Ji pranešime spaudai siūlo svorio stebėsenai taikyti objektyvius ištyrimo metodus, o fizine veikla užsiimti, pasitarus su specialistais.
Ką sužinome iš kūno masės indekso
Pasak A. Šidlauskienės, paprastai krentantį svorį esame linkę vertinti subjektyviai: sakome, kad gerėja savijauta, esame darbingi, energingesni, bet labai pravartu nutarus mažinti svorį, stebėti organizmo pokyčius, remiantis objektyviais ir kasdienėje praktikoje patikrintais tyrimo metodais.
Vienas iš elementariausių ir geriausiai žinomų kasdienėje praktikoje yra kūno masės indekso (KMI) – kūno svorio ir ūgio santykio – skaičiavimas, kur KMI reikšmės nurodomos, remiantis PSO rekomendacijomis. Jį apskaičiavus galima įvertinti, ar kūno masė per maža, normali, yra antsvorio ar jau yra nutukimas.
Pravartu žinoti, kad remiantis tik KMI ne visada galima teisingai įvertinti žmogaus kūno masę, nes sportininkų, atletų, žmonių, kurie turi gerai išvystytą raumenyną, kūno masės indeksas gali būti labai didelis ir tai nereikš, kad jie turi antsvorio ar yra nutukę. Todėl svarbu įvertinti ne tik bendrą kūno masę, bet ir nustatyti, kiek kūno masės sudaro raumenys ir kiek – riebalai, t.y. apskaičiuoti procentinį skeleto raumenų ir kūno riebalų kiekį. Tokius duomenis galima gauti naudojantis kūno analizatoriais, pavyzdžiui, specialiomis kūno masės svarstyklėmis.
Kūno masės analizatorius
Specialios svarstyklės matuoja bioelektrinės varžos metodu, kuris paremtas tuo, kad raumenys, kraujagyslės, kaulai yra audiniai, turintys daugiau vandens, geriau praleidžia elektros srovę, nei riebalai. Tuo remiantis apskaičiuojama raumenų, kaulų ir riebalų masė, nustatoma, kiek yra poodinių, o kiek – visceralinių riebalų.
„Poodiniai riebalai gali kiek iškraipyti kūno proporcijas, ؘkaupiasi ant šlaunų, liemens, rankų, tačiau nėra rizikos veiksnys lėtinėms ligoms, pavyzdžiui, širdies-kraujagyslių ar II tipo cukriniam diabetui atsirasti, – teigia dr. A. Šidlauskienė – o visceraliniai, esantys aplink vidaus organus, atvirkščiai: kelia tiesioginį pavojų lėtinėms ligoms formuotis“.
Tomis pačiomis svarstyklėmis galima nustatyti ir reikalingą dienos kalorijų kiekį žmogui, esančiam ramybės būsenos be papildomo fizinio krūvio.
Toks objektyvus kūno masės stebėsenai skirtas analizatorius – paprastas, plačiai prieinamas, juo galima matuoti kūno masę net tik suaugusiesiems, bet ir vaikams nuo šešerių metų.
Nustatydami, ar vaiko svoris yra normalus, specialistai naudojasi vaikų svorio diagramomis, kuriose nurodytos reikalingos atitinkamo amžiaus vaikams svorio procentilės. Šie duomenys skirtingose šalyse nustatomi skirtingai. Šiuo metu Lietuvoje taikomos prof. Janinos Tutkuvienės sudarytos vaikų augimo kreivės.
Daugėja turinčių antsvorio vaikų
Pasak dr. A. Šidlauskienės, 2012-2013 m. keliose Vilniaus ir Utenos mokyklose atliktas 11-14 metų paauglių tyrimas parodė, kad 20 proc. paauglių turėjo antsvorio ar buvo nutukę, o jų raumenų jėga, pusiausvyra, ištvermė buvo mažesni nei normalios kūno masės vaikų, taip pat jie pasižymėjo mažesniu fiziniu pajėgumu ir aktyvumu.
