Kurių, pripažinkime, kasdien sukaupiame vis daugiau. Galiausiai, jei jums nerūpi sveikatinė kulinarijos pusė, maistą gardindami įvairiausiomis žolelėmis bent jau maloniai nustebinsite artimuosius ir svečius, pataria svetainė Yahoo.
Senovės Romoje čiobrelių dėdavo į alkoholinius gėrimus, sūrius, naudodavo būsto patalpoms švarinti, be to, jie buvo laikomi gera priemone melancholijai išsklaidyti. Šiandien čiobrelis tapęs viena universaliausių prieskoninių žolelių, skirtų tiek naikinti bakterijas, tiek gydyti peršalimo simptomus – juose esantys flavonoidai lengvina kvėpavimo takų spazmus, skatina bronchų gleivinių veiklą, o terpenoidai valo, aktyvina kvėpavimo sistemą. Be to, dviejuose arbatiniuose šaukšteliuose čiobrelio yra net penktadalis jūsų dienos geležies normos. Dar daugiau, čiobreliuose yra mangano – mineralo, kuris suaktyvina smegenų funkcijas, stiprina kaulus, odą. Čiobrelių arbata tinka ir sutrikus virškinimui, pučiant vidurius, skaudant skrandžiui.
Petražoles žinojo jau senovės egiptiečiai, graikai ir romėnai, naudoję jas žaizdoms gydyti, šlapimui varyti. Petražolės puikiai pašalina nemalonų burnos kvapą, baktericidiškai veikia burnos ertmę, todėl kramtyti petražoles naudinga sergantiesiems dantenų ir burnos gleivinės uždegimu.
Du šaukšteliai šviežių petražolių suteiks daugiau nei 150 proc. vitamino K dienos normos. Vitamino, kuris vaidina itin svarbų vaidmenį, saugodamas jūsų kraują nuo krešulių susidarymo, padeda formuotis sveikiems kaulams ir stiprina bei gydo inkstus.
Dar geriau - askorbino rūgšties (vitamino C) kiekiu petražolė lenkia daugumą vaisių ir daržovių. Šimte gramų jaunų žalių petražolių yra maždaug dvi vitamino C paros normos. Tai kone keturis kartus daugiau nei citrinose. Be to, ši Lietuvoje plačiai paplitusi žolelė dažnai naudojama kosmetikos pramonėje: ji – kremų, losjonų, kaukių sudedamoji dalis.
Šis daugiametis augalas veši tankiais kupstais, kvepia citrina. Deja, paplitęs ne mūsuose – aptinkamas Afrikos, Azijos, Amerikos subtropikuose ir atogrąžose, dažniausiai savanų pievose. Tiesa, nemaltų džiovintų citrinžolių galima įsigyti ir Lietuvoje. O štai argumentai, kodėl jos turėtų mus dominti.
Ši Azijos virtuvės puošmena naudojama kovojant su karščiavimu, raumenų skausmais, kai pykina skrandį ar skauda galvą. Ji atpalaiduoja skrandžio ir žarnų raumenis, mažina spazmų keliamą skausmą, padeda pasišalinti susikaupusioms dujoms. Citrinžolėje gausu antioksidantų, padedančių sumažinti stresą, kaltą dėl daugelio širdies ir kraujagyslių ligų. Esama tyrimų, kuriuose teigiama, kad šis augalas padeda apsisaugoti ir nuo E. coli bakterijos.
Augalas taip pat turtingas vitamino A, turi antiseptinių savybių.
Sergant artritu, skausmą sumažins karšti žolės kompresai arba atskiestas kvapusis aliejus, kuris įtrinamas į kūną.
Veikiausiai kiekvienos šeimininkės virtuvėje rasime raudonėlių. Jei reikėtų kulinarijoje rinktis tik vieną žolelę, neapsiriktumėte, jei savo balsą atiduotumėte šiam kvapniam augalui. Yra šefų, tikinančių, kad sudžiovinti raudonėliai net skanesni, nei žali, tad jų nauda galite mėgautis tiek vasarą, tiek žiemą. Tiesa, vaistažolės gali būti naudojamos tik metus, nes ilgainiui jos praranda eterinius aliejus, o kartu ir gydomąsias savybes.
Ar žinojote, kad raudonėliuose dvigubai daugiau antioksidantų nei, pavyzdžiui, mėlynėse?
Raudonėlių preparatai naikina žalinguosius mikrobus, gydo žaizdas ir uždegimines ligas, malšina skausmus, ramina sudirgusią centrinę nervų sistemą, padeda atsikosėti, skatina prakaito ir šlapimo išsiskyrimą, gerina virškinamojo trakto veiklą, mažina padidėjusį kraujospūdį. Nustebsite, tačiau šviežių arba džiovintų raudonėlių lapų dedama ant skaudulių ir šunvočių.