Pateikiame sutrumpintą ištrauką iš neseniai lietuvių kalba pasirodžiusios psichiatro knygos „Depresija ir kūnas. Veiksmų planas“, kurią išleido leidykla „forSmart“.
Moteris tarsi ant pjedestalo
Pirmą kartą Martą pamačiau bioenergetinės analizės seminare. Su savo vyru, klinikiniu psichologu, ji atėjo pasidomėti šiuo nauju metodu. Per seminarą kartu su kolegomis aiškinome apie asmenybės ir kūno ryšį. Man į akis ypač krito Martos laikysena. Viršutinė jos kūno dalis buvo įtempta, atrodė, tarsi tai būtų sąmoningos pastangos: pečiai ir krūtinė pakelti, o pilvas ir dubuo įtraukti. Jos kojos buvo tvirtos ir lieknos, o raumenys tokie įtempti, kad atrodė tarsi lazdos. Apatinė jos kūno dalis (žemiau klubų) pribloškė panašumu į pjedestalą, laikantį tik viršutinę dalį.
Kai į tai atkreipiau Martos dėmesį, atrodė, paliečiau jautrią stygą. Ji jautėsi tarsi nuolat būtų pastatyta ant pjedestalo, iš pradžių tėvų, vėliau vyro. Per pirmąją asmeninę konsultaciją Marta papasakojo, kad pastaruosius dešimt metų buvo gera žmona ir mama. Tada ėmė jaustis prislėgta ir nebegalėjo susitvarkyti su namų ruoša.
„Tai nutiko vieną dieną, kai mano vyras grįžo namo, o aš turėjau bėdų dėl tėvų. Norėjau apie tai pasikalbėti, bet jis buvo užsiėmęs savais reikalais. Abu visą laiką supratome, kad turime vienas kitą palaikyti, aš nuolat išklausydavau jį, taigi vis prašiau jo pasikalbėti. Pagaliau jis pasakė, kad nenori manęs klausytis. Atsakiau, kad negaliu būti tokia, kokios nori jis, turiu būti savimi. Tada jis paklausė: „Kur dingo mano žmona? Nebesi ta, kurią pažinojau“.
„Kol vyras idealizavo mane, manė, kad esu tobula. Abu jautėmės išduoti. Jis tapo piktas, tad aš vis labiau užsisklendžiu savyje. Jis manimi nusivylė, nes nebesirūpinau namais kaip anksčiau. Nebebuvau ta atsakingoji žmona, kurią jis dievino. Buvau pikta, įniršusi, kupina blogų jausmų, kurių negalėjau išreikšti“.
Ką reiškia, jei sukaustyta apatinė kūno dalis
Jos kūnas akivaizdžiai išdavė, kad Marta negali tiesiog imti ir nulipti nuo pjedestalo. Viena vertus, ji visiškai nesijautė pajėgi stovėti ant savų kojų, kita vertus, sąmoningai buvo atsidavusi prisiimtam vaidmeniui. Tinkamiausia terapinė priemonė Martai nuo pjedestalo nukelti galėjo būti apatinės jos kūno dalies, kuri iš esmės buvo nejudantis pjedestalas, pojūčių sužadinimas. Tai buvo galima padaryti padedant Martai giliai kvėpuoti (ypač prastai ji kvėpavo diafragma) ir skatinant ją atlikti išraiškingus judesius kojomis, pavyzdžiui, spardyti protestuojant dėl to, kas jai buvo padaryta. Taip pat buvo svarbu, kad ji aiškiai įsisąmonintų patirtą traumą. Marta turėjo pajusti savasties netektį (tai išdavė suvaržyta apatinė kūno dalis), stodama į akistatą su šios netekties skausmu ir liūdesiu. Ji tapo pavyzdžiu (tobulu vaiku, tobula žmona ir motina), tačiau paaukojo savo žmogiškumą ir tikrąjį gyvenimą. Didelė kaina už socialinį pripažinimą.
Viršutinė kūno dalis siejama su sąmoningumu ir Ego, apatinė – pasąmone ir seksualumu. Mitologijoje diafragma lyginama su žemės paviršiumi. Žemiau diafragmos – tamsiųjų jėgų buveinė, aistros, nepasiduodančios proto kontrolei. Viršutinės kūno dalies jausmai artimesni sąmonei, tad lengviau paklūsta Ego. Šios mitologinės, pirmykštės sąvokos mums gali pasirodyti keistos, bet turime suprasti, kad jos pagrįstos subjektyviais duomenimis – jausmais ir savistaba. Nepripažindamas šių duomenų, mokslas atskyrė jausmus ir protą, Ego ir kūną, žmogų ir gamtą.
