Daugelis žmonių mėgsta juokauti apie savo vidinį laikrodį, bet ar žinote, kad jis tikrai egzistuoja? Mūsų organizmas turi savo paties laikrodį, pagal kurį funkcionuoja. Jis vadinamas cirkadiniais ritmais. „Cirkadinis“ reiškia, kad šis laikrodis apima visą 24 valandų ciklą.
Pakankamas kiekis miego
Pasak Nacionalinio miego fondo (NMF), suaugę žmonės pasijunta aktyvūs ir mieguisti maždaug tuo pačiu paros metu.
Jis priduria, kad suaugusius žmones miego priepuoliai paprastai užvaldo 3 val. nakties ir maždaug 14 val., kai jie pavalgo pietus.
Tie žmonės, kurie kasnakt gerai išsimiega, tokius popiečio priepuolius junta silpniau, negu tie, kuriems miego trūksta.
Kas yra cirkadiniai ritmai?
Sveikatos profesionalai, tyrinėtojai ir mokslininkai jau daug metų studijuoja cirkadinius ritmus ir vis aptinka naujų atradimų.
Pernai Jeffrey C. Hallas, Michaelas Rosbachas ir Michaelas W. Youngas laimėjo medicinos Nobelio premiją už tai, kad atrado molekulinius mechanizmus, kontroliuojančius cirkadinį ritmą.
Vidinis kūno laikrodis „tiksi“ smegenyse, konkrečiau – pagumburyje, ir moksliškai yra vadinamas suprachiazmatiniu branduoliu (angl. suprachiasmatic nucleus, SCN).
Cirkadiniai ritmai nulemia miego modelius ir sutrinka keliaujant per laiko zonas ar dirbant naktimis.
Nacionaliniai bendrųjų medicinos mokslų institutai tvirtina, kad įtakos cirkadiniams ritmams taip pat turi šviesa ir tamsa.
SCN tūno smegenyse virš regos nervų. Jo padėtis yra optimaliausia, kad gautų informaciją apie šviesą. Kai šviesos trūksta, jis siunčia smegenims signalą, kad šios pradėtų gaminti melatoniną – hormoną, kuris kelia mieguistumą.
Cirkadinių ritmų funkcionavimui daug įtakos turi ir amžius. NMF pažymi, kad su amžiumi cirkadiniai ritmai keičiasi, nes po truputį mažėja kasnakt reikalingų miego valandų skaičius.
Popiečio pogulis
Paprastai dėl užvaldžiusio noro nusnūsti po pietų mes kaltiname maistą, tačiau šis reiškinys turi gilesnes priežastis.
Phyllis Korkki iš „The New York Times“ sako, kad kūnas dėl cirkadinių ritmų natūraliai trokšta pailsėti po septynių ar aštuonių valandų veiklos.
Ji priduria, kad cirkadiniai ritmai funkcionuoja kartu su kitu fiziologiniu reiškiniu, vadinamu homeostaze – vidinėmis organizmo pastangomis reguliuoti save ir rasti pusiausvyros būseną.
Tai kartu su sočiais pietumis sukelia letargiją, nes kūnui trūksta energijos, bandant save sureguliuoti – ir suvirškinti didžiules porcijas maisto, kurį suvalgėte pietums.
Ispanai siūlo teisingą idėją
Siesta, arba pogulis po pietų, nuo neatmenamų laikų yra ispanų kultūros dalis, nors pastaruoju metu kai kurie Ispanijos gyventojai šios tradicijos atsisako. Kai kurios kitos bendruomenės taip pat praktikuoja siestos idėją, nes pamatė, kad popiečio pogulis pagerina produktyvumą ir suteikia energijos likusiai dienos daliai.
Šios koncepcijos laikosi ir kai kurios JAV bendrovės, pavyzdžiui, „Google“, „Nike“ ir „Uber“: kaip privilegiją savo darbuotojams jos yra įrengusios specialias vietas poguliui.
Tačiau popiečio miegas neturi būti ilgas. Viskas, ko reikia jūsų organizmui, kad jis įgautų energijos likusiai dienai, tėra 20 – 30 minučių pogulio.
Pernelyg svyruojantis, kad dirbtų produktyviai
Miego mokslas, išdėstytas „AsapSCIENCE“ vaizdo klipe, pristato keturias mūsų miego ciklo stadijas.
Kai žmogus miega ilgiau kaip 30 minučių, jis būna per silpnas, kad galėtų produktyviai dirbti. Taip yra dėl to, kad pažadinus žmogų trečioje ar ketvirtoje miego stadijoje, jam norisi toliau miegoti.
Jei prailginsite savo darbo dieną, kad galėtumėt po pietų ilgiau snūstelėti, nepasieksite nieko gera. Tai jūsų veiklai padarys neigiamą poveikį, nes tam, kad žmogus vėl įgautų energijos, jam tereikia pirmos ir antros miego stadijos.
Jei įvestume popiečio pogulį į savo kultūrą, kaip tai būtų galima įgyvendinti darbovietėse? Kaip manote, ar tai gera idėja ir ar ji būtų naudinga?