Psichologas Vitoldas Masalskis apie NLP pirmą kartą išgirdo dar studijų laikais, prieš trisdešimt metų: „Prisimenu, kaip seminarą vedęs vienas dabar garsus Lietuvos psichoterapeutas pasakojo, kad lingvistinių konstrukcijų pagalba žmonėms galima įteigti tam tikrų komandų ir jie pradeda daryti tai, ko net neketino.“ Tuo laiku NLP buvo laikomas manipuliacijos mokslu.
Neurolingvistinis programavimas apibūdinamas kaip taikomosios psichologijos sritis, nagrinėjanti subjektyviąją žmogaus gebėjimų struktūrą, jo minčių ir poelgių strategijas, šių strategijų modeliavimą ir sėkmingą jų valdymą. Šiandien NLP domisi daug įvairiausių profesijų žmonių, nemažai jų yra baigę mokymus ir pasiekę NLP praktiko arba meistro lygį. Vilniaus NLP klubo vadovas V. Masalskis veda sertifikacinius NLP ir konsultuojamojo ugdymo seminarus visoje Lietuvoje.
− Kokie žmonės susirenka į NLP mokymus? Ko jie ieško?
− Susirenka pačių įvairiausių žmonių. Jauniausias buvo gimnazistas – dvyliktokas, vyriausias – pensinio amžiaus vyras. Kažkada, dar prieš NLP klubą, organizavau profesinės saviugdos klubų veiklą. Norėdami bendrauti ir mokytis vieni iš kitų, susirinkdavo tam tikros profesijos žmonės: personalo atrankos specialistai, mokymo treneriai, vadovai. Atsiradus internetui pasikeitė žmonių požiūris į savo asmenybės ir profesionalumo ugdymą.
Idėja, kad pats esi atsakingas už savo sprendimus, man yra artima. Žmonėms, kuriems artima saviugdos idėja, tinka klubinis formatas, nes čia jie randa panašių į save.
Anksčiau mano klientai buvo įmonės, kurios užsakydavo seminarus savo darbuotojams. Kartais tai keldavo atmetimo reakciją, nes susirinkdavo ne tie žmonės, kurie susimokėjo, o tie, už kuriuos buvo sumokėta ir nuspręsta. Toks seminaras dažnai virsta spektakliu, kai susirinkusieji laukia, kad juos pralinksmintum. Dabar 95 % mano klientų yra fiziniai asmenys, tai lemia kitokius santykius. Aš dalijuosi savo patirtimi, jie dalijasi savo matymu. Tai yra mokymasis, augimas ir savo poreikių tenkinimas.
− Lyderystė. Ar lyderiai – tokie nuo gimimo? Kokiomis savybėmis pasižymi šiuolaikiniai lyderiai?
− Ar tai labai svarbu? Vieniems vertybė − turėti dirbančių žmonių komandą ir jai vadovauti. Bet yra begalė kitų būdų savo gyvenimui įprasminti. Mano paties karjera, verslo vizija anksčiau buvo tokia: sukurti įmonę, paruošti specialistus, kurie vestų mokymus, sėdėti ir nieko nedaryti. Modelis nepasiteisino. Kurdamas įmonę negali tapti laisvesnis ar gyventi visaverčio gyvenimo. Rūpiniesi žmonėmis, ūkiu, bet jauti, kad kažko trūksta. Jau penkerius metus esu laisvai samdomas darbuotojas ir tai man patinka. Užsiimu tuo, kas malonu, finansiškai patenkinu savo poreikius ir bendrauju su tais žmonėmis, su kuriais noriu bendrauti.
Tarkime, Billas Gatesas − puikus lyderystės pavyzdys, suvokiantis šiuos dalykus. Šviežiausias pavyzdys − Markas Zuckerbergas, kuris 99 proc. įmonės akcijų nusprendė skirti labdarai.
− Kokia pagrindinė NLP idėja?
− Yra sėkmingi žmonės, kurie sugeba kažką meistriškai daryti, ir yra normalūs, kaip mes su jumis, kurie gyvena įprastai. Mes įsivaizduojame, kad sėkmingieji – koks Kašpirovskis ar apsigimęs lyderis − tikriausiai turi Dievo dovaną. Todėl NLP pradininkai (apie 1972−1974 m.) nutarė išnagrinėti ir aprašyti meistriškumo struktūrą, kad ją būtų galima perimti ar perduoti kitam.
