Skaičiuojama, kad nuo 20 iki 50 proc. pacientų Lietuvoje, patekusių į ligoninę, jau turi išsivysčiusį mitybos nepakankamumą. Ši klastinga būklė, nuo kurios nukenčia imuninė sistema ir didėja infekcijų rizika, kone labiausiai paliečia nepagydomu vėžiu sergančius asmenis.
„Gali būti, kad pacientai greičiau numirs ne nuo vėžio, o nuo bado, nes jiems tiesiog trūksta maisto medžiagų“, – spaudos konferencijoje kalbėjo Erika Šalčiūtė-Šimėnė, gyd. anesteziologė-reanimatologė, Lietuvos parenterinės ir enterinės mitybos draugijos prezidentė.
Mitybos nepakankamumui gydyti skiriama enterinė arba parenterinė mityba, kai organizmui svarbiausios maisto medžiagos patenka pro zondą tiesiai į virškinamąjį traktą arba į kraują. Nuo rugsėjo mėnesio enterinė mityba namų pacientams tapo kompensuojama, o parenterinė mityba tampa vis labiau prieinama pacientams, gydomiems tiek ligoninėje, tiek namuose. Tačiau šie pokyčiai aplenkia vėžiu sergančius asmenis, nors statistiškai, 1 iš 3 sergančių vėžiu turi mitybos nepakankamumą.
„Pati opiausia mūsų problema šiuo metu yra pacientai, kurie serga vėžiu ir jei tie pacientai jau yra pasiekę vėžio stadiją, kuri nebėra aktyviai gydoma, kitaip tariant, tai yra paliatyvaus vėžio pacientai – jiems parenterinė mityba yra neskiriama“, – teigė gydytoja.
Anot jos, tokie pacientai gali būti jauni, pakankamai aktyvūs žmonės, galintys gyventi namie, išeiti į parduotuvę ar leisti laiką su artimaisiais, tačiau jiems suteikiamas tik vienas pasirinkimas – likti namuose ir pamažu išsekti arba gulėti slaugos namuose, slaugos ligoninėje, kur būtų užtikrinama klinikinė mityba.
Lietuvoje jau skaičiuojama atvejų, kai klinikinės mitybos skyrimas kardinaliai pakeičia ir pagerina pacientų gyvenimo kokybę bei aprūpina organizmą reikalingiausiomis medžiagomis.
Gydytoja dietologė, viena iš klinikinės mitybos Lietuvoje pradininkių Edita Gavelienė dalinosi pacientės Saulės sėkmės istorija, kuriai nuo septynerių metų amžiaus buvo pradėtas parenterinis maitinimas. Anot gydytojos, Saulė į ligoninę pateko dėl žarnyno sutrikimų, o kitos maitinimo alternatyvos nebuvo. „Tai buvo pirmas vaikas Lietuvoje su diagnozuota tokia liga ir pradėtu tokiu maitinimo būdu. <…> Pristatyti šį atvejį norėjosi todėl, kad mūsų pacientė Saulė prieš metus susilaukė sveiko vaikelio.“
E. Gavelienė istoriją iliustravo pačios pacientės Saulės lūpomis: „Neįprastas tik mano pilvas su maitinimosi kateteriu <…>, tačiau šių, mano išgyvenimui būtinų dalykų nesimato, viskas yra po drabužiais. Mano kasdienis, kiaurą parą į veną lašantis maistas yra mažoje stilingoje kuprinėlėje, su kuria aš visur keliauju. Ir taip jau 10 metų.“
„Aš žinau ir torčiuko skonį, mėgstu ir mėsiškus patiekalus ir sūrius, jaučiu ir kvapą ir skonį, nes kartais aš valgau ir įprastu būdu – per burną, tačiau galiu ir savaitėmis nevalgyti, nes viską gaunu į veną. Toks mano išskirtinumas“, – Saulės lūpomis pasakojo gydytoja dietologė.
