Ji žinojo, kad vos tik liga bent šiek tiek atsitraukia, reikia skubėti gyventi, nes nežinia, kaip ilgai ši laimė truks. Šiandien mergina nevartoja jokių vaistų. Jos teigimu, ligą pavyko įveikti pakeitus mitybą ir pasaulėžiūrą.
– Koks įvykis paskatino keisti savo mitybą?
– Mėsos nevalgau jau daugiau nei dvejus metus ir maždaug pusantrų metų žaliavalgiauju. Tačiau viskas prasidėjo nuo vidinės būsenos pokyčių, o ne nuo poreikio keisti mitybą. Mėsos, kiaušinių ir žuvies atsisakiau pradėjusi domėtis Vedų kultūra. Viskas prasidėjo nuo vieno įvykio. Buvo birželio mėnuo, graži vasaros diena. Su kolege dirbome jos namuose. Ji pasakojo mačiusi video apie Vedų kultūrą ir viena dalis buvo pokalbis apie mitybą bei maisto poveikį organizmui ir mąstymui. Nusprendėme jį peržiūrėti, o kaip tik po to kolegės mama pakvietė užkąsti. Ji iškepė kotletų. Po šio video kotletai buvo toks didelis kontrastas, kad sugebėjau juos tik paknibinėti.
– Kas paskatino žengti dar toliau?
– Jau per tris pirmuosius mėnesius pastebėjau didžiulius pokyčius savo kūne. Fizinis kūnas man siuntė įvairiausius signalus, kad jam yra labai gerai. Svarbiausias skirtumas, kad atsirado labai daug energijos ir tai tapo nuolatine būsena. Iki tol turėjau labai varginantį autoimuninį susirgimą, kuris pasireikšdavo įvairiais slopinimais, karščio anplūdžiais, aukšta temperatūra, skausmais ir kitais nemaloniais požymiais. Pavyzdžiui, dingdavo regos laukas, atrodydavo, kad tuoj nualpsiu, sutrikdavo koordinacija, susidarydavo įvairūs poodiniai dariniai, tindavo sąnariai dėl to trikdavo kūno judesiai bei mobilumas. Jaučiausi neįgali. Pakeitus mitybą visi šie simptomai pradėjo nykti.
Žaliavalgystės mitybos galimybių specialiai neanalizavau. Tiesiog vieną vakarą teko paragauti žalio kokteilio, man tai buvo naujovė. Buvo sausio mėnuo, šeštadienio vakaras, o sekmadienio rytą prekybos centre jau pirkau produktus, reikalingus žaliam kokteiliui. Ta diena ir tapo mano žaliavalgiavimo pradžia. Iki šiol aš ir mano kūnas tuo neatsidžiaugiame. Kai valgai gyvą, natūralų, gyvybinės energijos kupiną žalią maistą, prašviesėja ne tik protas. Esu girdėjusi, kad pradėjus žaliavalgiauti ir įsijungus valymosi procesams, žmonėms prasideda intoksikacija, tačiau aš nieko panašaus nepatyriau. Viskas vyko sklandžiai ir su didžiausiu džiaugsmu.
– Šiuo metu pagrindinį racioną sudaro įvairūs vasaros vaisiai ir žalumynai. Tačiau nėra taip, kad visiškai neskaičiuočiau, kiek ir ko valgau, reguliuojuosi kalorijas bei suvartojamą cukraus kiekį. Pavyzdžiui, per pusryčius stengiuosi suvartoti apie 300-400 kalorijų. Tai, tarkime, 200 g ananaso ir 200-300 g braškių ar trešnių. Pietums vasarą gaminuosi ledus iš 3-4 bananų, vakarienei pasiruošiu salotų. Tik pastarųjų kiekis atrodo įspūdingiau, nes žalumynai yra lengvi ir turi nedaug kalorijų, todėl 100 g žalumynų atrodo labai didelis dubuo. Dažniausiai maistą renkuosi atsižvelgdama į sezoną, tai, ką pasiūlo gamta. Pavyzdžiui, šiuo metu galima valgyti daug uogų, vaisių, agurkų, pomidorų, salotų. Patiekalų įvairove pernelyg nesirūpinu, tačiau mėgstu daržoves paįvairinti padažais. Štai vakar gaminausi avokado ir mango padažą. Mėgstu riešutus, tačiau jų vengiu dėl labai didelio kaloringumo ir alerginių požymių. Kartais padarau mažą nuodėmę suvalgydama gabalėlį juodo šokolado.