Pirmieji žmonės, nuo kurių buvo „nuiminėjami“ tie sėkmingos veiklos modeliai, buvo garsus hipnoterapeutas Miltonas Eriksonas, šeimos terapijos pradininkė Virginia Satir ir geštalto terapijos pradininkas Frederichas Perlsas. Buvo išskirti tam tikri žmogaus elgesio algoritmai ir bandyta juos pritaikyti bet kurio žmogaus veiklai. NLP – išgryninta sėkminga metodika žmogaus problemoms spręsti. Pasitelkus NLP galima pašalinti netgi žalingus įpročius.
− Kaip NLP padeda kovoti su įvairiomis priklausomybėmis?
− Priklausomybės panaikinti negalima, bet įmanoma vieną priklausomybę pakeisti kita. Žmogaus veikla yra paremta priklausomybėmis. Tai yra sąlyginiai refleksai. Galbūt iš mokyklos laikų atsimenate I. Pavlovo metodą, kai atliekant eksperimentą šuniukui duodant ėsti uždegama lemputė ir sukuriamas sąlyginis refleksas. Po kelių kartų, uždegus lemputę, šuniui pradeda skirtis seilės. Priklausomybė rūkymui, kompiuteriniams žaidimams, internetui, noras po šeštos valandos vakaro lįsti į šaldytuvą – jų gali būti begalė.
Akivaizdu, kad jų labai sunku atsisakyti. Nes matome tik paviršių, pvz., kuo jie kenkia. Reikėtų ieškoti, kuo tai galima pakeisti, kokius antrinius poreikius arba užslėptas reikmes tenkina mano naršymas „Facebook“? Socialinio kontakto svarba, galbūt − savo vertės pajauta, galbūt − reikšmingos profesinės informacijos paieška. Pasistenkite atkasti kuo daugiau antrinių naudų.
Kitas priklausomybės atsikratymo etapas – kokios kitos veiklos galėtų patenkinti tuos poreikius? Jei socialinį pripažinimą gausiu kitur ir informacijos badą patenkinsiu kitais kanalais, nesunkiai pašalinsiu priklausomybę.
− NLP teorijoje, kaip ir kiekvienoje mokslo sistemoje, susiformavo specifinė terminologija. Ar galėtumėte paaiškinti terminą „inkaravimas“, pateikti praktinių pavyzdžių?
− NLP nemažai profesinio slengo. Inkaravimui tinka tas pats pavyzdys su Pavlovo šunimi. Sąlyginis refleksas yra inkaras. Tai − įrankis, kuris paleidžia tam tikrą veiklą. Uždegus lemputę išsiskiria seilės. Visi mūsų veiksmai „pakabinti ant inkarų“. Aš pažiūriu jums į akis ir jūs visada linktelite galva, tai patvirtinimo ženklas, kad jūs klausotės, tai darote nesąmoningai. Arba, išvydę raudoną šviesoforo signalą, nė nesusimąstę stabdote. Šios reakcijos ir yra inkarai, kuriais paremtas žmogaus gyvenimas. Jei egzistuoja toks psichologinis mechanizmas, reikia jį įsisąmoninti ir valdyti.
Inkarai gali būti ir žalingi. Pvz., vakare žiūrint televizorių reikia būtinai ką nors kramsnoti. Arba: buvai svečiuose, prisivalgei, grįžai namo – tas faktas „liepia“ dar ką nors užkąsti. Jei inkarai gadina gyvenimą, galima susikurti naujų inkarų ir „nulaužti“ trukdančiuosius.
Pavyzdžiui, jus kamuoja auditorijos baimė, ima panika prieš viešąjį kalbėjimą. Reikia sugalvoti mechaninį veiksmą, kuris neerzintų aplinkinių, būtų gana specifinis ir lengvai pakartojamas: pasukinėti žiedą ant piršto, čiupinėti tušinuką.
Atliekant veiksmą mintyse reikia susikurti būseną, kaip norėtumei jaustis, kalbėdamas viešai: „Noriu būti savimi pasitikintis, atsipalaidavęs.“ Prisiminkite, kada toks buvote, įsivaizduokite visas detales, jas pakartokite, sukdami žiedą. Po kiek laiko vėl išgyvenkite tą atsipalaidavimo būseną ir kartokite veiksmą. Atėjus dienai, kai reikės kalbėti viešai, kad atsipalaiduotumėte, užteks pasukinėti žiedą.
