„Slidinėjimas siejasi su atostogomis, išvykimu į kitą šalį, gražiais gamtos vaizdais, sniegu, daug šviesos, draugais. Tai vien geros emocijos. Kita vertus, jei kalbėtume apie traumų galimybes, ši sporto šaka panaši į krepšinį, futbolą, – sako G. Tankevičius.
– Pagrindiniai rizikos faktoriai – greitis ir slidinėjimo įgūdžių stoka. Net jei žmogus įgudęs, bet slidinėja greitai, gali sulaukti daug didesnių traumų nei mažiau įgudęs, bet atsargesnis žmogus. Reikia atminti, kad slidinėjant rizika susitraumuoti priklauso ir nuo kitų slidinėjimo trasos dalyvių, oro sąlygų, nenumatytų kliūčių ar tiesiog nelaimingų atsitiktinumų.“
Ką reikėtų žinoti prieš išsiruošiant į kalnus slidinėti?
Prieš važiuojant į kalnus būtina turėti tam tikrą fizinį pasiruošimą, nes apatinė kūno dalis gauna didžiulį fizinį krūvį dėl greičio, inercijos, reljefo pokyčių ir slidinėjimo krypties keitimo. Todėl mažiausiai prieš 2-3 savaites reikėtų pradėti nuosekliai, intensyviai ruoštis kelionei. Svarbu paruošti šerdinius raumenis, atlikinėti balanso, funkcinius pratimus, stiprinti kojas, pratinti jas prie didesnio krūvio, kad nebūtų pernelyg intensyvaus šoko ir nuovargio pirmomis kelionės dienomis. Būna, kad į kalnus nuvažiavę žmonės, paslidinėję 1-2 dienas net negali slidinėti toliau, nes kojos nepripratusios prie tokio didelio krūvio ir labai skauda raumenis ar net patinsta sąnariai.
Kas pavojingiau – snieglentė ar slidės?
Slidinėjant su snieglente, tikimybė patirti kojų raiščių traumas yra mažesnė, nes abi kojos fiksuotos ant tos pačios lentos. Vis dėlto traumų rizika susijusi su griuvimais – rankų, pečių, riešų, kelių, sėdmenų sumušimų traumų tikimybė smarkiai išauga. Slidinėjant slidėmis, didesnė rizika traumuoti kelio sąnario raiščius, dėl slidinėjimo lazdų laikymo griūnant patirti plaštakos, nykščių, dilbio traumas. Pagal statistiką, snieglentininkai traumas patiria dažniau nei slidininkai.
O ar galima sakyti, kad, jei nori slidinėti, bet nenori patirti traumų, geriausia rinktis lygumų slides?
Slidinėti su jomis yra tikrai saugiau, nes nebus išvystomas greitis. Slidinėjimas su lygumų slidėmis – puikus ištvermės sportas, nes intensyviai šliuožiant dirba didžiausias kiekis kūno raumenų. Kalnų slidinėjimas primena intervalinę treniruotę, kai intensyvus nusileidimo laikotarpis keičiasi su pasyviu – kai ilsimės kildami keltuvu.
Ką būtų galima padaryti prieš slidinėjant, kad sumažintume traumų galimybę?
Žinoma, labai daug įtakos turi slidinėjimo technika, įgūdžiai. Žmogus, kuris fiziškai pasiruošęs mažiau, bet išmano techniką ir turi patirties, įgūdžius, tikrai mažiau rizikuoja nei tas, kuris pasirengęs fiziškai, bet neturi įgūdžių. Jei jų nėra, reikia mokytis su instruktoriumi arba nusiteikti bent kelias valandas praleisti paruošiamojoje trasoje. Žmonių imlumas mokantis slidinėti labai skirtingas – vieniems gali užtekti kelių valandų pagrindiniams įgūdžiams išlavinti, kitiems sunkai sekasi ir po kelių dienų pratybų – tai nulemia ir žmogaus prigimtis, ir mokymo metodika, sąlygos, inventorius.
Labai svarbu žinoti pagrindines slidinėjimo taisykles – kur saugu sustoti, kaip rinktis saugesnę trajektoriją, kur nešliuožti ir panašiai. Apšilimas – universalus dalykas, bet kadangi su slidėmis ir apranga nepadarysi klasikinių tempimo pratimų, tad vertėtų padaryti lengvą mankštą ryte, kol dar esame ne ant kalno, o ant kalno geriausia apšilti neintensyviai šliuožiant, neskubant, laipsniškai didinant greitį ir trasų sudėtingumą. Reikia nepamiršti, kad vienas iš pavojingesnių rizikos traumos faktorių yra nuovargis, dėl to slidinėjant yra būtinos poilsio ir pasistiprinimo pertraukėlės.
Ar verta prevenciškai teipuotis kelius?
