Taip, bandžiau derėtis, ir taip, ieškojau kitų sporto klubų, bet kadangi iš pradžių į savo klubą Manhatane užsirašiau su korporacine nuolaida (ir mokėjau apie 20 dolerių mažiau, nei moku dabar), net ir išėjusi iš ankstesnės darbovietės nenorėjau jo palikti. Man patinka treneriai, man tinka tvarkaraštis, be to, vieta labai patogi.
Taip jie mus ir pririša.
Kaip ten bebūtų, kaina yra tokia, kokia yra, o tam, kad ją gaučiau, aš sumokėjau metams į priekį.
Tad dabar man reikia stengtis, kad šis sandoris būtų vertas kiekvieno sumokėto cento. Kiekvieną kartą, kai nelabai noriu eiti, pagalvoju, kad veltui švaistau savo pinigus, tad tenka save motyvuoti įvairiais būdais.
Kaip prisiverčiu sportuoti?
Toliau išvardysiu visas savo išbandytas motyvacines gudrybes, kaip priverčiu save pakilti nuo sofos ir užsiropšti ant treniruoklio. Negarantuoju, kad jos jums bus veiksmingos, net negaliu garantuoti, kad man pačiai jos ir toliau bus veiksmingos, bet kol kas jos veikia.
Sporto krepšį palieku biure.
Sudėtingiau, jei mėgstate sportuoti ir prieš darbą, ir po jo, bet aš dar nepasiekiau tokio fanatizmo lygio. Aš sportuoju tik vakarais, tad po treniruotės parsinešu sporto krepšį namo, iškraustau jį, susidedu iš naujo ir kasdien atsinešu į darbą – nesvarbu, ar ketinu tądien sportuoti, ar ne. Savaitgalį parsinešu krepšį namo, o pirmadienį vėl atsinešu į darbą. Taip aš visada būnu pasiruošusi sportui, be to, dar ir pamankštinu rankas vykdama į darbą ir iš darbo.
Kasdien paklausiu savo pažįstamų sporto klube, ar jie ateis ir kitą dieną.
Nes negali tiesiog paklausti, ir pasakyti: „Tik šiaip domiuosi. Aš tai neateisiu, nes drybsosiu at sofos priešais televizorių.“
Lankau treniruotes.
Jei priešais mane nestovi žmogus, rodantis pratimus ir prižiūrintis, kad juos daryčiau, aš žinau, kad nieko ir nedarysiu. Toks jau aš žmogus. Kad ir kaip žavėčiausi tais sportiškais, motyvuotais niujorkiečiais, guviai bėgiojančiais Manhatane visomis dienos ir nakties valandomis, aš žinau, kad niekada nebūsiu viena iš jų.
Visada atsistoju priekyje.
Pabandykit simuliuoti, stovėdami tiesiai priešais trenerį.
Stengiuosi, kad treneriai mane pastebėtų.
Kai treneris ar trenerė įeina į salę, aš užmezgu akių kontaktą, nusišypsau ir pasisveikinu. Prieš išeidama visada padėkoju. Taip pasiekiu du dalykus: pirma, neatrodau visiška kerėpla, antra, tai reiškia, kad jie pastebi, kai manęs nėra. Kai treneris ar trenerė įėjęs (–usi) į salę ištaria: „Sveika, kurį laiką tavęs nebuvo!“, tai labai motyvuoja.
Galvoju apie pinigus.
Nuostabiausias dalykas, kai turi sporto klubo abonementą, už kurį sumokėjai iš anksto: kuo dažniau vaikštai, tuo pigesnė viena treniruotė. Neįtikėtina! Jei nueinu į treniruotę kartą per mėnesį, ji man kainuoja 90 dolerių. Jei du kartus – kiekviena po 45 dolerius. Devynios treniruotės? Žodžiu, aš nueinu devynis kartus – tai mažiau nei trys kartai per savaitę, tad viena treniruotė man kainuoja tik 10 dolerių.
Užsirašau iš anksto.
Šių metų pradžioje mano sporto klubas pagaliau įsidiegė internetinę svetainę, kurioje galima iš anksto užsirezervuoti treniruotę, kuriai reikalinga įranga ar treniruoklis – o jų skaičius, kaip žinia, ribotas. Pavyzdžiui, mynimo treniruotė, kuriai reikalingas dviratis. Jei tris kartus užsirezervuoji, bet neateini, ateinantį mėnesį nebeleidžiama registruotis internetu. Nenoriu pagarsėti kaip pažadukė, tad jei užsirašau, tenka eiti.
