Drąsūs iššūkiai jai nesvetimi. Neseniai Eva vėl nustebino ir, nusimetusi drabužius, lapkritį išsimaudė ežere, nors, kaip pati prisipažįsta, yra tikra šalčmirė.
Savo patirtį moteris žaismingai aprašė socialiniame tinkle „Facebook“:
„Mano naujas pirmas kartas
Lapkričio 15, oras +5, Antavilių vanduo keliais laipsniais šiltesnis.
Įlipti į ežerą nebuvo problema, problema buvo surasti vietą be žvejų ir žioplių. Galiausiai trūko kantrybė, žiojausi perspėti merginą su dviračiu, kad ją galime traumuoti, nes maudysimės nuogi. Tačiau užsičiaupiau pamačiusi jos rankšluostį ant žolės.
Sako, kad norint patekti ten, kur niekad nebuvai, reikia daryti tai, ko nedarei. Pažiūrėsim, kur atsidursiu.
Rūta, ačiū už įkvėpimą! Tavo maudynių nuotraukos išspyrė mane, gal ir ši kažkam pravers.
Ps.: potyris tikrai vertas naujo dublio, po apšilimo su dviračiu vanduo nepasirodė šaltas, o jau tas jausmas po maudynių, degantis kūnas ir tas katarsis, kai vidinė šiluma užpildo ir kaista ne tik kūnas, bet ir...oras. Mmm, įtariu, kad kartosime!“
Po šio įrašo moteris sulaukė daug klausimų, ar moko tantros ir ar praktikuoja nuogą jogą (kuomet pratimai daromi be drabužių, – aut. past.).
„Man žinoma malonu, kad būdama 61-erių gaunu panašių klausimų, ir visgi interesantams vertėtų ieškoti jaunesnių mokytojų“, – šyptelėjo moteris, pridūrusi, kad, tiesą sakant, joga, nors ją praktikuoja, niekada nebuvo jos gyvenimo tikslas – tik priemonė tikslui pasiekti. Svarbiausia jai – rašymas, per tai ji save reiškia ir atranda.
„Aš esu laiminga, kai rašau ir man sekasi. O jogą aš darau todėl, kad man geriau sektųsi rašyti.
Joga nėra mano tikslas, tai tik susisiekimo priemonė“, – sako 6 knygas išleidusi E. Tombak.
Pastaroji jos knyga – „Minčių žvėrynas“ nėra tas pati knyga, kurią autorė leido prieš dvejus metus. Skiriasi 50 proc. turinio, taip pat ir knygų apimtis: pirmoji knyga 286 psl., antroji – 376 psl. Abu leidimai – pirmasis ir antrasis – turi du skirtingus viršelius: juodą ir baltą. Jų autorius – Evos vyras Viktoras Tombak, pagal išsilavinimą – architektas.
Viktoras iliustravo ir naujausią Evos kūrinį – smagią užrašinę „Atia, kaukės“. Joje autorė propaguoja srautinio rašymo naudą, ir kalba apie tai, kad po medicinine kauke lieka daugybė kitų socialinių kaukių, po kuriomis slepiamės, priklausomai nuo situacijos.
Su E. Tombak kalbėjome apie tai, kaip keitėsi jos gyvenimas, koks buvo kelias jogos link, kas paskatino vėlų rudenį maudytis ežere ir, aišku, apie rašymą.
– Kurį laiką buvote viena žinomiausių Lietuvoje žurnalų leidėjų, leidusi „Ievą“, atvedusi į Lietuvą „Cosmopolitan“. Dabar esate rašytoja ir jogos mokytoja. Kaip šie pokyčiai atėjo į Jūsų gyvenimą? Ar negaila ankstesnio gyvenimo?
– Gaila, bet nelabai. Gaila, nes žurnalų leidybos laikais buvau jauna ir graži, dabar – tik graži. Ne už kalnų metas, kai norėsiu būti tiesiog sveika. Ir, kas žino, gal sulauksiu laiko, kai norėsiu tiesiog būti. Nesu tikra, kad verta sulaukti, kai dėl nieko nebus gaila. Manau, kad tai nušvitusio numirėlio būsena.
