„Nuo mažens esu storulė, buvo ir užgauliojimų, tačiau pritapau prie draugų ir nebuvau nuošaly, visur manęs pilna būdavo. Mano pirmasis svorio metimas prasidėjo prieš daugiau nei ketverius metus, kai svėriau 180 kilogramų. Kadangi norėjome su vyru vaikų ir vis nepavyko susilaukti, tada susiėmiau ir numečiau 65 kilogramus“, - mena Edita.
Pastangos nenuėjo veltui. Šeimai gimė vienas, vėliau ir antras vaikelis.
„Laukdamasi antro kūdikio vėl priaugau iki 136 kilogramų. Tiesa, jaučiausi gerai, nors ir buvau stora. Viskas pasikeitė kai teko gultis operuoti akmenligę. Pabudus iš narkozės sukilo spaudimas, akispūdis, vargino nuolatinis svaigimas. Gydytojai ieškojo, kas man yra, tačiau nieko neradę „nurašė“ šiuos simptomus pogimdyvinei depresijai ir liepė mesti svorį. Bandžiau. Ir ne kartą. Bet vis nesisekė - galėjau valgyti vienoje rankoje mėsą, o kitoje – saldainius“, - pasakojo pašnekovė.
Sukaupti drąsos ir valios padėjo vienas atsitiktinumas.
„Vieną dieną lankėmės su vaikais kirpykloje. Visai greta jo yra sporto klubas, iš kurio išėjo mano seniai matyta draugė, kuri atrodė pasakiškai - kaip gulbė, lieknutė, sportiška. Gražu žiūrėti buvo! Pasijaučiau tokia apsileidusi, tokia ištinusi, stora, riebi kiaulė, tik akys vis neatsiverdavo. Grįžau namo ir galvoju - juk galiu ir aš, jei ji sugebėjo“, - atviravo E. Grunskienė.
Tiesa, sprendimas – bene lengviausia dalis. Permainų vėjai pirmiausia įsisuko į virtuvę.
„Sureguliavau mitybą. Valgydavau penkis kartus - trys valgymai, du užkandžiai. Pradėjau atidžiau stebėti, ką dedu į burną. Jei valgau mėsą (rinkdavausi vištieną, triušieną), tai ją derinu su daržovėmis, o ne duona. Atsisakiau bulkučių, traškučių ir panašių nevertingų produktų. Bulves valgau tik su daržovėmis, nemaišau jų su mėsa. Taip pat atsargiai elgiuosi ir su vaisiais, nes juose yra daug cukraus“, - vardijo moteris.
Editos teigimu, sunkiausia buvo gaminti skirtingai sau bei kitiems namiškiams.
„Viskas gavosi palengva. Teko daug dirbti su savimi ir savo mintimis. Tarsi kas galvoje sakytų „imk, suvalgyk, nieko nenutiks, tik vieną gabaliuką“. Bet po to vieno visada būna ir antras, ir trečias. Padarydavau valgyti šeimai ir išeidavau iš virtuvės, kad jie pavalgytų. Arba vyras padarydavo, tada man būdavo labai gerai. Labai sunku buvo dar darbe, nes nuolat gimtadieniai kolegų, šventės ir panašiai“, - teigė pašnekovė.
Didelių rezultatų sunku tikėtis nepakeitus ir fizinio aktyvumo.
„Ryžausi sportui. Iš pradžių pradėjau vaikščioti labai daug, o dabar ir bėgti, tačiau man sąnarys kelio „subyrėjo“, tada teko daryti pertrauką. Dabar tik vaikštau ir šoku namuose. Tačiau bėgimo dar vis neatsisakau“, - teigė E. Grunskienė.
Nepalūžti ją motyvavo kitų bėgikų sėkmės istorijos feisbuko grupėje „Bėgimo klubas“. Moteris dėkoja ir savo bendradarbėms – be jų priežiūros, Editos teigimu, ji jau būtų palūžusi.
„O dabar aš skrajoju kaip ant sparnų, nes mano sveikata pagerėjo. Esu žvalesnė, pilna energijos, lankstesnė, spaudimas susitvarkė, miegoti pradėjau, mat prieš tai tik su vaistais galėjau. Nebeskauda nugaros. Supratau, kad galima kitaip gyventi.