Motina stengėsi kontroliuoti kiekvieną dukters žingsnį
Apžvelkime Martos gyvenimo faktus, paaiškėjusius per konsultacijas. Ji buvo vienturtė, o jos motina siaubingai bijojo išlepinti vaiką. Sakė niekada neturėsianti tokio vaiko ir didžiavosi, kad Marta ne tokia. Pacientė prisipažino, kad jos motina labai aiškiai davė suprasti, kad jos meilė ir priėmimas priklausys tik nuo Martos elgesio, tokio elgesio, kokio norėjo motina, nes kitokio ji tiesiog netoleruos.
Marta pasakoja: „Vienas ankstyvųjų mano prisiminimų susijęs su lėle, kuriai kažkas nutiko. Jos veidas suminkštėjo, o kai nukrito į smėlį, šio pribyrėjo į ją. Mama lėlę išmetė. Pamenu, kaip verkiau dėl to, bet motina liko tvirta. Net senelei pasisiūlius ištraukti lėlę iš šiukšliadėžės, mama nenusileido. Prisimenu dar vieną atvejį su lėle, kuriai kažkas nutiko ir jos veidas buvo sumaitotas. Kai lėlę sutvarkė, ji buvo pasodinta ant šaldytuvo, o man pasakė, kad negausiu jos, kol nesuvalgysiu savo kiaušinių. Aš negalėjau valgyti kiaušinių, taigi taip niekada nebeatgavau lėlės. Tėvas palaikė mamą. Ji visada manė galinti slapta kontroliuoti tėtį. Pamenu, tuomet užsispyriau ir neverkiau“.
Mano nuomone, pirminis tėvų noras turėtų būti matyti laimingą vaiką, tačiau tai netiko Martos motinai, anksti pradėjusiai manipuliuoti savo vaiku. Pirmieji Martos gyvenimo metai buvo kupini nesutarimų ir kankinimų. Ji daug vėmė, ją nuolat pykino automobilyje. Mergaitės nuotaikos būdavo nepastovios, ji rėkdavo ir pešdavosi plaukus. Marta pasakoja: „Buvau laikoma pamišusia. Mane bausdavo uždarydami kambaryje, atimdami daiktus ar neduodami pietų. Mama paprasčiausiai negalėjo sau leisti turėti išlepintą vaiką“.
Motina stengėsi kontroliuoti kiekvieną Martos žingsnį, dažnai netgi manydama, kad tai daro dukters labui. Mergaitės tuštinimasis irgi nepraslydo pro jos akis. „Jei ką padarydavau, turėdavau pakviesti mamą pažiūrėti. Jei nepakviesdavau, būdavau iškoneveikiama. Kai buvau penkerių ar šešerių, man statė klizmą. Mane turėjo laikyti trys suaugusieji. Kovojau, draskiausi ir rėkiau. Mane patupdė ant tėvo kelių ir pagaliau klizmą pastatė, bet tai buvo vienintelis kartas“.
Būdama šešerių Marta pagaliau pasidavė motinai. Šis pokytis kaip tik sutapo su latentiniu periodu, kai pasitraukia vaikiškas seksualumas. Visa tai buvo kažkaip susiję su jos negebėjimu susidoroti su Edipo kompleksu. Mergaitė rado išeitį – nuslopinti visus seksualinius (ne genitalinius) jausmus tėvui, kaip tik paralyžiuojančius žemesniąją jos kūno dalį. Marta tapo paklusni, stengėsi būti tokia, kokios norėjo tėvai ir daryti tai, ko jie norėjo. Ji buvo protingiausia klasėje. „Viso to iš manęs buvo tikimasi, – pasakoja ji. – Pamenu, gaudavau 99,5 proc. už kontrolinį, o mama sakydavo, kad jei labiau pasistengčiau, gaučiau 100“.
Išmanydami panašias traumas gal ir galėtume tikėtis, kad Marta emocionaliai į jas reaguodama pagaliau išsilaisvins iš depresijos, tačiau turime nepamiršti, kad tokia prislėgta ji tapo būtent todėl, kad buvo nuslopintas jos gebėjimas emocionaliai reaguoti. Terapijos pradžioje daugiausiai pastangų dėjome siekdami išlaisvinti jausmus. Marta darė kvėpavimo pratimus, stengdavosi sukelti virpėjimą kojose, spardėsi, rėkė „Ne“ ir pan. Ji labai stengėsi, tačiau progresas buvo menkas. Kartą, norėdamas ją išjudinti, ėmiausi mažytės šoko terapijos. Pradėjau plekšnoti riešais jai per viršutinę kūno dalį, tarsi mušdamas būgnus. Jos kvėpavimas tapo nelygus, bet nieko neįvyko. Kartojau savo „mušimą būgnais“, kol Marta puolė į ašaras.