Pacientės istorija byloja, kad apie tokį visiškai netradicinį maitinimosi būdą žino tik jos artimiausi žmonės, o kalbėdama viešai ji pasivadina kitu vardu: „Bet kalbėti noriu, kad mano atvejis dėl milžiniško gydytojų pasiekimo ir mano mamos rūpesčio būtų žinomas visuomenei.“
E. Gavelienė teigė, kad „parenterinė mityba gali padėti pacientams ne tik išgyventi, bet ir gyventi geresnės kokybės gyvenimą“. Ji džiaugiasi, jog atsirado galimybė taikyti tokius maitinimo būdus, „tačiau džiaugsmas būtų dar didesnis, jei keliai to pasiekti būtų lengviau nueinami“.
Pagrindinės priežastys, dėl kurių vaikams prireikia klinikinės mitybos, yra neurologiniai sutrikimai, cerebrinis paralyžius ar epilepsija, kai vaikas dėl nervų sistemos pažeidimų negali ryti, kramtyti, arba pasitaiko dažni priepuoliai, nuolat nutraukiantys valgymo laiką.
Gydytoja dietologė, vaikų klinikinės mitybos specialistė Justė Parnarauskienė dalinosi, kaip septynerių metų pacientei, kuriai nustatytas autizmo spektras, epilepsija ir cerebrinis paralyžius, buvo pritaikyta enterinė mityba. Anot gydytojos, prieš pradedant gydymą pacientė buvo labai išsekusi, dėl mitybos nepakankamumo pablogėjo jos neurologinė būklė – nebegalėjo nei vaikščioti, nei sėdėti.
„Po kelių savaičių ji jau įžengė į mano kabinetą savomis kojytėmis. Pasiekėme gerėjančią neurologinę būklę, ir, kiek žinau, dabar ji lanko mokyklą, eina į užsiėmimus, kineziterapiją ir toliau yra maitinama per zondą“, – kalbėjo J. Parnarauskienė.
Nors gydytojos dalinosi jauno amžiaus pacientų istorijomis, mitybos nepakankamumas neretai išsivysto ir pagyvenusio amžiaus žmonėms. Dažniausiai su tuo susiduriama, kai nenusiperkama pakankamai maisto dėl skurdo, darosi sunkiau jį pasigaminti, senjorai neturi dantų ar protezų ir negali jo sukramtyti.
„Dalis iš vyresnio amžiaus žmonių turi tam tikrų su senatve susijusių būklių, pavyzdžiui, demenciją, dėl kurios žmogus tiesiog nebegali savimi pasirūpinti. Taip pat, yra ligų, dėl kurių žmogus nors ir valgo, tačiau negali pasisavinti pakankamai maisto medžiagų“, – teigė gydytoja Erika Šalčiūtė-Šimėnė.
Pasak gydytojos E. Gavelienės, gyvenimas su klinikine mityba reikalauja ne tik fizinės, bet ir psichologinės ištvermės. Tyrimai rodo, kad apie 40 proc. pacientų, kuriems taikoma parenterinė mityba, patiria komplikacijas, susijusias su įrangos priežiūra, infekcijomis ar venų tromboze. Apie 20 proc. enterinės mitybos pacientų pasireiškia virškinamojo trakto problemos, pavyzdžiui, įvairūs skausmai pilve ar dažnesnis tuštinimasis.
Daugelis pacientų susiduria ir su psichologiniais iššūkiais – apie 30 proc. pacientų, kuriems taikoma klinikinė mityba, patiria socialinį diskomfortą, nes negali valgyti įprastai arba turi laikytis griežtos rutinos. Šie pacientai dažnai jaučiasi atskirti, patiria depresiją ir nerimą.
Anot parenterinės ir enterinės mitybos draugijos prezidentės E. Šalčiūtės-Šimėnės, nėra testo ar kraujo tyrimo, kuris galėtų nustatyti mitybos nepakankamumą, tačiau diagnozę patvirtinti galima atliekant paprastą klausimyną kiekvienam žmogui. Tyrimai rodo, kad prasta mityba lemia iki 60 proc. didesnę komplikacijų tikimybę pacientams. Dažniausiai tiems, kurie serga lėtinėmis ligomis arba sveiksta po chirurginių intervencijų.