Nuolat kalbu apie tai, kad eisiu į sporto klubą.
Jei visi biure žino, kad planuoju eiti sportuoti, turiu laikytis žodžio. Pernai parašiau panašų straipsnį, kaip šis. Prieš kelis mėnesius lifte bendradarbiams skundžiausi, kaip nenoriu eiti į sporto klubą.
„Eik ir dar kartą perskaityk savo straipsnį“, – pajuokavo vienas iš jų.
Tądien sportuoti nuėjau.
Kartoju sau, kad sportas yra mano apdovanojimas.
Nėra geresnio pasirinkimo, nei išleisti savo pinigus, rūpinantis sveikata ir gerove. Ir tas jaudinantis pranašumo jausmas...
Išsimaldauju bendradarbių, kad mane palydėtų.
Tarp mano biuro ir sporto klubo yra dvi metro stotelės. Taip pat taksi. Ir šaligatviai, vedantys tiesiai iki namų. Kad nepasukčiau lengvesniu keliu, visais būdais spaudžiu savo bendradarbius, kad mane palydėtų iki sporto klubo. „Tau net nereikės su manim sportuoti! Tik pasivaikščiokim kartu.“ (O taip, moku būti įkyri!)
Nesitikiu, kad man patiks kiekviena minutė.
Kartą tamsų, lietingą vakarą skubėdama į sporto klubą po devynių valandų darbe, patyriau nušvitimą: „Tau ir neturi patikti sportuoti, – murmėjau sau, stengdamasi išvengti praeivių skėčių. – Tau tiesiog reikia sportuoti.“ Šią mantrą kartoju visais lietingais vakarais, šaltais vakarais, vakarais, kai visai nenoriu prakaituoti. Populiariojoje kultūroje vyrauja idėja, kad tau privalo patikti pasirinkta sporto rūšis. Tu turi mėgautis. Tai tavo hobis! Pats geriausias! Tu priklausoma!
Bet iš tiesų nieko tokio, jei kartais tu nekenti sporto, ir tau norisi išdaužyti langus svarmenimis. Svarbiausia, kad vis tiek nemeti sporto ir toliau treniruojiesi.
Kasdien renkuosi vis kitą treniruotę.
Ką tik pasakiau, kad nieko tokio, jei nepatinka treniruotės, bet vis dėlto kartais jos turi patikti. Na, bent jau būti pakenčiamos. Jei tektų minti dviratį keturis vakarus iš eilės, ko gero mirčiau iš nuobodulio. Tas pats galioja ir kalbant apie kikboksą. Ar pilatesą. Ar riebalų deginimo treniruotes.
Bet jei kas vakarą einu vis į kitokią treniruotę, galiu save apgauti, kad kai kurios jų lengvesnės – vien dėl to, kad jos kitokios. „Šiandien nebaisu eiti į sporto klubą, – sakau sau. – Bus lengva.“
Ir nesvarbu, kad kitą dieną skauda visus raumenis.
Dalyvauju visuose sporto klubo iššūkiuose ir konkursuose.
Šią žiemą mano sporto klubas paskelbė iššūkį, pavadintą „50 per 90“ – reikia per 90 dienų ateiti ne mažiau nei 50 kartų. Laimėtojas gaus firminį pirkinių krepšį, kurį ir šiaip galima įsigyti už 30 dolerių. Nė neabejokite, kad aš užsiregistravau, nors konkurso laikotarpis apėmė švenčių išeigines, tad tikimybė, kad man pavyks nueiti 50 kartų, buvo labai nedidelė. Nenoriu sakyti, kiek kartų nuėjau (33. Bet buvau išvykusi savaitę! Ir vis dar turiu savaitę, kad atsigriebčiau!)
Sakau sau, kad treniruotei įpusėjus galėsiu išeiti.
Taip tik sakau, bet niekad nepadarau. Kai jau esu sporto klube, su sportiniais drabužiais ir suvarstytais sportbačiais, pirmoje sportuojančiųjų eilėje, manęs jau niekas neišvarys. Juk tai ne keturių valandų treniruotė ar maratonas – tai tik 45 minutės, tokį trumpą laiką galima iškentėti kone viską. Vos tik susimąstau, kad gal reikėtų išeiti, ir treniruotė baigiasi.