DELFI pateikia Marijos išpažintį pirmuoju asmeniu. Tai ištrauka iš leidyklos „ForSmart“ knygos „55 tiesos apie alkoholį. 11 pamokų, kaip išbristi sausam“.
Po šimtadienio atsidūrė keistoje šeimoje
Esu Marija. Gyvenu daugiabutyje, viršutiniame aukšte. Šiame bute praleidau visą savo vaikystę ir paauglystę. Dviejuose kambariuose glaudėmės penkiese – aš, dvi mylimos seserys (vyriausia – II grupės invalidė), tėtis ir mama.
Su savo buvusiu draugu susipažinau dar nebaigusi vidurinės mokyklos. Buvau jauniausia ir maištingiausia iš visų trijų seserų, todėl vos sulaukusi aštuoniolikos išėjau iš namų – apsigyvenau pas savo draugą, erdviame keturių kambarių bute. Tačiau ne viskas buvo taip gražu, kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio: nors bute netrūko erdvės, jį teko dalintis su trimis vaikino broliais (dabar vienas iš jų – nužudytas, antras – kalėjime, o trečias – gyvenime nebeturintis jokios perspektyvos) bei sūnėnu, kuris viskam priešinosi. Šis vaikas buvo paliktas savo tikrosios mamos, todėl močiutė jį priglaudė pas save. Ši močiutė – mano draugo mama – gyveno drauge su mumis ir buvo Mama iš didžiosios raidės. Labai ją mylėjau, tačiau jos jau nebėra šiame pasaulyje: ji mirė nuo vėžio.
Sunku buvo įsilieti į šią šeimą. Broliai priešinosi viskam, ko aš besiimdavau. O ir man jų gyvenimo būdas – „žolytės“ rūkymas, bendravimas su įtartinais asmenimis, naktiniai šlaistymaisi – buvo nepriimtinas. Mano ir vaikino santykiai nuo pat pradžių buvo nenormalūs. Susipažinome internetinėje pažinčių svetainėje. Po keleto mėnesių susitikome šalia namų buvusioje kavinėje, dar po kelių pasimatymų aš jau lankiausi jo namuose. Visa tai vyko žiemą – gerai prisimenu, nes tuo metu mokykloje ruošėmės Šimtadieniui. Aš šios šventės nelaukiau – tą vakarą vos išsėdėjau oficialiojoje dalyje. Iškart po jos nuvažiavau iki draugo namų. Jau kitą rytą su šventine suknele tvarkiausi jo namuose. Tąsyk susipažinau ir su draugo mama. Nuo pat pradžių jai patikau.
Netrukus persikrausčiau. Rūpinausi draugu ir jo namais. Vaikino mamai jaučiausi reikalinga, buvau užsidegusi padėti. Baigiau vidurinę mokyklą, įstojau į kolegiją. Tačiau pasirinkta specialybė nepatiko, todėl mečiau studijas ir laukiau kitų metų stojimų.
Viskas prasidėjo nuo butelio alaus vakare
Po kurio laiko su draugu nusprendėme persikelti, pagyventi dviese. Tačiau atskirai išbuvome tik tris vasaros mėnesius. Pablogėjo jo mamos sveikata, o aš vėl ėmiausi studijų, tačiau šįkart už mokslą teko mokėti. Nebuvau iš gabiųjų.
Metai bėgo. Mano vaikinas pradėjo išgėrinėti. Viskas prasidėjo nuo vieno alaus butelio per vakarą. Tačiau kuo toliau, tuo mažiau mano draugui to butelio beužtekdavo. Keletą kartų buvau išėjusi iš jo namų. Pirmą kartą grįžau pas savo tėvus, kitąkart apsistojau pas vaikystės draugę – kartu nuomojomės bendrabučio kambarėlį. Tačiau atskirai neišbūdavau ilgiau nei mėnesį – vis atleisdavau jam už pasižadėjimą daugiau nebegerti. Trečiąjį kartą kambarį teko nuomotis kartu su bendradarbe. Šitaip pragyvenau beveik keturis mėnesius, bet galų gale kone pati įsibrukau atgal pas draugą – buvau pripratusi prie įtampos, streso, galvojimo, kaip išgyventi, kaip pasirūpinti kitais. Buvau tarsi apsėsta tokių santykių. Žinoma, naivu buvo tikėtis, kad dėl manęs jis būtų metęs gerti, tačiau tuomet jaučiausi visagalė, galinti pakeisti žmones.
Situacija visiškai pašlijo mirus jo mamai. Prasidėjo skambinimai į jo darbovietę – atsiprašinėjimai dėl „staiga“ sušlubavusios sveikatos. Jo blaivinimas tęsdavosi valandų valandas, dienų dienas. Ir ko tik aš nedariau – rengdavau, maudydavau, maitindavau. Rūpinausi kaip mažu vaiku. O jis vis atsiprašinėdavo ir žadėdavo pasikeisti. Kad jam mažiau liktų, pabaigdavau jo gėrimus arba juos išpildavau. Sėdėdavau su juo bare, o po to tempdavau namo – mušdavau, rėkdavau ant jo viešose vietose. Namuose kovodavau dėl raktų, rakindavau duris. Prispausdavau jį prie lovos ir laikydavau, kol galutinai nurimdavo ir užmigdavo. Tik tuomet nusiramindavau ir galėdavau mokytis arba žiūrėti televizorių. Kartais atsiguldavau šalia ir verkdavau, laikydavau apkabinus ir prašydavau nebeskaudinti.