Neverta. Jei turime kažkokių kelių problemų ar traumų yra buvę anksčiau, tuomet kelių apsaugai turėtų būti pritaikomi specialūs funkciniai įtvarai, kurie padidintų kelių stabilumą. Bet tai verta tik tiems, kurie turi rimtų rizikos faktorių. Geriausia prevencija – kūną paruošti funkciniais pratimais- sustiprinti kelių, klubų, juosmens, klubų, juosmens kontrolę ir stabiluną. Taip pat reikia mokėti griūti. Sulenktos kojos yra mažiau pažeidžiamos nei ištiestos. Inventorius turi būti kokybiškas ir sureguliuotas tinkamai, kad slidės atsikabintų optimaliu laiku.
Ką patartumėte po slidinėjimo dienos?
Po aktyvios slidinėjimo dienos labai padeda SPA procedūros – sukūrinės vonios, pirtis, masažas, taip pat raumenų pratempimas, pakankamas skysčių vartojimas.
Ar verta iškelti kojas po visos dienos ir pagulėti?
Taip, žinoma, tai pagerina limfos ir veninio kraujo nutekėjimą. Kad ir pertraukos metu labai naudinga nusiimti batus ir pakelti kojas, kad jos pailsėtų.
Ar verta gerti magnį dėl raumenų traukimo?
Tai labiau mitas. Apskritai, magnis yra gal tik 7 vietoje pagal mėšlungio priežastis. Žymiai dažniau mėšlungis traukia dėl raumens nuovargio, dehidratacijos, druskos trūkumo. Svarbu nepervargti, pakankamai atsigerti vandens, užtenka ir paprasto vandens, nebent sportuojame ir prakaituojame labai daug. Tokiu atveju verta pagalvoti apie gausiai mineralizuotą vandenį.
Tepalai šiek tiek padeda mažinti skausmą, atpalaiduoja raumenis. Jei norime, kad būtų geresnė kraujotaka, tinka heparino tepalai. Yra naudos, labai padeda vien pats tepalo įtrynimas, nes tai būna tarsi lengvas masažas.
Ką daryti, jei ryte labai skauda raumenis?
Jei ryte skauda raumenis, reikėtų padaryti paprastus tempimo pratimus. Taip pat reiktų sužadinti raumenis pusiausvyros ar funkciniais pratimais – pavyzdžiui: atsistojus ant lovos pastovėti ant vienos kojos ir išlaikyti pusiausvyrą bent minutę. Pabandyti „lentos“ pratimą, ją darant įvairiomis variacijomis pakaitomis remiantis viena koja ir ranka.
Ar galima slidinėti po čiurnos patempimo?
Žiūrint, kokia tai trauma, kokio sunkumo, prieš kiek laiko įvykusi. Jei atsistoję ant minkštos lovos ir pakėlę sveikąją koją, stovėdami ant pažeistos kojos galime išstovėti bent minutę, čiurnai viskas gerai. Jei po šios traumos, nekomplikuoto čiurnos patempimo praėjo jau dvi savaitės, jos neskauda, nėra skausmingo patinimo – dažniausiai reiškia, kad viskas gerai ir slidinėti galima.
Ar turint beikerio cistą, geriau susilaikyti nuo kalnų slidinėjimo?
Dėl beikerio cistos galioja panašios taisyklės – jei galime pritūpti ir beikerio cista tam netrukdo, slidinėti irgi netrukdys. Jei kojos sulenkti negalime, slidinėti irgi nereikėtų. Jei kojos yra nefunkcionalios, slidinėjimas tampa labai rizikingas. Kai slidinėjama įsitempus, nes žinoma, kad kažkokią kūno dalį reikia apsaugoti, pavargstama daug greičiau. Didesnis nuovargis lemia dažnų ir sunkesnių traumų tikimybę.
Be to, jei žmogus jaučia, kad pavargo, dreba raumenys, būtinai reikia sustoti ir pailsėti, nueiti į kavinę užkasti ar atsigerti, pailsėti.
Kokiems žmonėms išvis nepatariama lipti ant slidžių?
Tiems, kurie nesportavę, neturi įgūdžių, turi silpnus raumenis ar problemų dėl balanso. Tai nėra labai pavojinga sporto šaka, bet beveik kiekviename draugų būryje yra žmonių, kurie nukentėję nuo slidinėjimo. Nereikia perdėtai to bijoti, bet viską reikia daryti atsargiai ir pradėti nuo paruošiamųjų trasų. Nėra tokio, kuris gimė mokėdamas slidinėti, įgūdžius reikia ištreniruoti.
Kada susižeidus kalnuose kreiptis į medikus?
Visų pirma, reikia įvertinti, ar galiu pats pajudėti, remtis, ar galiu atsistoti. Jei trauma rimta, skausmas didelis, reikia kviesti pagalbą. Ir, žinoma, būtinas šalmas, geri batai, tinkama apranga, slidinėjimo akiniai, tinkamas inventorius. Susimušus kokią nors vietą, pirmoji pagalba yra šaldymas, tam gali padėti sniegas, galūnės pakėlimas ir apsaugojimas.