Kiek paverkusi ji priėjo prie kušetės ir spardė rėkdama „Kodėl?“ Šitas „Kodėl?“ reiškė „Kodėl mane įskaudinai? Kodėl man visada turi skaudėti?“ Tai buvo pirmas kartas, kai išgirdau pakeltą Martos balsą. Kita vertus, kai paprašiau teniso rakete trenkti į kušetę, ji nepajėgė pajusti jokio pykčio. Tuomet iš šonų šiek tiek suspaudžiau jos kaklo raumenis. Marta vėl pradėjo rėkti, teberėkė ir man paleidus. Ji sakė savo kūnu jautusi siaubą, tačiau protu buvo nuo jo atsiskyrusi. Šis siaubas buvo toks pribloškiantis, kad ji negalėjo sau leisti jo išgyventi.
Prarasto ryšio su kūnu kaina
Per tolesnius susitikimus Marta suprato išgyvenanti didžiulius prieštaravimus dėl galėjimo pasiduoti ar ką nors nuvilti (laikė tai nuolaidžiavimu sau) ir darymo to, ko iš jos buvo tikimasi, taigi savęs suvaržymo. Nuolaidžiavimą sau ji siejo su tėvu: „Jis būtent toks ir yra: gulasi pajutęs bent menkiausią negalavimą. Motina mano, kad negalima niekada pasiduoti. Ji eitų į darbą net mirdama“. Atkreipiau Martos dėmesį į tai, kad viršutinė jos kūno dalis atspindi motinos vertybes – kontrolę, pasiekimus ir garbę, o apatinė, susijusi ir su seksualiniais dalykais, – tėvo. Su viršutine kūno dalimi susijęs Martos Ego neigė ir kontroliavo jos seksualumą.
Per šiuos susitikimus Martos depresija sustiprėjo: „Jaučiuosi tarsi griūčiau. Viskas atrodo didžiulė našta, bet neturiu jokio pasiteisinimo, leidžiančio neatlikti namų ruošos. Jaučiuosi dvasiškai sugniuždyta, be jokių minčių. Galiu prisiversti ką nors padaryti, bet tai taip slegia“. Marta buvo pavargusi fiziškai: jos kūnui reikėjo pailsėti, atgauti energiją, susigrąžinti stiprybę. Norėdama pasveikti, Marta turėjo susitaikyti su savo kūnu.
Per kitą susitikimą stipriai kvėpuodama ji sugebėjo pajusti virpesius kojose. Man vėl suspaudus jos kaklą, Marta ėmė verkti ir rėkti „Mama“. Nutilusi jautė nusivylimą ir beviltiškumą. „Iš to nieko gero, – sakė ji. – Mama niekada neateis. Gali rėkti, kiek nori, jokio skirtumo. Gali būti net priešingai – ji laikysis dar atokiau. Ji nenorėjo išlepinto vaiko, nors aš buvau jos vienturtė. Motina sakydavo: „Neduodi vaikui ko nors vien dėl to, kad jis to nori. Jis turi užsitarnauti.“ Nesvarbu, kaip stengiausi, atrodė, niekada negaudavau, ko noriu“. Meilė ir pripažinimas buvo tai, ko ji iš tikrųjų norėjo, bet pastangomis to negalėjo gauti. Marta bijojo motinos, bet kartu ir niršo ant jos. Šių jausmų slopinimas buvo vienas iš depresiją lėmusių veiksnių.
Du mėnesius Marta kovojo su tuštumos jausmu. Ji daugiau nebegalėjo būti idealu. Ir nebenorėjo. „Dvi savaites, – pasakojo Marta, – jaučiausi apgailėtinai. Streikavo skrandis, viduriai, pykino. Tuomet dar ir gerklė paraudo. Prieš dvi dienas pajutau įniršį. Norėjau draskytis, nusukti kam nors sprandą, įkąsti ir pan., bet negalėjau sau to leisti. Tai turėjo kaip nors baigtis, taigi tapau dar labiau prislėgta. Jaučiu, tarsi visas mano kūnas būtų patinęs ir skausmingas“.
