Pateikiame sutrumpintą ištrauką iš neseniai lietuvių kalba pasirodžiusios psichiatro knygos „Depresijai ir kūnas. Veiksmų planas“, kurią išleido leidykla „forSmart“.
Kodėl kūną būtina įžeminti
Pojūčių susigrąžinimas pilvo srityje, kad galėtume jausti žarnyną, ir kojose, kad galėtume pajusti savo šaknų gyvybingumą, vadinamas kūno įžeminimu. Taip įsitvirtinęs žmogus jaučia tvirtą žemės pagrindą ir kada panorėjęs gali drąsiai stovėti arba judėti. Nusileisti ant žemės – tai suvokti realybę; mūsų kalboje šios dvi frazės sinonimiškos. Dažnai sakome, kad realybę visiškai suvokiantis žmogus stovi ant žemės arba tvirtai laikosi. Vadinasi, įsitvirtinęs žmogus nebegyvena iliuzijomis. Jam jų nebereikia. Kita vertus, žmogus, kuris gyvena iliuzijomis, ir visiškai nesvarbu, reikia jam jų, ar ne, skraido padebesiais ir dėl to negali stovėti tvirtai. Visi geri psichiatrai dirbdami siekia išsklaidyti paciento iliuzijas.
Žmogus, kuris atveria savo širdį kitiems, greitai įsitikina, kad nėra vienas. Beveik visi šiltai reaguoja į atvirumą. Bet kad atsivertų, žmogus turi patirti nerimą dėl vienišumo jausmo ir suvokti, kad tai nebeaktualu. Be to, normalus žmogus bijo, kad leidęs sau kristi, gali niekada nebepakilti. Pilvo srityje jis jaučia didžiulį liūdesį ir neviltį, kuriems bijo pasiduoti, o savo energiją nukreipia kovai su jais. Kai tik pacientas ims leisti skleistis pojūčiams pilvo srityje, jis neabejotinai pravirks. Verks ir iš liūdesio dėl gyvenimo be tikėjimo, ir iš džiaugsmo, kad gali gyventi tikėdamas. Užblokavęs pilvo sritį, jis kaip vaikas nuslopino verksmą, supratęs, kad nepavyko rasti meilės, saugumo ir komforto.
Jausmams pasklidus giliau pilve, iki dubens diafragmos, jie virs seksualiniais pojūčiais, kurie daugumai žmonių kelia didžiausią nerimą. Kad šį nerimą suprastume, turime skirti seksualinius ir genitalijų jutimus. Genitalijų pojūčiai yra seksualinių jutimų dalis, tačiau atvirkštinis teiginys nėra teisingas. Seksualumas yra viso kūno funkcija, įskaitant suaugus funkcionuojančias genitalijas. Genitalijos, kita vertus, yra ribotas bendrojo seksualinio atsako aspektas. Daugelis pojūčių genitalijose nesiejami su viso kūno pojūčiais, kaip ir Ego atsiejamas nuo jausmų. Seksualinis nerimas priskiriamas prie kūno, o ne genitalijų pojūčių. Tokie kūno jutimai gali būti labai gąsdinantys, o gryni genitalijų pojūčiai nekelia jokios baimės, nes būna susiję, pavyzdžiui, su vyro erekcija.
Tikriausiai klausiate savęs, kas gi tie seksualiniai pojūčiai. Tai švelnūs pojūčiai giliai kūne, ir vyrams, ir moterims atsirandantys prieš genitalijų susijaudinimą. Kai jie pasireiškia, tai rodo, kad kūnu srūva lytinis geismas, kuris neapsiriboja tik galva ir genitalijomis. Tad kodėl jie tokie bauginantys? Nes jie yra pabaigos, pasibaigsiančios orgazmo ekstaze, pradžia, o neurotiškai arba šizofreniškai asmenybei tai patyrus pirmą kartą, šis jausmas prilygsta susinaikinimui, kapituliacijai, kurios negali kontroliuoti, paliauboms, po kurių neįmanoma grįžti atgal. Dėl savo nesaugumo įsikimbame į savąjį brangųjį Aš, į savo Ego, ir dėl meilės nesame pasiruošę atiduoti visko.