Kaip atėjo pokyčiai? Jie tiesiog atėjo. Vieną dieną pažiūrėjau į veidrodį ir nustebau jame pamačiusi nebe paauglę, o moterį. Tokią visai nieko moterį. Bet pokyčiai nebūtinai apie brandą, jie labiau apie vėją, kuris staiga papučia iš kitur. Pastaruosius dešimt metų leidyboje jaučiausi ne savo vietoje, nuolat savęs klausiau, kodėl nepasitraukiu? Kodėl nepasiduodu, nepripažįstu, kad niekad nesukursiu žurnalo, apie kokį svajojau. Norėjau, kad „Ieva“ turėtų „Cosmopolitan“ kūną, „Vanity Fair“ protą ir „National Geographic“ sielą. Norėjau, kad „Ieva“ būtų mano interesų, mano mąstymo atspindys. Bet tai buvo neįmanoma, nes žurnalas yra kolektyvo darbas, kolektyvo minčių žvėrynas. Tokiai kaip aš ir panašiai mąstantiems, labiau dera rašyti knygas arba tapyti, kurti menus.
Kai pradėjau „Ievą“, ji buvo pirmas nepriklausomas moterų žurnalas, su revoliucinga kokybe ir užmojais. Vėliau atsirado „Laima“, „Panelė“… „Ieva“ iš paskutiniųjų stengėsi būti kitokia, bet aš suvokiau, kad jos daina sudainuota. Nieko amžino nėra. Laiku išeiti yra taip pat svarbu, kaip ir laiku pradėti. Kitaip gresia tapti žurnalu vaiduokliu.
„Ieva“ bankrutavo, jos vardą pardavėme už litą ir išvažiavome į Australiją kurti naujo gyvenimo. Per devynis mėnesius Australijoje patyrėme daugiau nei kiti per visą gyvenimą – nusipirkome kavinę, matėme jos žlugimą. Buvo labai baisu, kad visa tai mato mūsų vaikai, jiems pakišome šiuos išbandymus. Iš nevilties pasinėriau į jogą, grįžusi į Lietuvą tapau jogos mokytoja.
Aš niekada nesvajojau būti mokytoja ir maniau, kad joga tikrai ne man. Anksčiau baidžiausi pseudodvasingumo ir jo pranašų, kurie kalba apie meilę ir šviesą, ir dabar baidausi. Aš negiedu mantrų, nedeginu smilkalų, mano meditacijoms nereikia dievukų statulėlių. Manau, kad apie meilę ir šviesą reikia ne žodžiais „triesti“, meilę reikia poelgiais rodyti, savo darbais šviesti.
– Kas Jūsų gyvenime pasikeitė, atradus jogą ir tapus jogos mokytoja? Kokius pajutote savijautos pokyčius?
– Joga iš mano gyvenimo išstūmė bėgimą. Penkiolika metų buvau aistringa bėgikė, bėgimas man atrodė vienintelis būdas išlikti vietoje. Beveik kiekvieną rytą pradėdavau nuo 10 kilometrų bėgimo. Man patikdavo, kad po bėgimo jausdavausi ramesnė, bet po kelių valandų neurotiškumas sugrįždavo, toliau dusino.
Joga man dovanojo sulėtėjimą ir nuslopino nerimą. Aš suvokiau, kad nebūtina iš savęs virves vyti, kiekvieną dieną prakaitą lieti, jei noriu gerai jaustis. Kažkur perskaičiau, kad bėgimas labiau tinka arkliams nei žmonėms, nes arklių nugaros padėtis horizontali, o žmogaus vertikali. Manau, kad tai nėra absoliuti tiesa. Kai kuriems žmonėms bėgimas teikia naudos, o kai kam jis kenksmingas. Taip pat kaip ir joga – nėra idealios sekos ir idealios pozos, kuri tiktų visiems ir visada. Tai, kas buvo naudinga vakar, šiandien gali būti žalinga. Joga yra ne apie pozas, o apie suvokimą, kaip elgtis, kaip gyventi, ką sakyti, kad nekenkti kitiems ir sau.