Inkarų „nulaužimas“ – dar įdomiau. Gal jus kas nors erzina. Tarkime, nuo vaikystės nemėgstate virinto pieno su plėvele arba garso, kai putplasčiu braukiama per stiklą. Tai − stiprūs inkarai, kurie gadina gyvenimą. Per seminarą turėjome gyvą pavyzdį. Vienas dalyvis labai bjaurėjosi raugintų kopūstų sriuba. Jam prie kelio pridėjo ranką ir paprašė įsivaizduoti skonį, jausmą, kitus pojūčius. Veiksmą pakartojo kelis kartus. Kaip atsvarą jis pasirinko šokoladą. Kitas inkaras turi būti vienodai stiprus, bet pozityvus.
Liečiant ranka kitą kelią jam vėl sužadino prisiminimus: koks skanus, kvapnus, saldus. Tada paleido abu inkarus: uždėjo rankas ant skirtingų kelių vienu metu. Stebint žmogų buvo fantastiškas vaizdas: pusė jo veido rodė neigiamą, pusė – teigiamą išraišką, paskui kilo sumaištis ir viskas nurimo.
Mes naudojame daug nesąmoningų inkarų: vaikas susižeidė – mama papūtė ir, atrodo, nebeskauda. Tai yra mažyčiai stebuklai nežinančiam žmogui arba pastebėjimas, kokie psichiniai mechanizmai veikia ir išmokimas jais naudotis.
Pažiūrėjau pro langą – apsiniaukę, vadinasi, šiandien neturiu nuotaikos. Tai tėra inkaras. Galima manyti, kad kaip tik esant pabjurusiam orui esu puikiai nusiteikęs. Kavos gėrimo ritualas – tas pats inkaras.
− Ar daug matote kongruentumo pavyzdžių tarp viešųjų asmenų, pvz. politikų? (Kongruentumas – atitikimas tarp žmogaus deklaruojamų vertybių ir jo faktinio gyvenimo būdo - red.)
− Dažniausiai pasitaikantis dalykas: prieštaravimas tarp to, ką spinduliuoju, ir mano artikuliacijos. Tai − net ne kongruentumas. Mes esame socialinės būtybės ir bendraudami visada manipuliuojame ir vaidiname. Aš dabar manipuliuoju jumis, o jūs − manimi. Didesnis ar mažesnis disonansas visada egzistuoja. Aš noriu atrodyti truputėlį kitoks, nei esu iš tikrųjų.
− Net ir Dalai Lama taip elgiasi?
− Žinoma. Taip nesielgia tik tas, kuris jau iškeliavęs į amžinosios medžioklės plotus. Visi kiti esame socialiniai padarai. Kai esu vienas arba manau, kad manęs niekas nemato, kai miegu – tada esu kongruenčiausias. Yra suskaičiuota apie tūkstantį neverbalinių ženklų. Suvaldyti jų neįmanoma. Ženklai atspindi mano būseną, kas iš tiesų vyksta manyje. O mano kalba atspindi, kokį įspūdį aš noriu padaryti. Sena paradigma teigia, kad žmonės niekada nesako tiesos. Transliuoja savo subjektyvų matymą, kuris skiriasi nuo objektyvios tiesos. Spėkite, kiek melavimo ženklų yra? Penki, dešimt, šimtas?
− Šimtas?
− Apskritai nėra nė vieno neverbalinės kalbos ženklo, kuris reikštų melavimą. Net melo detektorius fiksuoja ne melavimą, o tam tikras organizmo reakcijas, kurios pasireiškia, kai žmogus stresuoja: padidėjęs prakaitavimas, padažnėjęs pulsas, pasikeitęs elektromagnetinis laukas. Daugelyje šalių melo detektorius nepripažįstamas, nes panašūs simptomai pastebimi ir kai žmogus meluoja, ir kai bijo, kad pagalvos, jog jis meluoja.
Mūsų realybės atspindys turi fiziologinį ir psichologinį filtrus. Žmonės gyvena tame pačiame Kauno mieste, bet vienas sako: „Kaip čia faina gyventi!“, o kitas: „Koks baisus miestas, aplinkui pilna vagių.“ Tik nuo mūsų priklauso, su kokiais filtrais gyvename.
Teko bendrauti su skeptikais: NLP tikriausiai veikia tiems, kurie tiki, o tų, kurie netiki, neveikia. Koks įdomus momentas! Netikinčių žmonių iš principo nėra. Yra žmonės, kurie tiki, kad veikia. Ir yra žmonės, kurie tiki, kad neveikia. Bet kuriuo atveju, pagrindas yra tikėjimas.