Svorio numetimą galėčiau prilyginti laimėjimui teleloto bilieto, kurio prizas – sveikata. Visą laiką mano moto buvo „Nepavydim, o lygiuojamės“. Reikia ne pavydėti gražioms moterims, o stengtis pačiai taip atrodyti, lygiuotis. Jei sakai, kad „stambūs žmonės geri“, „mane myli tokią, kokia esu“, tai yra tiesiog bėgimas nuo savęs“, - įsitikinusi ji.
Svarstyklių skaičių 136 pakeitė 108. Interviu metu E. Grunskienė buvo numetusi beveik 30 kilogramų, bet pasiduoti neketina ir tikisi, kad pastangas vainikuos 70 kilogramų svoris. Tiesa, pašnekovė sakė svarstanti ir apie plastinę operaciją, kurios metu norėtų atsikratyti „kabančios“ odos pertekliaus rankų, žąstų, pilvo, kojų srityse.
Reikia klausytis savo organizmo
Editos pokyčius komentuoja mitybos ir sveikatingumo specialistas Artūras Sujeta.
„Edita šaunuolė, norėčiau tai pabrėžti. Tokie ekstremalūs svorio pokyčiai pasiekiami toli gražu ne kiekvienam nutukusiam žmogui. Žinoma, jai „medalį“ užkabinti reiktų ne tik dėl jau pasiekto tikslo, bet ir dėl to, kaip ji jo pasiekė – „per kančias, bet pasiekė“. Toks tikslo siekimas ir motyvuoja, bet ir priverčia susimąstyti“, - sakė A. Sujeta.
Specialistas išskyrė keletą pagrindinių klaidų.
„Pirma, dideli svorio svyravimai nuo 180 iki 115 kg, be abejonės, pagreitino negerus organizmo procesus (akmenligę), kita vertus, pati akmenligė galėjo signalizuoti apie metabolinį sindromą, kuriuo gali sirgti Edita. Įdomu, kokius kontrolinius tyrimus ir ar išvis darėsi ji, mesdama svorį. Pasiryžus mesti svorį reikėtų pasidaryti bent bendrą kraujo, šlapimo tyrimus.
Akmenligę galėjo sukelti genetiniai sutrikimai, kalcio, vitamino D apykaitos sutrikimai, sutrikusi skydliaukė ir kita. Taip pat spėju, kad sverdama 180 kg, ji tikrai mažai laiko leido saulėje. Galbūt kraujyje visai nebuvo vitamino D (šis vitaminas reguliuoja kalcio, fosforo ir kitų mineralų apykaitą – patekimą į kaulus). Žodžiu, pirmoji šios neabejotinai valingos merginos klaida - nesiklausymas savo organizmo, o aklas svorio metimas, kuris nors ir davė apčiuopiamų rezultatų (svorio mažėjimas, pastojimas), bet neabejotinai ir pakenkė sveikatai. Beje, apie šiuos tyrimus reikia pagalvoti ir dabar (akmenligė dažnai pasikartoja)“, - patarė A. Sujeta.
Pašnekovo teigimu, labai gerai, kad Edita pradėjo eiti, bet ne bėgti iš karto, tačiau ir dabar jos svoris tebėra didelis - 108 kg.
„Toks svoris apkrauna mūsų sąnarius. Būtina bėgti per minkštą paviršių. Bet kuris ortopedas pasakytų, kad net ir patys geriausi bėgimo bateliai ilgainiui kietėja, o bėgant per asfaltą nėra pajėgūs apsaugoti mūsų sąnarių nuo atatrankos 100 %. Kuomet bėgantis žmogus turi antsvorio, žymiai padidėja rizika patirti traumą (iš karto) arba pagreitinti kelio sąnario dilimo procesus (degeneraciją). Šioje vietoje svarbi ir mityba – Editai reikia gauti gliukozamino, gali padėti ir erškėtrožių milteliai, kurie mažina uždegiminius procesus – tokius maisto papildus patarčiau vartoti treniruočių metu. Kaip suprantu, noras bėgti didesnis, nei traumų baimė“, - šyptelėjo jis.
Galiausiai, mitybos principus pašnekovas tik pagyrė.
„Nors apie mitybą informacijos nedaug, bet iš esmės panašu, kad pricipai geri. Norėčiau dar patarti per daug griežtai neriboti draugo „cukraus“, po treniruotės, jei ji tikrai buvo sunki, patarčiau suvalgyti vaisių – atstatytas cukrus kraujyje (glikeminis indeksas) leis nepersivalgyti vakare – lengvesnė savęs kontrolė, sėkmės draugas“, - pabrėžė A. Sujeta.