Australijoje per 180 dienų atlikau 180 jogos praktikų. Jogą praktikavau beveik kiekvieną dieną, o jei kartą praleisdavau, tai kitą dieną eidavau nebe į vieną, o du užsiėmimus. Po Australijos, jau grįžusi į Lietuvą, dar penkerius metus jogą toliau praktikavau beveik kiekvieną dieną. Šiandien darau pertraukas, kartais netgi savaitės ar ilgesnes. Pertraukos naudingos, jos veikia kaip sveikatinantis trumpalaikis badavimas.
Mano visi trys vaikai sako, kad jogos dėka jie turi kitą mamą. Vyras sako – tikiuosi, kad nemeluoja, kad turi kitą žmoną. Tvirtina, kad ta kita mama ir kita žmona jiems patinka labiau. Aš sau irgi labiau patinku dabar. Mano nerimas susitraukė, mažiau bijau ateities. Gal tai ir yra susitaikymas su gyvenimu? O gal su jos nežinomybe?
Manau, kad bene stipriausią susitaikymo pamoką, savęs transformaciją patyriau San Franciske, pirmuose jogos mokytojų kursuose, kur buvau visai kitame amplua nei anksčiau, kai buvau didžioji žurnalų leidėja ir vyriausioji redaktorė. Mokytojų kursuose buvau vyriausia, bet anaiptol ne geriausia – mano kūnas buvo nelankstus, nepaklusnus. Buvau vienintelė, kurios anglų kalba nebuvo gimtoji. Jogos kursai buvo mano nuolankumo mokykla. Aš susitaikiau, kad pasaulis neapsivers, jei nebūsiu geriausia. Stengiausi klausytis kūno, neperžengti savo kūno galimybių, ir vis dėlto traumų nepavyko išvengti.
Iš San Francisko grįžau su kaklo išvarža, beveik pusę metų dėl jos skaudėjo kairiąją ranką. Niršau, kad taip nutiko, pykau ant savęs, kad šeimos santaupas paleidau vėjais. Nežinojau, ką toliau daryti. Pusę metų praktikavau jogą su „YogaGlo“ svetainės mokytojais. Praktikas užsirašinėjau, mokiausi mintinai, žodis į žodį kartojau, ką jogos mokytojai kalba, kaip veda užsiėmimus.
Po pusmečio sustiprėjau, skausmas išnyko. Pasisiūliau draugei parodyti, ko išmokau, kaip suvokiu jogą. Maniau, kad tai bus vienkartinis pabandymas, bet draugė pastūmėjo pradėti anksčiau, nei buvau pasiruošusi pareikšdama, jog nori visą vasarą praktikuoti jogą mano pievelėje. Tik su sąlyga – ji mokės už užsiėmimus. Draugė sumokėjo į priekį už 10 praktikų. Kitą dieną atsivedė draugę, po savaitės dar kelias. Va taip aš pradėjau vesti savo grupinius jogos užsiėmimus.
– Kokia dabar yra įprasta Jūsų dienotvarkė? Ar apskritai jos laikotės? Gal išbraukėte ką nors iš savo meniu arba kaip tik įtraukėte?
– Nenoriu jūsų nuvilti, bet aš neturiu įprastos dienotvarkės. Keliuosi kaip išeina. Būna 6 ar 7 ryto, o kartais ne anksčiau 9. Gultis stengiuosi 11 vakaro, bet kartais 2 nakties. Mano ritmą reguliuoja rašymo įkvėpimai. Jei srautas pagauna, rašau tol, kol baigsis arba tol, kol akys susiklijuos.
Jogą darau rytais, kartais dieną, būna vakarais. O kartais praleidžiu. Būna, kad savaitę nedarau. Nesigraužiu.
Pusryčių nevalgau ir niekada nevalgiau. Nebent esu tingiose atostogose, kur pusryčiai įskaičiuoti. Bet taip būna labai retai. Geriausiai jaučiuosi, kai laikausi protarpinio badavimo režimo ir pradedu valgyti ne anksčiau nei 15 valandą. Vasarą esu vegetarė, žiemą valgau paukštieną. Smalsiai seku Jordaną Petersoną, jo pasisakymus apie raudonos mėsos dietą, kuri, anot jo, skaidrina mąstymą, dailina kūno formas, gydo depresiją ir autoimunines ligas.
