Kankinosi dešimt metų
„Esu toks laimingas, kad akys prisipildo džiaugsmo ašarų. Geresnio gyvenimo negu dabar neįsivaizduoju“, – sako Donatas (vardas pakeistas – aut.). Dar visai neseniai buvo kitaip. 27-erių vyras kentėjo nuo sunkios depresijos.
Pirmąkart ligos požymius jis pajuto prieš dešimt metų, būdamas vos septyniolikos.
„Vieną dieną supratau, kad griūva dangus. Atrodė, kad gyvenimas baigsis, pasaulis sustos. Baimė, panika, viskas susiliejo į krūvą. Neįmanoma apibūdinti šio jausmo“, – sako Donatas.
Jam tai pablogėdavo, tai pagerėdavo, tačiau jausmas nedingdavo. Šitaip jis gyveno bemaž ketverius metus, kol galiausiai pavyko įtikinti mamą, kad neapsimetinėja. Ji nuoširdžiai manė, kad Donatui užsitęsė paauglystė.
Dabar vyras teigia nuo vaikystės jautęs daug įtampos, nerimo, bet manęs, kad taip turi būti, kad ir kiti žmonės jaučiasi panašiai. „Kai žinai tik tokius jausmus, nesuvoki, kad gali būti kitaip. Dabar tokios mintys atrodo absurdiškos“, – teigia Donatas.
Jis mano, kad jo ligą paskatino daug dalykų – buvo problemų šeimoje, paveldėjimas – abiejų tėvų silpna nervų sistema, paauglystėje vartotas alkoholis, narkotikai.
„Kai sergi depresija, be priežasties jautiesi tragiškai blogai. Žinai, kad taip neturi būti, bet nieko negali pakeisti. Darbe gerai, namie gerai, bet vis tiek emocijos tokios, lyg būtų kažkas miręs, lyg pasaulio pabaiga, ir abejoji, kad gali būti geriau, nors racionaliai galvodamas supranti, kad gali, bet vis tiek netiki. Pamatęs kažką neigiamo, negali nustoti apie tai galvoti.
Dabar, perskaitęs panašų dalyką, pasakau sau, kad man tai kelia blogas emocijas, ir nebegalvoju, o tada – negalėdavau „išjungti“ minčių, – prisimena išgyventus jausmus Donatas. – Žmonės sako: „neliūdėk“. Neliūdėčiau, jei galėčiau, niekas nenori liūdėti amžinai. Net bandžiau save apgauti – venų nesipjausčiau, bet porą sykių prisigėriau vaistų su alkoholiu. Maniau – pažiūrėsim, kas bus. Bet norimo rezultato nepavyko pasiekti, priešingai: ryte atsikeliu ir galvoju, kodėl atsibudau, kodėl nemiriau.
Žmonės sako, kad kai pabūni arti mirties, imi vertinti gyvenimą. Man būdavo priešingai – tai visiškai sužlugdydavo emociškai, dar labiau nenorėdavau gyventi.“
Kreipėsi į medikus
Kai Donato mama galų gale patikėjo, kad sūnus iš tiesų neapsimetinėja, surado psichologę ir įkalbėjo jį nueiti į konsultaciją.
„Ji pasakė, kad man greičiausiai depresija, reikėtų pas psichiatrą, žinoma, ten nėjau. Kadangi jau po pirmo psichoterapijos seanso jaučiau mažiau nerimo, ir toliau vaikščiojau pas ją.
Kai pagerėjo, išvažiavau į užsienį, bet po metų grįžau, nes gyvenimas Lietuvoje pasirodė lengvesnis. O tada vėl puolė liga, – pasakoja Donatas. – Tada pamaniau, kad noriu sužinoti, kas man yra. Nuo ligos pradžios buvo praėję šešeri metai, o aš vis dar dvejojau – gal išsigalvoju.
Draugai, artimieji nelabai žinojo, ar aš gyvas, ar miręs. Dirbdavau ilgiausiai pusę metų, mesdavau neištvėręs. Mokytis nenorėjau. Tarpais iš viso nebūdavau gyvas.“
Galiausiai vyras nuėjo pas psichiatrę į privačią kliniką. Gydytoja nustatė sunkią depresiją ir kelerius metus bandė padėti daugeliu vaistų, išmėgino daug jų derinių. Donatas sako, kad kartais jam būdavo geriau, bet po kiek laiko vėl grįždavo pirminė būsena.
„Gydytoja man sakydavo, kad Lietuvą turi pasiekti nauji vaistai ir kad aš esu pretendentas būti jais gydomas. Kai atsirado galimybė gauti vaistų, nusiuntė į Psichiatrijos kliniką“, – prisimena Donatas ir priduria, kad šįkart gydymas padėjo – nuo vaikystės nėra buvęs toks laimingas: „Iš tiesų niekas nepasikeitė – dirbu tą patį darbą, draugai tie patys, gyvenu ten pat, bet atrodo, kad gyvenu svajonių gyvenimą.“
Šių metų sausį Donatas buvo pradėtas gydyti naujais vaistais. Keliems ligoniams juos pagal atskirą programą skiria gamintojai.
„Vaistus vartosiu dar porą mėnesių. Gydytoja sako, kad tokią būseną, kaip dabar, galiu išsaugoti ir nutraukęs gydymą“, – viliasi Donatas.
Liūdesys – ne depresija
Žmonės dažnai painioja liūdesį su depresija, todėl jie negali suprasti šia liga sergančių žmonių.