Mokyklinio amžiaus vaikų gyvensenos ir sveikatos tyrimas (HBSC), kuris atliekamas PSO iniciatyva daugiau nei 40 Europos šalių bei JAV ir Kanadoje, atskleidė, kad kuo toliau, tuo labiau mažėja fiziškai aktyvių paauglių. 2002 m. Lietuvoje buvo 31 proc. aktyvių paauglių, 2010 m. – jau tik 20 proc.
„Blogomis fizinio aktyvumo tendencijomis Lietuva panašėja į Jungtines Amerikos Valstijas, Jungtinę Karalystę ir Italiją“, – teigia dr. A. Šidlauskienė, savo moksliniame darbe tyrusi vaikų ir paauglių fizinį aktyvumą, kaip vieną svarbiausių veiksnių, prisidedančių prie antsvorio ir nutukimo paplitimo.
Kas yra fizinė veikla
Antsvorį ir nutukimą tik 10 proc. atvejų lemia ligos, 90 proc. atvejų – tai mūsų gyvensenos pasekmė. Mes linkę energijos gauti daugiau, nei išnaudojame. Kasdien vartodami didelės energinės vertės produktų, kuriuose daug riebalų, druskos, cukraus, bet mažai mikroelementų, mineralinių medžiagų, prikaupiame organizme nereikalingų riebalų. Prie netinkamos mitybos pridėjus per mažą fizinį aktyvumą dėl sėdimo darbo specifikos ir nenoro judėti net ir laisvalaikio valandomis, tiesiu keliu einame į sveikatos problemų kupiną rytdieną.
Dr. A. Šidlauskienės nuomone, žmonės neretai klaidingai mano, kad norint būti fiziškai aktyviam būtina sportuoti. „Fizinis aktyvumas, – pabrėžia Vaikų ligoninės Fizinės medicinos ir reabilitacijos centro specialistė, – yra mūsų kasdienė veikla. Mes galime būti fiziškai aktyvūs ir laisvalaikiu, ir profesinėje veikloje, ir namų ruošoje ar ūkio darbuose ir persikeldami iš vienos vietos į kitą, kai sąmoningai pasirenkame eiti pėsčiomis, užuot sėdę į transporto priemonę. Tam, kad būtume pakankamai aktyvūs, mums užtektų vidutinio ar didelio intensyvumo veiklos mažiausiai valandą per dieną“.
Pagal PSO rekomendacijas, vaikams rekomenduojama 60 minučių aktyvios veiklos per dieną, suaugusiesiems – 150 minučių per savaitę. Šį krūvį galima paskirstyti įvairiai, tačiau nenutrūkstanti veikla turėtų trukti ne mažiau kaip 30 minučių, pavyzdžiui, 5 kartus per savaitę po 30 minučių.
Jei mėgstate aktyvią fizinę veiklą, pravartu žinoti, kad vidutinio intensyvumo veikla laikomas greitas ėjimas, važiavimas dviračiu, gimnastika, šokiai, o didelio intensyvumo – futbolas, krepšinis, tenisas, bėgimas, plaukimas. Tačiau jei nemėgstate sportuoti, užteks ir elementaraus fizinio aktyvumo kasdien, subalansuotos mitybos, nepamirštant stebėti savo kūno masės pokyčius ir retkarčiais pasitariant su specialistu.
KVIETIMAS
Rugsėjo 10 dieną, kai miesto gatves užplūs Vilniaus maratono dalyviai, Vaikų ligoninės ir Vaikų ligoninės paramos fondo palapinėje Nr. 17 Katedros aikštėje jūsų lauks Vaikų ligoninės fizinės medicinos ir reabilitacijos specialistai. Specialiu kūno analizatoriumi patikrinę jūsų kūno masės indeksą bei kitus kūno kompozicijos rodiklius, jie duos vertingų patarimų, kaip pasirinkti jums tinkamą fizinę veiklą.