– Esate minėjusi, kad kažkada Jums žurnalistika buvo būdas drovumui nugalėti. Neseniai metėte sau dar vieną iššūkį: nusprendėte nuoga lapkritį išsimaudyti ežere. Kas paskatino tai padaryti? Ar nebuvo baisu? Ar tam kaip nors ruošėtės, iš anksto grūdinotės ir ar ketinate tai pakartoti?
– Drovumas, kurį padėjo nugalėti žurnalistika, neturi nieko bendro su nuogu kūnu. Aš niekada nesigėdijau kūno, visada stebėjausi, kodėl kiti jį taip sureikšmina. Man nuogas kūnas net nėra seksualus, nėra geidulingas. Nuogumas man kaip gamta. Ar medžiai yra seksualūs? Ar obelis žiemą yra labiau seksuali nei žydinti obelis?
Išsimaudyti lapkritį ežere mane įkvėpė Rūta Vanagaitė, nes nuolat veidaknygėje deda savo nuotraukas, kuriose dokumentuoja, kaip maudosi kiekvieną dieną. Man pasidarė smalsu, kodėl ji gali, o aš ne. Nusprendžiau patikrinti, ar ši užduotis man, šalčmirei, yra tokia jau neįmanoma. Lyg tarp kitko apie tai užsiminiau Viktorui, o mieliausiasis ėmė ir pasigavo. Sekmadienį, lapkričio 15 dieną, ėmė nuo ryto klausinėti, kada važiuosime į Antavilius maudytis. Negalėjau patikėti, kad susikeitėme rolėmis ir šį kartą provokatorius esu ne aš, o jis.
Labiausiai neramino ne tiek pačios maudynės, kiek kelionė iki ežero dviračiu. Buvo nemalonu net galvoti, kad teks šiltai rengtis, su pirštinėmis ir šaliku sėsti ant dviračio, minti į kalną… Bet jau pusiaukelėje supratau: džiaugiuosi, kad neriu į šią patirtį! Kad ji laiku ir vietoje, nes kaip tik pradėjau naują knygą, kuri, jaučiu, bus visai kitokia nei mano ankstesnės knygos. O tam, kad atsidurčiau ten, kur niekad nebuvau, turiu daryti tai, ko niekad nedariau.
Visa patirtis truko mažiau nei pusantros valandos. Kelionė pirmyn – apie 40 minučių dviračiu, 10 minučių prie ežero, įskaitant nusirengimą, maudynes, fotografavimą ir – dar vienos maudynės, kad patikrinti, ar kartosis katarsis, kurį patyriau išlipusi iš vandens. Pagaliau dar 40 minučių trukmės kelias atgal. Meluoju, atgal išėjo trumpiau – 35 minutės.
Apie kokį grūdinimąsi klausiate? Lauke buvo +5, vandenyje dar šilčiau. Maudynės truko vos kelias minutes. Panašios trukmės mano kasrytinis prausimasis duše, kurį baigiu šaltu vandeniu.
Būtinai kartosiu, reikia užtvirtinti patirtį – pirmas kartas lapkritį, pirmas kartas gruodį… O toliau žiūrėsim, nemėgstu planuoti.
– Ar dažnai sau metate iššūkius? Kokie buvo didžiausi iššūkiai.
– Kai Australijoje pradėjau praktikuoti jogą, tikrai negalvojau, kad tai bus 180 dienų maratonas. Kai pradėjau bėgioti, nemaniau, kad bėgiojimo epopėja truks daugiau nei penkiolika metų. Kai kiti kviečia dalyvauti iššūkyje, niekada nereaguoju. Sočiai pakanka iššūkių, kuriuos pakiša gyvenimas. Be to, nenoriu varžytis su kitais, pripažįstu tik varžybas su savimi. Tikrai negalėčiau dalyvauti grupinėse iniciatyvose.
Kai feisbuke paviešinau savo maudynių patirtį, sulaukiau entuziastų kvietimų jungtis prie maudynių šaltame vandenyje. Jie be reikalo eikvoja energiją, nes nežino, kad vienintelė grupė, prie kurios galėčiau jungtis, tai būtų grupė, kurią sukūriau pati.