Mus mokė, kad netinkama leisti prigimčiai vystytis natūraliai ir kad kiekvienas turi save kontroliuoti. Dabar negalime atpalaiduoti savo įtemptų sėdynių ir dubens diafragmų. Bijome, kad tai padarius reikalai taps dar prastesni. Iš tikrųjų mes nė nežinome, kaip atpalaiduoti susitraukusius raumenis, supančius kūno angas žemiau juostos.
Gyvo organizmo energijos perteklius nuolat išeikvojamas judant arba per lytinius organus. Abiem atvejais tai yra apatinės kūno dalies funkcijos. Viršutinė dalis paprastai susijusi su energijos gavimu: arba maisto, deguonies, arba jutiminės stimuliacijos ir jaudinimo forma. Šie du pagrindiniai įkrovos ir iškrovos procesai paprastai būna subalansuoti. Kūnu pulsuoja energija. Kai mums reikia energijos arba jaudulio, pojūčiai juda į viršų, link galvos, o kai reikalinga iškrova – žemyn, link apatinių galūnių. Jei žmogus negalės tinkamai įsikrauti, jis bus silpnas, neturės pakankamai energijos ir stokos gyvybingumo. Jei negalės tinkamai išsikrauti, taps uždelsto veikimo bomba. Žmogų kamuos kokia nors iliuzija ir negalės nusileisti ant žemės, kol iliuzija subliukš. Bet toks žmogus nenurims, jei kūnas nebus įžemintas, kad galėtų išsikrauti.
Kaip kūne susidaro kvėpavimą blokuojančios įtampos
Bioenergetinės terapijos metu pradedame nuo kvėpavimo, lygiai taip pat, kaip tai praktikuoja rytiečiai arba jogai. Įkvėpimo banga prasideda pilvo srityje, toje vietoje, kurią japonai vadina gyvybiniu žmogaus centru. Jai kylant link gerklės ir burnos įkvepiama. Iškvėpimo banga juda priešinga kryptimi ir baigiasi iškvėpimu. Tokias bangas galima pamatyti sklindančias kūnu išbaigtais ir laisvais arba suvaržytais ir spazmiškais judesiais. Visi įsitempę plotai blokuoja bangas ir iškreipia pulsacijas. Tokias kliūtis, einančias nuo galvos iki pėdų, gali pajusti visi.
Norėdamas iliustruoti, kaip jos sutrikdo natūralų kvėpavimą, aprašysiu kelias tokias kliūtis. Jei pilvas išlaikomas plokščias, o sėdmenys įtempiami, kvėpavimo judesiai su pilvu mažai susiję. Kvėpuojama arba krūtine, arba diafragma, todėl apatinėje kūno dalyje praktiškai nėra jokio pojūčio. Ši raumenų įtampa pilvo srityje susiformuoja kaip priemonė seksualiniams pojūčiams slopinti, šalinimo funkcijoms kontroliuoti ir mažinti skausmui, atsirandančiam dėl nuolatinio verkimo, kai nepavyksta prisišaukti tėvų. Dėl diafragmos įtampos, kuri atsiranda iš baimės, pakyla ir apatiniai šonkauliai. Taip suardoma kūno pojūčių vienovė, nes aplink juosmenį susiformuoja įtampos žiedas.
Viršutinei kūno daliai dažnai būdingos savos specifinės įtampos, kurios trukdo natūraliai giliai kvėpuoti. Kietas krūtinės šarvas susilpnins pojūčius šioje kūno dalyje, ypač susijusius su širdimi. Kai širdis įkalinama tvirtame krūtinės ląstos šarve, meilė bus ne laisva, o nuslopinta ir uždaryta. Įsitempę pečių juostos raumenys, varžantys natūralius tiesiamuosius ar smogiamuosius judesius, taip pat turi įtakos kvėpavimui. Pakabindami žmogų (tarsi ant palto pakabos) ir sulaikydami normalią kvėpavimo ciklo iškvėpimo fazę, jie trukdo giliai iškvėpti ir pilvo srityje sužadinti jutimus. Kai pečiai įsitempia, pakeliamas ir kūno svorio centras.