„Liūdesys yra sudedamoji depresijos dalis. Liūdesiui būdinga bloga nuotaika. Žmogus paliūdi, pailsi ir atsigauna. O jeigu būna fiziškai aktyvus ir suvokia liūdesio priežastį, jis išnyksta dar greičiau. O depresija – ne tik bloga nuotaika, bet ir sulėtėjęs mąstymas bei psichomotorika, kritęs darbingumas, sumažėjęs energetinis potencialas. Gali būti ir nerimo, miego sutrikimų“, – aiškina LSMU Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Depresijų gydymo skyriaus vedėja Dalia Gudeikienė.
Gydytoja sako, kad teiginys, jog depresija yra tinginių liga, neteisingas. Anksčiau ši liga nebūdavo gydoma, o dabar turime ir psichoterapinių priemonių, ir vaistų. Tačiau gydytoja pabrėžia, kad ir pats žmogus turi stengtis – mokslo įrodyta, kad tokiems žmonėms būtina sportuoti, ir ne sporto salėje, o lauke, kad pagreitėtų jų aerobinė medžiagų apykaita, t. y. ląstelės būtų geriau aprūpintos deguonimi, tai gerina būklę. Beje, kol nebuvo gydymo, dauguma žmonių išsikapstydavo patys, nes privalėdavo dirbti fizinį darbą, dėl fizinio aktyvumo daugiau gaminasi serotonino, kuris vadinamas laimės hormonu, ir pagerėja būklė.
Tačiau gydytoja sako, kad jei gali save priversti dirbti, vadinasi, liga dar ne sunki.
„Esant sunkiai depresijai, kurią patiria 1–2 procentai žmonių, ligoniai negali net atsikelti iš lovos. Jie guli ir žiūri į lubas, neturi jėgų net pasijudinti. Tokie žmonės teigia, kad net nusiprausti jiems sunku. Kartais nustoja net valgyti. Esant sunkiai depresijai, žmogus tampa neįgalus, praranda darbingumą“, – tvirtina D. Gudeikienė.
Depresijos rūšys
Depresija būna įvairaus sunkumo – lengva, vidutinė ir sunki. Nuo to priklauso ir gydymas. Skiriant gydymą atsižvelgiama ir į tai, kas sukėlė ligą.
Žmonėms, kuriems depresiją sukelia išorinės priežastys, pavyzdžiui, didelė nelaimė, netektis, užsitęsęs gedėjimas, skyrybos, efektyviausiai padeda psichoterapija. Vaistai jiems gali padėti palengvinti būseną, bet ilgalaikio efekto paprastai nepadaro.
Jeigu depresija atsirado dėl vidinių – endogeninių – priežasčių, pavyzdžiui, genetinio polinkio, labiau padeda gydymas medikamentais. Tokiems žmonėms liga gali kartotis tam tikru metų laiku, pavyzdžiui, rudenį, kai mažėja saulės, nes tam daro įtaką ir vitamino D kiekis organizme.
Specialistui svarbu nustatyti, kokios priežastys sukėlė ligą, – nuo to priklausys gydymas.
Gydymas ilgas
Kai žmogus pirmąkart patiria depresijos epizodą ir gydytojai nustato lengvą depresiją, skiria psichoterapiją. Jei nustato vidutinę depresiją, atsižvelgdami į ligonio būklę, gali skirti dar ir vaistų, o jei sunkią, vaistai ir psichoterapija būtini.
Skirtingiems žmonėms ligą gali sukelti skirtingų medžiagų trūkumas organizme. Tačiau kol kas nėra tyrimų, kad pagal kraują, šlapimą ar panašiais būdais būtų galima nustatyti ligos priežastį, todėl vaistai ligoniams parenkami pagal jų patiriamus simptomus. Ir labai svarbu, kad pirmasis ligos epizodas vaistais būtų gydomas mažiausiai šešis mėnesius.
„Vartodamas vaistus žmogus geriau pasijaučia po dviejų savaičių, visai neblogai – po mėnesio, o po dviejų mėnesių sako, kad pasveiko. Tačiau vaistus jis vis tiek privalo vartoti pusę metų. Būtina, kad organizmas prisisotintų tam tikrų medžiagų. Jeigu taip nenutiks, liga sugrįš. Tuomet žmogų teks gydyti nebe pusę metų, o metus. Deja, mūsų žmonės nemėgsta gerti vaistų“, – teigia gydytoja.
Vis dėlto yra depresijos formų, kurios nepasiduoda gydymui vaistais. Kad ir kokius skirtum, ligonio būklė negerėja. Taip atsitiko Donatui. Tokia būklė vadinama rezistentiška depresija.
Vis dėlto, pasak gydytojos, mokslininkai siūlo kelis pagalbos šiems ligoniams būdus. Vienas jų – elektroimpulsinė terapija, kai elektros impulsais veikiamos smegenų ląstelės. Lietuvoje šis metodas nėra populiarus. Kitas – naujas pasaulyje vaistas, kuris „išjudina“ savireguliacinius organizmo biocheminius procesus, sustiprėja ligoniams kartu skiriamų kitų antidepresantų poveikis, dėl to gerėja gydymo efektyvumas.
Šis gydymas irgi ilgas – tęsiasi pusę metų, metus, kartais ir ilgiau. Dabar kai kuriems ligoniams, sergantiems atsparia depresija, galimybė gydytis vaistu suteikiama pagal atskirą vaisto gamintojų programą.
„Depresija sergantis žmogus kenčia pats, tačiau kenčia ir darbdavys, ir visuomenė, bet labiausiai – šeima. Išbūti su tokiu žmogumi labai sunku. Dažnai šie žmonės lieka vieni – atsiriboja ne tik nuo šeimos, bet ir nuo draugų, artimųjų. Depresija yra ir viena iš svarbiausių savižudybių priežasčių, todėl labai svarbu gydyti šiuos žmones, nes antraip juos prarasime“, – teigia gydytoja D. Gudeikienė.