Nuo pašaipų iki aukso standarto
Kaip pasakoja Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Intervencinės radiologijos skyriaus vedėjas, gydytojas intervencinis radiologas Andrejus Afanasjevas, pirmoji tokio tipo operacija buvo pripažinta ne iš karto. Gydytojas inovatorius, atlikęs pirmąją minimaliai invazyvią operaciją, sulaukė ne pagyrų, o skepticizmo pliūpsnio. Medikų bendruomenė tai apibūdino ne proveržiu medicinoje, o gydymo metodu, neturinčiu ateities.
„Pasaulyje minimaliai invazyvios operacijos pradėtos taikyti XX a. pabaigoje. 1983 metais profesorius iš Hamburgo, Kurtas Semmas, atliko pirmą laparoskopinę apendektomiją – apendikso pašalinimo operaciją. Sėkmingą inovatyvią operaciją atlikęs gydytojas tuomet sulaukė daug pašaipų, į mažai invazyvaus gydymo metodus buvo žiūrima skeptiškai, manant, kad kelių milimetrų pjūveliai niekada nepakeis chirurginių operacijų“, – pasakoja A. Afanasjevas.
Laimei, ši nepagrįsta kritika niekada taip ir neišsipildė. Praėjus maždaug septyneriems metams, nuo 1990 metų minimaliai invazyvios operacijos ėmė plisti pasaulyje ir greitai išpopuliarėjo. Sparčiai gydymo įstaigas užkariaujanti inovacija neaplenkė ir Lietuvos: „Pirmąją mažai invazyvią operaciją – apendikso šalinimą – Lietuvoje 1992 m. gruodžio 9 d. atliko gydytojas Marius Purtokas. Šiandien mažai invazyvios operacijos paplito daugelyje medicinos sričių ir yra laikomos aukso standartu medicinoje.“
Minimaliai invazyvūs gydymo metodai, pasakoja intervencinis radiologas, taikomi apendicito, tulžies, onkologinių susirgimų gydymui. Visgi, tai – tik dalis sričių, kuriose gelbsti šis gydymo metodas.
„Intervencinėje radiologijoje minimaliai invazyvūs gydymo metodai, kuomet atliekami adatėlės dydžio dūriai ar maži – iki 2 mm – pjūviai, jau taikomi šimtams skirtingų procedūrų. Šių procedūrų spektras nuolat plečiasi, tobulėja, tiek diagnostinės, tiek gydomosios procedūros atliekamos realiu laiku stebint itin tikslų procedūros vaizdą. Giliausi kūno audiniai ar organai pasiekiami be atviro pjūvo, o preciziškai kontroliuojamas procedūros procesas padeda užtikrinti itin tikslų ir efektyvų gydymą“, – sako A. Afanasjevas.
Vienas iš minimaliai invazyvių gydymo metodų yra embolizacija, kurio metu užblokuojamos kraujagyslės, maitinančios naviką, cistą, tam tikrą organą ar audinį. Embolizacija, aiškina gydytojas, paprastai atliekama radiologų ar intervencinių radiologų, naudojant rentgeną arba ultragarsą, kad būtų galima stebėti procedūrą.
„Per mažą, kelių milimetrų pjūvį, dažniausiai kirkšnyje arba riešo srityje, įvedamas kateteris. Į kateterį įvedama speciali medžiaga, kuri blokuoja kraujagyslę (mikrosferos, gelio putos, specialios spiralės). Kateteris per kraujagysles nukreipiamas į reikiamą vietą, kurioje reikia atlikti embolizaciją. Po embolizacijos kateteris išimamas, o pjūvis uždaromas. Priklausomai nuo procedūros sudėtingumo ir bendros paciento sveikatos būklės, pacientas gali būti stebimas keletą valandų ar dienų, tačiau dažniausiai pacientai išleidžiami namo vos ne tą pačią dieną“, – aiškina intervencinis radiologas.
Šis gydymo metodas, sako jis, dažnai naudojamas gydant galvos smegenų aneurizmas, patologinius kraujavimus, gimdos miomas, varikozines venas, prostatos hiperplaziją, procedūra taikoma lėtinio skausmo gydymui, moterims jaučiančioms chronišką dubens skausmą, taip pat šlapimo nelaikymo problemoms spręsti.
„Spartų medicininės įrangos ir priemonių tobulėjimą veikia inovatyvūs dirbtinio intelekto sprendimai, o minimaliai invazinės procedūros tampa vis dažniau pasirenkamu metodu gydant įvairias ligas ir negalavimus. Minimaliai invazyvių procedūrų metu galima ne tik atverti užsikimšusias kraujagysles – pavyzdžiui, esant galvos smegenų, žarnyno ar galūnių arterijų užsikimšimams (taikant trombektomiją), bet ir jas uždaryti – pavyzdžiui, stabdant kraujavimą. Gimdos miomų, varikocelės ar arterinių malformacijų atvejais uždaromos navikus ar kitus darinius maitinančios kraujagyslės.
