Psichologinės ligos – priedas prie diabeto
Cukriniu diabetu sergantys asmenys 3 kartus dažniau suserga depresija, bet tik 25–50 proc. iš jų yra diagnozuojami ir gydomi, rodo JAV ligų kontrolės ir prevencijos centro duomenys. Juk nepagydomos ligos valdymas kelia didelį nerimą, stresą. Sergantys jaučia nuolatinę įtampą, nes turi reguliariai tikrinti gliukozės kiekį kraujyje badant pirštus, kruopščiai apskaičiavus leistis insuliną. Menkiausias neapsiskaičiavimas ir klaida gali pakenkti sveikatai.
Pirmojo tipo cukriniu diabetu serganti I. Krivickaitė sako, kad nuolatinis nerimas lydi daugelį šeimų: „Tik išgirdus cukrinio diabeto diagnozę atrodo, kad jiems žemė išslydo iš po kojų, tikrai sunku, apninka liūdesys. Manau, kad jaučiamas nerimas ir bendrai psichologinė būklė yra tiesiogiai susijusi su pačiu diabetu. Esu pati pastebėjusi, kad ir gliukozės rodmenys svyruoja atitinkamai nuo nuotaikos.“
Gyvenimas nuolatinėje baimėje
Turint diabetą reikia nuolat stebėti savo kraujo rodiklius, kruopščiai sekti, ką valgai, negalima priimti spontaniškų sprendimų.
„Aš pati jau nebeturiu baimės dėl mirties ar hipoglikemijos komos, kada gliukozė nukrenta iki gyvybei pavojingos normos, bet žinau ne vieną žmogų, kuris gyvena nuolatinėje įtampoje“, – dalinasi pašnekovė.
Mergina pasakoja, kad dažnai vaikai bijo adatų su kuriomis, deja, tenka susidurti kasdien. Turint diabetą reikia leistis insuliną, jei gliukozę matuoji rankiniu būdu – gliukozės kiekį organizme matuoti duriant į pirštą: „Atsimenu vieną berniuką, kuris nuo tėvų slėpdavosi po stalu, ar net atsisakydavo valgyti, kad tik jam niekas nedurtų“.
„Mes gyvename nuolatinėje savęs kontroliavimo būsenoje. Seniau, kai gliukozės kiekį tirdavausi rankiniu būdu, norėdavau kuo dažniau įsitikinti, ar rodikliai tikrai geri. Vėliau pradėjau naudotis nuolatinio gliukozės matavimo sistema – dabar savo gliukozės kiekio organizme rodmenis matau tiesiog savo išmaniajame telefone. Tai padeda man geriau kontroliuoti ligą ir jausti mažiau įtampos“, – sako fondo įkūrėja.
Dažnai sergantys diabetu susiduria su agorafobija – bijo būti tarp žmonių, išeiti iš namų, todėl gali tapti visiškais namisėdomis.
„Kai kurie žmonės gėdijami, kad turi diabetą arba gėdijasi savo vaikų – net liepia slėpti ligą. Visgi labai svarbu mokyti vaikus priimti savo ligą. Dirbau diabetą turinčio berniuko Ryto aukle. Kuomet viešajame transporte jam suleidau insulino, vienas vyras pasakė, kad jam labai jo gaila, o Rytas atšovė: „Bet, dėde, šitame autobuse jūs irgi tik vienas su akiniais“, – šypsosi I. Krivickaitė.
Kokybiškas gyvenimas su liga tik pasiturintiems?
I. Krivickaitė, dažnai bendraujanti su diabetu sergančių vaikų šeimomis, dalinasi, kad susirgus vaikui įtampa atsiranda visoje šeimoje. Mergina pasakoja, kad kol pati gyveno su tėvais, jos rodiklių naktį pasižiūrėti atsikeldavo ir mama. Gyvenimo kokybė reikšmingai pagerėjo, kai ji pradėjo naudoti nuolatinę gliukozės matavimo sistemą.
„Dieną dirbu karate mokytoja, o vakare atsisėdus galiu peržiūrėti savo dienos gliukozės kreivę ir iš to pasidaryti išvadas. Kai pradėjau naudoti sistemą, supratau, kad per aštuoniolika ligos metų pirmą kartą išmiegojau visą naktį, o tai yra labai didelė nauda tiek fizinei, tiek psichologinei sveikatai“, – džiaugiasi pašnekovė
Mergina sako, kad didžioji dalis diabetu sergančių asmenų, kurie neturi nuolatinio gliukozės matavimo sistemos, paprasčiausiai negali jos įpirkti. Šiuo metu prietaisai nėra kompensuojami valstybės, todėl ne visi turi lygias galimybes kokybiškam ligos sekimui.
„Visgi tikiu, kad einame gera linkme: atsimenu laikus, kai vaikams buvo kompensuojama tik 150 gliukozės matavimo lapelių metams, o dabar tiek skiriama mėnesiui. Tikiuosi, kad greitai bus kompensuojamos ir nuolatinio gliukozės matavimo sistemos ir sergantieji pagaliau galės ramiau gyventi,“ – optimistiškai žvelgia I. Krivickaitė.