Tėvų ar vaiko poreikis?
Pasak R. Vyšniauskės, Santaros klinikų Vaikų ligoninės psichologės, iš pradžių tėvams reikėtų išmokti atsirinkti, kur yra jų poreikis, o kur vaiko.
„Tėvų poreikis, jog vaikas valgytų, kai jam liepiama, nes jo apetitas parodo, kiek vertiname save kaip gerą mamą ar tėtį. Jei vaikas nevalgo, tuomet, natūralu, mes jaučiamės blogai, nes pergyvename, jog tinkamai nepasirūpiname vaiku“, – sako psichologė.
Tačiau, pasak R. Vyšniauskės, jei mes tuo vedini pradedame vaiką maitinti jėga, kišame jam maistą – jau yra nepaisomi vaiko poreikiai arba kitaip sakant – savo poreikius pastatome aukščiau vaiko.
Psichologės teigimu, tokia situacija atveda mus į nesibaigiantį ratą, kur kovojama dėl galios.
Vaikas gali pradėti kontroliuoti savo suvalgomą maisto kiekį tam, jog parodytų savo nuomonę.
„Jis jaučiasi taip, tarytum tėvai peržengė visas jo ribas, nepaisoma jo emocinių poreikių, todėl jis atsisako maisto. Valgymas vienintelė vieta, kur vaikas gali parodyti savo galią – neišsižioti, sakyti, jog jam bloga. Visose kitose vietose, tėvai yra galingi priversti vaiką daryti tai, ko jie nori“, – sako psichologė.
Valgymas susijęs su emocijomis
Santaros klinikų Vaikų ligoninės gydytoja dietologė Justė Parnarauskienė sako, jog valgymas yra vienas lengvesnių būdų išreikšti save. „Jei tu laimingas, valgai vieną maistą, kai liūdi – visai kitą. Jei esi streso būsenoje, gali nuolat valgyti arba išvis nustoti valgyti“, – sako J. Parnarauskienė.
Psichologė R. Vyšniauskė pastebi, jog svarbiausias dalykas šiuo atveju yra tai, jog vaikai mokosi naudodamiesi asociacijomis. Jei maistas asocijuojasi su įtampa, nuolatiniais pykčiais, vaikui savaime kyla atstūmimas, jis nenori dalyvauti tokioje situacijoje. Valgymas tampa susietas su neigiama emocine aplinka, o tai kenkia apetitui. Todėl, anot R. Vyšniauskės, nereikėtų vaikui nuolat nurodinėti, jog suvalgytų patiekalą iki galo, prie stalo reikėtų vengti pykčių ar darbo reikalų aptarinėjimo.
„Vaiką reikia stebėti. Atsitraukti kelis žingsniu atgal ir suprasti, kokie veiksniai palaiko tą prastą apetitą? Ką mes galėtume pabandyti pakeisti? Tėvai turėtų būti gudresni ir stengtis ne atvirai kontroliuoti, o subtiliai apžaisti, kad vaikas jaustųsi turintis teisę rinktis“, – sako psichologė.
Pasak dietologės Justės Parnarauskienės, taisyklingus mitybos įpročius reikia ugdyti nuo mažens, tačiau niekuomet nėra vėlu pradėti. Žinoma, dietologės teigimu, kuo vėliau pradėsime, tuo sunkiau juos bus pakeisti.
Nenori valgyti – jokių užkandžių
Psichologės R. Vyšniauskės teigimu, yra atrastos genų mutacijos, kurios lemia tai, jog vieni žmonės yra išrankesni maistui nei kiti. Tačiau iš kitos pusės, mokslas sako, jog vaikui naują dalyką reikia paragauti iki 20 kartų, kol jis, galbūt, pradės jį mėgti.
R. Vyšniauskė siūlo tėvams nesijaudinti, kad vaikas ko nors nevalgo. Tėvų darbas apriboti vadinamąjį „blogą“ maistą, kaip, tarkime, bulvių traškučiai, jog jie nebūtų nuolat prieinami, nes vaikas būtent juos ir rinksis. Ir jau tuomet nuolat aplinkui pateikti gerą maistą, jog vaikui jis būtų prieinamas.
„Ir jei jūs ir patys jį valgysite su pasimėgavimu, vaikas tai matys ir anksčiau ar vėliau, galbūt jums to nematant, paragaus. Ir galbūt būtent po to karto pamėgs“, – tikina psichologė.
Jos nuomone, svarbu nepersistengti kontroliuojant ir perdėtai dėl to nesijaudinti. Jei vaikas nevalgo ir nenori valgyti, maisto jam brukti nereikia. Pasak psichologės R. Vyšniauskės, svarbu tai, jog tarkime, jei vaikas nevalgė pusryčių – iki pietų jam negalima duoti jokių užkandžių. Reikia sulaukti, kol vaikas iki pietų natūraliai išalks.
Dietologė J. Parnarauskienė sako, jog užkandžiavimas neturi tapti, kaip ji vadina lesimu, kuomet valgoma po vieną kąsnį, o vėliau stebimasi, jog vaikas nenori valgyti pietų.
Pasak gydytojos, dar blogiau, kai tėvai, norėdami priversti vaiką valgyti, pasitelkia papildomas priemones kaip planšetės ar telefonai. Juos panaudodami tėvai ne maitina vaiką, o farširuoja. Tuomet sutrinka alkio ir sotumo jausmas, o pakeisti tai yra sudėtingas procesas.
„Turi būti fiksuoti laikai, kada ir kur valgoma. Geriausia, jei tai būtų stalas, prie kurio prisėdęs vaikas turi pavalgyti. Jei apetito nėra – nereikia jam brukti maisto per prievartą. Tiesiog ir iki pietų neduokite jokių užkandžių. Juk per puse dienos vaikas nenumirs, o tik išmoks pajusti natūralų alkį“, – tikina psichologė R. Vyšniauskė.
Justi alkį, pasak psichologės, labai nemalonu, todėl iš savo vidinės savijautos jie geriausiai išmoksta savireguliacijos. „O tėvams reikia išmokti nurimti ir pasitikėti savimi. Kartais reikia pasakyti sau, jog esu geras tėvas, stengiuosi ir viskas bus gerai“, – sako R.Vyšniauskė.