Čia svarbiausia gerklės ir kaklo raumenų įtampa. Ši įtampa atsiranda gniaužiant ir tramdant verksmą ar riksmą. Susitraukus kvėpavimo takams, mažiau įkvepiama deguonies ir gaunama energijos. Gerklės įtampa dažnai kyla į viršų, link galvos ir burnos, nes tai dar ir čiulpimo bendrojo slopinimo dalis. Žinduoliai iš prigimties yra žindantys ir čiulpiantys padarai. Kvėpuodami mes orą įtraukiame. Dirbdamas su pacientais pastebėjau, kad bet kokį čiulpimo sutrikimą atspindi atitinkamas kvėpavimo sutrikimas.
Galiausiai įtampos žiedas juosia kaukolės pagrindą. Šią įtampą užpakalinėje kaklo dalyje galima pajusti čiuopiant įsitempusius mažuosius tiesiuosius užpakalinius galvos raumenis. Priekinėje galvos dalyje galima užčiuopti įsitempusius raumenis, kurie judina žandikaulį. Dėl tokios įtampos žandikaulis, kuris būna arba įtrauktas, arba atkištas, tampa nejudrus. Visos šios padėtys turi konkrečią reikšmę. Įtrauktas žandikaulis reiškia slopinamą savigyną, o atkištas – nepaklusnumą ir nelankstumą. Toks įtampos žiedas iš esmės yra sluoksnis, kuris blokuoja pojūčių srautą iš kūno į galvą.
Yra ir kitokio pobūdžio chroniškų raumenų įtampų, kurios trukdo kvėpavimo bangoms ir blokuoja visą laisvą sužadinimo srautą kūne. Esant įtemptiems ilgiesiems nugaros ir kojų raumenims kietėja visas kūnas, todėl sužadinamųjų bangų srautas srūva sunkiau. Kitais atvejais kūne būna suglebusių sričių, kuriose dėl įtampos sukietėjusios vietos sutrūkinėja. Tokios suglebusios vietos būna galingos kliūtys sužadinamajam srautui ir pojūčiams.
Taikant bet kurį terapinį metodą, kuriuo siekiama įžeminti kūną, būtina atpalaiduoti didžiąją dalį tokių įtemptų raumenų. Pacientas turėtų suprasti savo kūno laikysenos – įtampos – ryšį su išgyvenimais, ypač vaikystės. Kontroliuojamoje terapinėje aplinkoje turėtų būti leidžiama pasireikšti impulsams, kuriuos blokavo raumenų įtampa. Todėl pacientai gali būti raginami garsiai išreikšti savo negatyvius jausmus arba išrėkti priešiškumą tėvams, kai tokie veiksmai susiję su jų pojūčiais, bet su sąlyga, kad taip nebus elgiamasi realiame gyvenime.
Keli bioenergetinio įžeminimo pratimai
Pirmasis žingsnis įžeminimo link – išmokti stovėti truputį sulenktais keliais. Stovint užpakalinėje dalyje surakintais keliais, kaip daro dauguma žmonių, sukaustoma visa apatinė kūno dalis. Atsistokite pėdas statydami lygiagrečiai, maždaug 15 cm atstumu. Kelius sulenkite taip, kad kūno svoris pasiskirstytų tarp kulnų ir pėdų šokikaulių. Likusioji kūno dalis turi būti tiesi, rankos laisvai nuleistos palei šonus. Geriausių rezultatų pasiekiama stovint basomis kojomis arba be batų. Jei galite, išlaikykite šią padėtį maždaug dvi minutes. Burna turi likti šiek tiek pražiota, kad būtų galima lengvai ir giliai kvėpuoti. Atpalaiduokite pilvą, leisdami atsikišti į priekį, tačiau nedarykite to jėga. Kai pilvas laikomas įtrauktas, suvaržomas kvėpavimas. Jums nereikės savęs paremti žarnynu, jei šią funkciją leisite atlikti kojoms ir nugarai. Kvėpavimo judesiai turi sklisti iki pilvo srities. Nugara turi būti tiesi, tačiau lanksti, sėdmenys ir dubuo neįtempti ir atpalaiduoti.
