmės konsultacija baigta, reikia eiti namo ir tam skirti 20-30 minučių.
Sakyčiau, mes gerokai pasukome link vartojimo. Praktiškai be išimčių kiekvienoje poroje, kuri kreipiasi dėl seksologinių problemų, pradžioje būna intensyvus seksualinis gyvenimas.
– Dažnai sakoma, kad intymus poros gyvenimas yra tos poros reikalas, ir nėra čia ko lįsti į svetimų žmonių lovas. Vis dėlto kaip tas lytinio gyvenimo nebuvimas arba skurdus buvimas atsiliepia mūsų savijautai ir emocinei sveikatai?
– Intymus gyvenimas yra intymus. Tai yra išskirtinai asmeninis dalykas ir dviejų žmonių reikalas, ar skirtingų lyčių, ar tos paties lyties. Čia liudininkų nereikia. Tiesiog kartais yra sudėtinga taip sutvarkyti, kad tai sėkmingai vyktų.
Jeigu seksualinis gyvenimas nukenčia, neišvengiamai nukentės ir emocinis artumas, ir dvasinis-vertybinis. Dargi reikia nepamiršti, kad sovietiniais laikais Lietuvoje buvo tokia ypatybė, kai inteligentiški žmonės kratėsi emocinio artumo. Jie kaip ir buvo skatinami nebendrauti emociniame lygyje, kadangi emocionalumas buvo laikomas prastuomenės bendravimo forma. Ta tendencija po šiai dienai kažkiek veikia. Jeigu ateina inteligentiška pora, tai dažnai būna taip, kad emocinio atitikimo problemos yra gana ryškios.
Taigi, kokia dalis meilės bebūtų sutrikusi – ar emocinė, ar dvasinė, ar fizinė-seksualinė – neišvengiamai atsiliepia kitom. Ir iš tikrųjų, sakyčiau, seksualinis gyvenimas labai gerai tarnauja tam, kad pora būtų stabili. Visos dalys reikalingos, bet niekas negali išmesti ir seksualinio gyvenimo. Šiaip sakyčiau, kad mūsų visuomenėje žmonės yra gana kantrūs, bet ne visuomet ten, kur reikia. Kai ateina pora ir sako, kad moteris 10 metų jau nepatiria jokio pasitenkinimo, kad praktikuoja „greituką“, tai sunku įsivaizduoti, kiek gali būti stabili šita šeima.
– Visgi jeigu poroje seksualinis gyvenimas nėra dažnas, tačiau abiem partneriams tai tinka, tai gal čia nieko tokio?
– Viena vertus, taip, kita vertus, ne. Vyro seksualinis potraukis turi aiškų fiziologinį pagrindą. Tai yra, nuolatos gaminasi spermatozoidai, kaupiasi sėklos skystis ir yra įsakmus toks poreikis kaip alkis arba troškulys atsikratyti to sėklos pertekliaus. Tai priklauso nuo įgimto temperamento ir paprastai būna paveldėta vieno iš tėvų. Taip pat ir nuo amžiaus. Vyras pasiekia piką maždaug 25-erių ir nuo to laiko jis pradeda mažėti. 25-erių jis nori dažniau mylėtis, po to vis rečiau ir rečiau, bet noras mylėtis gali išlikti ir iki 90 metų.
Moterų seksualinis potraukis daugiau yra grįstas prisiminimais apie buvusį sėkmingą seksą. Ten fiziologija įsijungia po to, kai suveikia prisiminimai. Iš esmės, jeigu gera buvo mylėtis, tai moteris gali norėti mylėtis po labai trumpo laiko, tarkim vos ne po valandos arba po dienos. Ir jeigu reikia tą meilės aktą atidėti, ji jau bus kažkuo nepatenkinta. Dėl to per reti aktai, tai jie kaip ir kažką atima iš žmonių, jie negali džiaugtis. Ir kas yra svarbu, kad jie būtent dviese džiaugtųsi, jiems abiems būtų gera. Dėl to tą meilės akto algoritmą nuo susipažinimo reikėtų sukurti per maždaug 20 aktų. Reikia pasistengti sukurti tokią metodiką, kuri tenkintų abu.
– Neseniai perskaičiau apie Didžiojoje Britanijoje ir JAV atliktą tyrimą, kuris rodo, kad kiti žmonės galvoja, jog kiti mylisi daugiau nei yra iš tikrųjų. Tyrimo dalyviai spėjo, kad jaunas vyras per mėnesį vidutiniškai mylisi 14 kartų, kai iš tikrųjų šis skaičius buvo 4-5 kartai. Ar yra kažkoks skaičius, kiek sveika per mėnesį ar per savaitę mylėtis, o koks skaičius jau signalizuoja apie problemas?
– Iš tikrųjų tokių skaičių nėra ir, jeigu prigimtinis seksualumas nėra aukštas, gali tenkinti ir retesnis seksas. Svarbu, kad tas dažnumas tenkintų abu. Ir kokybė, ir dažnumas. Nepatingėkime kas metai, kas keli metai įvertinti, ar dabar pakanka to mylėjimosi – ar mums reikia dažniau, ar mums reikia rečiau. Ir pakeisti, ir nežiūrėti taisyklių, nes čia taisyklių nėra.
– Paskutinis klausimas. Kaip jūs manot, kaip keisis šios tendencijos – ar gyvenimas po vieną ir be sekso taps nauja mūsų realybe?
– Neatmetu tos galimybės. Reikia nepamiršti, kad neturtingai gyvenančių šalių patirtis yra kita. Jie neturi mobilių telefonų, jie neturi kompiuterių, ir labai daug mylisi, ir gimdo labai daug vaikų. Turtingos šalys tikrai susiduria ir su gimstamumo problema, ir apskritai kokybiško džiaugsmo problema.
Lytinis gyvenimas darosi mažiau patrauklus, nes yra daug konkurentų, konkuruojančių užsiėmimų. Lytinis gyvenimas iš tikrųjų yra toks dalykas, kurio negalima padaryti per keletą minučių. Sėklą išleisti galima per keletą minučių, bet kokybiškai pasimylėti nepavyks.
– Ačiū už pokalbį.