Aklas prisirišimas: vyro ieškodavo po barus
Blėso mudviejų meilė. Nebeliko apie ką kalbėti, išnyko pagrindinė mano pašnekovė – draugo mama, dėl kurios po darbo skubėdavau namo. Prieš grįžtant visuomet būdavo smagu jai ką nors nupirkti. Apsipirkinėjimas tuo metu buvo vienas iš keleto mano pomėgių. Neturėjau daug draugų – pamažu žmonės pavargo nuo mano pykčio protrūkių, nuolatinio skundimosi. Retai kur išeidavau, tačiau man beveik niekas ir nerūpėjo. Išskyrus tuos klaikius mane apsėdusius santykius.
Draugas pradėjo nebegrįžti namo. Šlaistydavausi po barus jo ieškodama, kaip pamišusi skambindavau jam šimtus kartų. Nepaisant nuolatinės įtampos, ir toliau kaip įmanydama stengiausi studijuoti, dirbti, prižiūrėti paauglį sūnėną, laikyti keturis namų kampus ir, žinoma, rūpintis juo. Tėvus lankydavau arba retai, arba per dažnai. O aplankiusi tik skųsdavausi arba slėpdavau, kaip gyvenu. Man buvo gėda tėvams prisipažinti, iki ko aš nusiritau.
Kartą, kai draugas buvo darbe, jo girtas brolis puolė mane mušti, nes atsikalbinėjau ir nesutikau su jo nuomone. Spiegiau nesavu balsu. Jei ne tas vaikis, jų sūnėnas, būčiau buvusi sumušta. Dar ir dabar pamenu brolio koją su batu, sustojančią priešais mano veidą.
Namuose auginome šunį – patį mylimiausią mano kompanioną. Jis miegodavo šalia mano lovos – saugodavo mane, puldavo visus, kas tik bandydavo arčiau prieiti. Kartą grįžau po darbo namo: mano kambarys apverstas, lova išardyta, o girtas draugo brolis su kočėlu talžo šunį. Visur aplinkui kraujas. Puoliau rėkti iš visos gerklės. Kai šuo nustojo kvėpuoti, brolis ėmė daryti jam dirbtinį kvėpavimą. Atsigavęs gyvūnas vargais negalais atšliaužė ir pasislėpė už manęs. Neleidau tam vyrui prieiti nei prie šuns, nei prie manęs.
Smurto kupinų epizodų mano gyvenime netrūko. Kartą, švenčiant Naujuosius metus, mums pristigo alkoholio. Nuėjau su draugu iki baro, ten mus užpuolė narkomanai. Jį sumušė, o aš tik rėkiau. Vienas kėsinosi į mane, bet draugas rėkė: „Nebandyk jos liesti“. Kai baro savininkė iškvietė apsaugą, jie pabėgo, o aš parsivedžiau savo vaikiną namo.
Vieną naktį jis parlėkė paklaikusiomis akimis ir rėkė, kad duočiau kirvį. Nedaviau. Sakiau, jei reikia, lai susiranda pats. Susirado. Išlėkė į gatvę, o aš – paskui jį. Vijosi kažkokius vaikėzus, anot jo, narkomanus. Kai jį ėmė mušti, aš puoliau ginti. Rizikavau savo kailiu – laikiau jį apkabinus ir rėkiau: „Nebemuškit, prašau“.
Kaip sugebėjo jį palikti
Netrukus supratau, kad man jau viskas – pasiekiau patį dugną. Draugo sesei patarus, pradėjau lankytis „Al-Anon“ susirinkimuose. Ši veikla padėjo šiek tiek nuleisti garą, be to, po truputį vadavausi iš rūpesčių dėl jo – perlipdavau per jį, miegantį ant grindų; nebeįsileisdavau į savo kambarį; nebeatsiprašinėdavau už jį jo darbdavio; nebekeldavau jo ir nebemaldaudavau, kad eitų į darbą.
Paskutinis lašas, perpildęs kantrybės taurę, buvo akimirka, kai jis man trenkė. Tą pačią dieną susikroviau daiktus ir grįžau pas tėvus – apdriskus, be pinigų, su sutryptu pasitikėjimu ir be supratimo, kas bus toliau. Prasidėjo maldavimai grįžti, nesiliaujantys skambučiai dieną ir naktį. Tačiau aš atsilaikiau, ir dėl to labai džiaugiuosi – žinau, kad tas vaikinas vis dar geria ir nežada sustoti. Man gaila ir jo, ir jo šeimos. Gaila ir to nusususio šunelio. Tačiau pagaliau pradėjau gailėti ir savęs. Supratau, kad nebegaliu jam padėti, ir tai pripažinti buvo sunkiausia.