1 pratimas. Sutelkite dėmesį į savo pėdas ir bandykite išlaikyti pusiausvyrą tarp kulnų ir pėdų šokikaulių. Taip darydami galite pajusti šiokį tokį nevalingą kojų arba kūno drebulį, kojos gali imti virpėti. Tokie nevalingi virpesiai yra jutimo srauto kūne išraiška. Leiskite jiems sklisti tol, kol jaučiatės patogiai. Įsijauskite savo kūną ir stebkite, ar galite pajusti jo jautrumą. Kai padėtis taps skausminga arba manysite, kad jūsų kojos nebeatlaikys, pakeiskite padėtį į pavaizduotą 2 pratime.
2 pratimas. Pėdos statomos 20 cm viena nuo kitos, o pirštai šiek tiek pakreipiami į vidų. Sulenkę kelius lenkitės žemyn, kol rankų pirštų galais paliesite žemę; galvą nuleiskite laisvai. Tada pirštų galais tebeliesdami žemę, palengva tieskite kelius, kol kojose pajusite silpną virpėjimą. Jei pakinklių raumenys užpakalinėje šlaunų dalyje yra pernelyg susitraukę, galite justi silpną skausmą. Nesistenkite visiškai ištiesti kelių ir įtempti kojų, nes tada pratimas bus nenaudingas.
Kaip ir darant ankstesnįjį pratimą, taip ir šio metu burna turi būti pražiota, o kvėpavimas lengvas ir gilus. Visas kūno svoris turi būti pėdose, o rankų pirštai naudojami kaip sąlyčio taškai. Kūno svoris turi būti paskirstytas tarp kulnų ir pėdų šokikaulių.
Šioje padėtyje kojos turėtų virpėti net labiau nei būnant pirmojoje. Vis dėlto pirmas bandymas ne kiekvienam pavyksta, o žmonėms, kurie nesąmoningai save kontroliuoja ir išlaiko įtampą, gali tekti pratimą kartoti daug kartų, kol pajus virpėjimą. Šių vibracinių virpesių pobūdis išsamiau paaiškintas toliau. Atsiradus virpesiams, padaugėja pojūčių kojose ir pėdose; toks ir yra tikslas. Padėtį reikia išlaikyti minutę dvi, tačiau to daryti negalima, jei pernelyg skausminga arba vargina. Taip pat pastebėsite, kad atliekant abu pratimus pagilėja kvėpavimas ir pagerėja rankų bei kojų kraujotaka. Galūnės kartais gali pradėti dilgčioti arba tirpti. Tai ženklas, kad žmogus kvėpuoja giliau nei įprastai. Šie pojūčiai dingsta pradėjus kvėpuoti įprastai.
Surakinti keliai yra stingdančios reakcijos dalis, kurios metu sulaikomas kvėpavimas, suveikia išoriniai receptoriai, ypač atstumo jutikliai, rega ir klausa. Remiantis pačiu faktu, kad žmogus iš įpročio stovi surakintais keliais, galima daryti išvadą, kad jis save laiko pavojaus būsenoje. Jis nesuvokia savo kūno laikysenos svarbos, nes jam tai tapo įpročiu. Pavojaus būseną galime priimti tik tol, kol nesuprantame jos žalingo poveikio savo kūnui. Galime net didžiuotis galį ištverti įtampą ir stresą, bet nesuvokti, kad sukuriame nereikalingas pavojaus būsenas, norėdami gauti šį netikrą egoistinį pasitenkinimą.
Individas, kuris „negali to ištverti“, laikomas silpnu. Jei tik jis pravirktų, tai būtų dar didesnis pažeminimas. Jį suformavo netinkamas auklėjimas, kuomet pasidavimas arba nesėkmė buvo laikomi moraline gėda. Vis dėlto žmogus, kuris negali patirti nesėkmės, kuris negali pasiduoti, nusileisti ir apvilti, yra pasmerktas nuolat sekinti savo gyvybines jėgas, kas neišvengiamai jį sunaikins. Dėl nuolatinės įtampos jis nesveikuos: kamuos juosmens skausmas, artritas, širdies ir kraujagyslių, skrandžio ir žarnų ligos, pavyzdžiui, opos, kolitas ir kt. Man atrodo, išmintinga išmokti atitinkamose situacijose pasiduoti ir atsisakyti nereikalingų kovų.