Martos depresiją išdavė kūnas, bet ji to nežinojo, nes ryšį su savo kūnu buvo praradusi. Ji norėjo palaikymo, pagalbos, netgi kad ja pasirūpintų, tačiau vis dar negalėjo prisiversti to paprašyti. Ant motinos supykti irgi negalėjo, nes tebemanė, kad jai reikia jos pritarimo. Nepritarimas reiškė mirtį.
Mirties, siaubo ir seksualumo temos buvo aktualios vis pasikartojančiame sapne: „Buvau maždaug keturiolikos. Užmigau ant sofos, nuo kurios galėjau stebėti ilgą koridorių. Sapne girdėjau koridoriumi kažką einant. Žingsniai vis artėjo, kol pamačiau seną barzdotą vyrą su ilgu paltu. Labai išsigandau. Kai jis priartėjo prie durų, supratau, kad nėra jokio išėjimo, ir viskas, ką galiu padaryti – gulėti tyliai tarsi mirusi, tikėdamasi, kad manęs nepastebės. Buvau paralyžiuota iš siaubo“. Seksualinę sapno potekstę išduoda faktas, kad kartodavosi keturiolikmetės situacija, kurioje mergaitė galėtų arba norėtų masturbuotis. Nors baimė projektuojama į vyrą, ją kelia Martos motina. Anot Martos: „Motina verčiau leistų man mirti nei patenkintų mano poreikius.“ O ji jautė poreikį suartėti su tėvu. Atskleidus baimes, pacientus visada aplanko malonūs jausmai. Netrukus po to, kai prisiminė sapną, Marta papasakojo: „Jaučiuosi susijaudinusi, o ne prislėgta. Kojas vis skaudėjo taip, kad prireikė gerti aspiriną“. Per kitus du mėnesius Martai itin pagerėjo. Ji kvėpavo giliau ir lengviau.
Stebuklingas pratimas, padėjęs išlaisvinti moters seksualumą
Terapiją tęsėme dar pusmetį. Tuos šešis mėnesius dirbome stiprindami Martos gebėjimą atsiverti, pasakyti „Ne“ ir supykti. Daug laiko skyriau jos santykiui su tėvu, atskleidusiam nemažai užslėptų seksualinių jausmų. Per kiekvieną susitikimą Marta gerindavo savo kvėpavimo įgūdžius, stiprindavo kojas ir pėdas. Jai pavyko vis labiau ir labiau įsižeminti.
Tai, kad per visą savo santuoką Marta nei karto nesijautė seksualiai sujaudinta kito vyro, išduoda, kaip Marta slopino savo seksualumą. Jei kuriam nors jausdavo trauką, su juo iš karto nutraukdavo bet kokius ryšius. Marta iš tikrųjų buvo moteris ant pjedestalo.
Prieš baigdamas pasakoti apie Martą, norėčiau supažindinti su vienu pratimu, turėjusiu lemiamos įtakos jos nuotaikai. Tai – dubens siūbavimas. Jis atliekamas stovint, sulenkus kelius ir uždėjus rankas ant klubų. Dubuo pirmyn atgal siūbuojamas judesiu, prasidedančiu nuo pėdų ir slenkančiu aukštyn kojomis. Jei pratimas atliekamas teisingai, dubeniui pasvirus priekin, kūnas šiek tiek išsilenkia lanku atgal. Svarbu, kad judesys kiltų nuo pėdų, o ne prievarta sukant klubus ar išlenkiant kūną. Iki tol Marta atliko daugybę pratimų su panašiais seksualiais judesiais, bet jokio poveikio jie neturėjo. Kai moteris atliko ką tik aprašytą pratimą, jai pavyko jį teisingai padaryti pėdomis.
Rezultatas buvo įspūdingas, tiesa, atėjo ne iškart. Tąkart atlikusi pratimą, po seanso išėjo puikiai jausdama savo pėdas. Kai susitikome po savaitės, Marta papasakojo, kad grįžusi namo jautėsi žvali, buvo gerai, bet ne per daug pakiliai nusiteikusi. Šis nuostabus jausmas, visiška jos depresijos priešingybė, truko visą dieną. Tą patį pratimą ji atliko namuose ir vėl pajuto panašią giedrą, žvalią nuotaiką, tiesa, ji truko trumpiau. Aišku, pratimą kartojome ir mano kabinete, bet rezultatas nebebuvo toks pat. Pirmą kartą atlikusi pratimą Marta išlaisvino slypėjusią seksualinę energiją, kurios nė nenumanė turinti. Kita vertus, ji dar nebuvo pasiruošusi įsileisti šio jausmo į kasdieninį savo gyvenimą.