– Esate ne vienos knygos autorė. Pastaroji knyga – „Minčių žvėrynas“, kurioje kalbate, kaip valdyti mintis. Papasakokite šiek tiek apie šią knygą: kaip gimė idėja ją parašyti? Kam ji skirta? Ar Jums pačiai buvo sunku išmokti valdyti savo mintis?
– „Minčių žvėrynas“ su juodu viršeliu – tai antras dublis „Minčių žvėryno“ su baltu viršeliu. Pirmąjį rašiau prieš dvejus metus, išleidau pati, o antrąjį – per pirmąjį karantiną, leidau su „Vaga“. Pati sau pavydžiu, kad pasinaudojau proga ir pati save perrašiau. Savęs redagavimas man yra geriausia savižvalga, stebėjimas, kaip laiko patirtys keičia mintis, suvokimus. Savęs perrašymas yra būdas išsivalyti, išsivaduoti iš stereotipų, minčių prielipų, kurios nėra mano, prigaudytos iš autoritetų. Savęs redagavimas – tai veidrodis, kuriame matau, kas su manimi vyksta. Ar tobulėju ar toliau klimpstu abejonių pelkėje.
Pagrindinė knygos mintis (kalbu apie antrąjį, koronaviruso pakaitintą leidimą) – pasaulis, kuris nemoka atskirti, kas teisinga, o kas neteisinga, yra ne tik kvailas – jis yra pavojingas. Taisyklės egzistuoja, ir pati svarbiausia iš jų – nereikia ieškoti autoritetų pritarimo, mes turime patys prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą.
Ši knyga kaip ir visos mano knygos yra dedikuotos vaikams. Aš pritariu Milanui Kunderai, kuris sakė, kad mes rašome knygas, nes vaikai mumis nesidomi. O dar savo knygą dedikuoju Tau, Skaitytojui, nes tu irgi esi kieno nors vaikas.
O minčių valdyti tai aišku, kad nemoku. Jei būčiau išmokusi, tikrai negaiščiau laiko apie tai rašydama knygas.
– Prieš ketverius metus parašėte ir knygą „Laimės piliulės. Vartojimo instrukcija ir šalutinis poveikis“. Iš ko Jums susideda laimė ir ką darotės, kad jaustumėtės laiminga?
– Man laimė – tai veikla, kurioje prarandu laiką, neskaičiuoju valandų. O dar laimė man yra pajautimas, pasitenkinimas, kad esu reikalinga. Pasitenkinimas ne tik savimi mylima, bet ir savo santykiais su kitais.
– Užsiminėte, kad jau renkate mistines istorijas būsimai knygai. Gal galite šiek tiek papasakoti, apie ką ji bus?
– Mistinių patirčių tema pasibeldė pati, jos neieškojau. Prieš penkerius metus viena pažįstama mane sukrėtė savo monologu apie jos mistines patirtis. Ji apie jas prakalbo pati, net nežinojau, kad jų turi. Paklausiau, kodėl ji apie tai papasakojo, ką man dabar su tuo daryti? Ji pasakė tiesiog jautusi, kad man reikia jas išgirsti. Ir tuomet įsisuko karuselė – mažai pažįstami žmonės pradėjo pasakoti savo istorijas.
Po metų vienos parapsichologės užklausiau, kodėl žmonės su manimi jomis dalinasi. Kaip su jomis man elgtis? Juk esu skeptiško proto, jokia mistikė. Paralelinių pasaulių nematau, bet ir neneigiu, kad jie egzistuoja. Ar skeptikė gali rašyti knygą apie mistines patirtis?
Toji sako, kad taip, aš galiu. Ir kad mano abejonės bei skepsis knygai labai pravers.
Knygą apie mistines patirtis sudarys istorijos, kurias užrašinėju iš pirmų lūpų. O dar bus pokalbiai su mokslininkais, gydytojais, kunigais ir mistikais. Žinoma, ir mano pačios pamąstymai.
Iš pradžių įsivaizdavau, kad knyga bus apie antgamtinius reiškinius – vaiduoklius, sielos atsiskyrimus nuo kūno, vaikus, kurie prisimena praeitus gyvenimus, pranašiškus sapnus. Tikrai negalvojau, kad į knygą pateks psichodelinės patirtys. Bet jų bus. Ir jos nustebins.