Mums nepavyks įžeminti kūno, jei pernelyg bijome ateityje suklysti arba suklupti, nes visa mūsų energija bus nukreipta į viršų. Bet kodėl gi mes taip bijome? Mūsų gyvenimas nepriklauso nuo sėkmės, bet mums susidarė įspūdis, kad priklauso. Kad atskleisčiau baimės priežastį, skiriu paprastą pratimą: paprašau paciento atsistoti ant vienos kojos ir lenkti kelius kuo toliau, bet taip, kad nuo žemės nepakiltų nė viena pėdos dalis. Kita koja pakeliama ir ištiesiama atgal. Ištiesiamos rankos, o plaštakos lengvai padedamos ant dviejų kėdžių, pastatytų greta žmogaus. Kėdės skirtos pusiausvyrai išlaikyti, bet ne atsiremti. Ant žemės 15 cm atstumu nuo paciento padedamas sulankstytas apklotas.
3 pratimas. Paciento prašoma šią padėtį išlaikyti tiek, kiek jis gali. Kvėpavimas turi būti lengvas ir gilus, kūno svoris turi būti jaučiamas ant kojų. Kai jis daugiau nebegali išsilaikyti, jam liepiama leisti sau kristi keliais ant apkloto. Atliekant šį pratimą negresia pavojus susižeisti, bet dauguma žmonių bijo leisti sau kristi. Kai kurie kovoja, kad išlaikytų padėtį neribotą laiką, kiti pirma laiko krenta ne todėl, kad pasidavė, bet todėl, kad neturėjo valios. Dauguma ant grindų leidžiasi pamažu.
Šis pratimas kartojamas po du kartus su kiekviena koja. Ketvirtą kartą paciento prašau krentant pasakyti „Aš pasiduodu“. Kai šis pratimas atliekamas mano biure, iš paciento balso ir tono galiu spręsti, ar jis pasidavė nuoširdžiai, ar dirbtinai, ar jis iš tikrųjų jautėsi pasiduodąs, ar tiesiog pasakė laikydamasis nurodymų. Tačiau abiem atvejais šio veiksmo interpretacijos aptariamos su pacientu.
Nukritęs pacientas arti žemės jaučiasi saugus. Gulint ant žemės laikinai atsisakoma kovos su sunkio jėga ir prievarta ką nors daryti. Panašu, kad tik nedaugelis sugeba save paleisti taip paprastai. Jie jaučiasi turį stotis ir daryti. Kodėl net ir taip simboliškai sunku kristi ir pasiduoti? Kalbėdamas su pacientais išsiaiškinau priežastis. Kyla asociacija, kad kristi – tai būti bejėgiam. Būti bejėgiam – tai būti pažeidžiamam.
Pratimas naudingas dar ir dėl to, kad stovėdamas visu kūno svoriu ant vienos kojos ir pėdos, pacientas tą koją jaučia intensyviau. Be to, taip jis turi galimybę pajusti, kad kojos jį gali pakelti ir nuleisti. Sužadinami intensyvesni pėdų pojūčiai, todėl jis gali realiai pajusti, ką reiškia pėdomis stovėti ant žemės. Žmogui nukritus ketvirtą kartą, patariu jam tiesiog likti ant žemės ant abiejų kelių ištiestomis ir sukryžiuotomis rankomis. Padėjęs kaktą ant rankų, žmogus lieka besimeldžiančio musulmono poza. Užpakalį reikėtų atkišti kiek įmanoma toliau. Taip kvėpavimas apims ir pačią pilvo ertmę. Be to, atliekant šį pratimą galima šiek tiek sumažinti išangės ir sėdmenų įtampą. Šią padėtį reikia išlaikyti dvi minutes, kad pasijustų atpalaiduojamasis laisvai kabančio pilvo poveikis.
