Mamos vis kala į galvas jokiu būdu nevalgyti pažaliavusių ir sudygusių bulvių ir nė nesiartinti prie spintelės, kurioje jos laikomos.
Bet ar tai ne klaidingas įsitikinimas? Ar pavalgius tokių bulvių tikrai galima apsinuodyti?
Vyriausioji daržininkystės ir sodininkystės specialistė iš Notingamo „Trent“ universiteto Caroline Wright stebisi, kodėl apskritai svarstoma, ar vartoti tokias pakitusios spalvos ir skonio daržoves.
Svetainėje „The Conversation“ publikuotame straipsnyje ji aiškina, koks gali būti pažaliavusių bulvių poveikis.
Daugelis bulves laiko šakniavaisiais, nes jos, kaip ir morkos, pastarnokai ir kiti šakniavaisiai, auga žemėje.
Bet iš tikrųjų bulvės yra šakniagumbiai, kurių stambūs gumbai auga žemėje ir išlieka, kai nunyksta pats augalas.
Žemėje augančius šakniagumbius saugo storas dirvožemio sluoksnis, todėl jie puikiai išsilaiko šaltuoju žiemos sezonu, nepaveikti speigo ir šalnų.
Daugelis žino, kad bulvėse gausu angliavandenių. Maistingosios medžiagos būtinos, nes kitaip bulvės per žiemą neišsilaikytų.
Cukraus pavidalo maistingosios medžiagos susidaro vykstant fotosintezei – procesui, kai saulės šviesos energijos gavę augalai iš anglies dioksido ir vandens gamina gliukozę.
Dalis pagamintos energijos suvartojama iš karto, bet tie stiebagumbiai, kurie turi išsilaikyti daugiau nei du sezonus, kaupia energiją, kurios prireiks pavasarį atgyjančiam augalui.
Nekaupdami maistingųjų medžiagų augalai neturėtų pakankamai energijos ir jų ūgliai neprasiskverbtų iki dirvos paviršiaus. Taip pat nesiformuotų lapai, kurie būtini, kad vyktų fotosintezė.
Kitaip sakant, bulvėse sukaupiama tam tikra „porcija maisto“, neleidžianti nunykti per žiemą ir suteikianti energijos augti pavasarį.
Ką reiškia, jei bulvės pažaliuoja?
Jei į bulvę pažiūrėsite atidžiau, pastebėsite akutėmis vadinamus nedidelius taškelius.
Šios akutės yra ūglių užuomazgos. Ūgliui prasikalus pro dirvą, formuojasi stiebai ir lapai.
Ilgai laikant bulves spintelėje iš akučių taip pat pradeda dygti ūgliai, kurie vis auga.
Augti juos paskatina šiluma, o jei ant bulvių patenka šviesos, procesas dar labiau paspartėja.
Todėl norint, kad bulvės kuo ilgiau išsilaikytų, jas reikia laikyti vėsioje ir tamsioje vietoje.
Bet ką reiškia, jei bulvės pažaliuoja? Juk daugelis žino, kad pažaliavusių bulvių valgyti negalima. Tik nežino, kodėl?
Ant stiebagumbio patekusi šviesa sukelia tam tiras fiziologines reakcijas.
Žalią spalvą suteikia chlorofilas. Jis nėra kenksmingas. Jame daug naudingų mineralų, pavyzdžiui, geležies.
Būtent jis suteikia žalią spalvą visoms žalioms lapinėms daržovėms, kurias valgyti sveika.
Deja, šviesa ir šiluma paskatina ir solanino gamybą. Solaninas – tai cheminė medžiaga, kurios didelis kiekis galinti sukelti apsinuodijimą.
Tokio apsinuodijimo simptomai – tai pykinimas, viduriavimas, vėmimas, skrandžio spazmai, galvos skausmas ir svaigimas.
Cheminė medžiaga solaninas kartu su chlorofilu kaupiasi po bulvės luoba ir susiformavusiuose ūgliuose.
Todėl patartina nevalgyti pažaliavusių arba sudygusių bulvių.
Sudygusias bulves pasodinkite
Žalią sluoksnį ir pradėjusius formuotis ūglius, žinoma, galima pašalinti. Tada apsinuodijimo pavojaus nekils. Deja, tokia pradėjusi augti bulvė vis tiek bus nemalonaus skonio.
Prasidėjus augimo procesui, pradedamas absorbuoti cukrus bei vitaminai, todėl bulvė tampa mažiau maistinga.
Visgi tai žinodami žmonės ir toliau tokias bulves vartoja, žinoma, pašalinę ūglius ir nulupę pažaliavusią luobą.
Vartoti senas bulves kaip maistą atsisakoma nebent tada, kai ūgliai jau gerokai paūgėję, o žalia spalva labai tamsi. Tokias bulves, užuot valgius, reikia pasodinti – jos tikrai suderės.
Nors kokybę garantuojančia etikete, kitaip nei parduodamos sėklinės bulvės, jos nepažymėtos, galop vis tiek sulauksite puikaus derliaus.
Bet jei neturite, kur bulvių auginti, ir nenorite švaistyti maisto, nulaužykite ūglius, pašalinkite pažaliavusią luobą, tada bulves išvirkite, sutrupinkite ir palesinkite jomis paukščius!