Minimaliai invazyvių procedūrų metu galima uždaryti net sąnarių uždegimą ir skausmą sukeliančias kraujagyslės, o įvedus specialius elektrodus – šalčio (kriobliacija), karščio (mikrobangų ar radiodažnuminė abliacija) ar elektroimpuslų pagalba sunaikinti net navikus. Pasitelkiant endovaskulinį gydymą ypač pažangios technologijos taikomos gydant galvos smegenų aneurizmas ir sudėtingas aortos aneurizmas“, – teigia pašnekovas.
8 valandų trukmės operacijos – praeitis
Minimaliai invazyvūs gydymo metodai pacientams ne tik sukelia mažiau skausmo, tačiau jų dėka trumpėja hospitalizacijos ir reabilitacijos laikotarpiai, o komplikacijų rizika tampa gerokai mažesnė.
„Lyginant su tradicine chirurgija, po kurios pilnai atsigaunama tik po 6–8 savaičių, po minimaliai invazyvių procedūrų pacientai gali grįžti į kasdienę rutiną per minimalų laikotarpį – 1–2 savaites. Trumpesnis pooperacinis laikotarpis savaime rodo, kad pacientui taikyta gydymo procedūra nėra tokia invazyvi – mažiau žalos kūnui, mažesnė komplikacijų rizika, trumpesnis pooperacinis laikotarpis. Tokios procedūros mažina ne tik paciento stresą, bet ramiau leidžia jaustis ir artimiesiems, pacientas gali greičiau grįžti į darbą, mažiau lovadienių, mažiau išlaidų ir gydymo įstaigoms“, – aiškina gydytojas.
Be to, minimaliai invazyvūs gydymo metodai lengvina ir gydytojų darbą – trumpėja operacijų laikas, o sudėtingos operacijos tampa paprastesnės.
„Gydytojams minimaliai invaziniai metodai leidžia atlikti sudėtingas procedūras greičiau ir efektyviau, nes šiuolaikinė chirurgija vystosi ypatingai sparčiai, kasmet atsiranda aibė naujų ir tobulesnių priemonių, kurių panaudojimas tampa nepaprastai efektyvus. Pavyzdžiui, kai kurios 8 valandų trukmės galvos smegenų operacijos pasaulyje tampa praeitimi, nes metodai taikomi intervencinėje radiologijoje leidžia tą pačią problemą išspręsti vos per valandą. Ir tai nėra mistika, tai yra realūs faktai ir istorijos iš mūsų darbo“, – džiaugiasi gydytojas.
Gydytojas svarsto, kad tokio tipo operacijos turi potencialo dar labiau išplisti ir pakeisti daugelį chirurginių operacijų: „Medicina tobulėja, ieškoma gydymo būdų, kurie būtų orientuoti į paciento sveikatą – veiktų efektyviai, tačiau mažiau žalotų žmogaus kūną, mažintų komplikacijų riziką ir garantuotų greitesnį atsigavimą. Pavyzdžiui, chirurgiškai gydant gimdos miomas pacientėms dažnai atliekama histerektomija. Histerektomijos operacijos metu yra šalinama gimda, atliekamas 10–15 cm pjūvis pilvo apačioje, pacientėms taikoma bendroji nejautra, po operacijos ligoninėje dar reikia gulėti nuo 2 iki 5 dienų, o pilnai atsigaunama tik po 6–8 savaičių. Gydant gimdos miomas embolizacijos būdu – taikoma vietinė nejautra, užtenka atlikti nedidelį, kelių milimetrų dūrį kirkšnyje, o pacientė namo išleidžiama vos po 1–2 dienų.“
Pasiteiravus, galbūt yra tam tikrų rizikos veiksnių ar sveikatos būklių, kada minimaliai invazyvios procedūros negali būti atliekamos, gydytojas sako, kad tokių visgi yra: „Žinoma, kai kurios ligos ir sveikatos būklės, pvz., plačiai išplitusi onkologija, sudėtingi anatomijos atvejai, specifinė paciento sveikatos būklė gali reikalauti tradicinių chirurginių metodų. Kiekvieną atvejį turi įvertinti kompetentingų gydytojų komanda, kuomet pacientas yra informuojamas apie visas pasaulyje taikomus metodus, būtent jo ligos atvejui spręsti.“
Daugiau apie medicinos naujoves ir inovacijas – trečią kartą „Delfi“ organizuojamoje „Longevity“ konferencijoje. Visą informaciją apie konferenciją rasite čia.