Tik pradėjusi žaliavalgiauti pirmus keletą mėnesių gerdavau labai daug žalių kokteilių. Kiekvieni mano pietūs būdavo geras puslitris ar net litras kokteilio, vėliau juos pradėjau mažinti. Alkio jausmo niekada nebuvo. Viskas įvyko taip natūraliai, kad net nepastebėjau, kaip viskas pasikeitė. Atrodė, kad tai darau jau visą gyvenimą. Niekada nebuvo atsiradęs poreikis pavalgyti ankstesnio maisto, nors mano aplinkoje, namuose, tokio maisto tikrai labai daug gaminama. Stengiuosi nesikoncentruoti į tai, ko nori protas, o jausti tikruosius savo organizmo poreikius.
– Ar rūpi, kad būtų teisingas maistinių medžiagų – baltymų, riebalų ir angliavandenių – balansas?
– Specialiai neskaičiuoju, tačiau jaučiu savo vidumi, ko tuo metu nori organizmas. Pastebėjau, kad didele dalimi šiuos norus lemia ir sezoniškumas. Pavyzdžiui, žiemos metu vartoju daug saulėgrąžų daigų, kurie yra labai maistingi, o vasarą norisi sodo, miško gėrybių. Tam tikru metu norisi citrusinių vaisių, šiuo metu – vėlgi sezoninių vaisių ir uogų. Praėjusią vasarą buvo poreikis valgyti špinatų. Dėdavau jų visur. Šiuo metu nėra nė menkiausio poreikio valgyti špinatų. Labai norisi lengvų, sultingų salotų, taip pat įvairiausių sultingų vaisių ir uogų – trešnių, melionų, ananasų. Anksčiau norėjosi riešutų, o dabar jau kokį mėnesį jų visai nevalgau. Baimė, kad gali trūkti kokių nors medžiagų, manau, atsiranda tik dėl aplinkinių įtakos. Organizmas pats yra puikus indikatorius – tik suvalgai kažką neteisinga, ir jis iškart sureaguoja, kad kažkas ne taip.
– Kaip vertinate maisto derinimo teorijas? Ar laikotės jų?
– Maisto derinimosi principų stengiuosi laikytis, nes organizmas labai greitai praneša, jeigu jam koks nors derinys netinka. Ryte iki pietų stengiuosi valgyti tik sultingus vaisius. Pavyzdžiui, ryte niekada nevalgyčiau banano. Per pietus gali būti miltingesni vaisiai ir jų deriniai, o vakare stengiuosi valgyti vien daržoves, jokių saldžių vaisių, ypač iškart po daržovių. Vaisių taip pat stengiuosi labai nemaišyti. Vienu metu valgau tik citrusinius, arba tik saldžius vaisius. Anksčiau darydavau žalius kokteilius, į kuriuos dėdavau bananų, špinatų ir anakardžių riešutų. Toks derinys labai skanus, bet po tokio kokteilio jausdavausi negerai – labai apsunkdavau, pilve vykdavo įvairūs procesai. Todėl vėliau riešutus pradėjau valgyti visiškai atskirai nuo kitokio maisto. Žaliavalgiškus tortus, kuriuose riešutai maišomi su vaisiais, darau labai retai, tik ypatingomis progomis. Galima sugalvoti daug labai skanių patiekalų, bet nebūtinai jie yra sveiki. Tačiau dažniausiai tuo patiki tik išbandęs savo kailiu. Taigi riešutai su vaisiais labai nedera. Taip pat nesijaučiu gerai, jeigu į daržovių salotas įpjaustomas obuolys. Netgi mano minėtas avokado ir mango padažas, užpiltas ant daržovių, nors labai skanus, nelabai gerai paveikė organizmą. Kita vertus, užpiltas ant žalumynų, jis neigiamo poveikio neturi. Beje, avokadas – vienintelis riebalas, kurį vartoju. Aliejus iš mano mitybos raciono po truputį išnyko.
– Iš pradžių namiškiams buvo lengvas šokas, tačiau iš tiesų jie reaguoja labai tolerantiškai. Niekada negirdėjau jokių priekaištų, nors rūpestį, ar tikrai gaunu pakankamai maistinių medžiagų, kad esu pernelyg liesa, kartais išreikšdavo. Iš tiesų, pradėjus žaliavalgiauti per porą savaičių nuo 50 kg nukrito 3-4 kg. Tačiau vėliau svoris labai greitai atsistatė. Mano žaliavalgystė šiek tiek pakeitė ir namiškių racioną – jie pradėjo valgyti daugiau sveikesnių produktų. Jei perka duoną, stengiasi, kad ji būtų maksimaliai kokybiška, vartoja mažiau miltinių patiekalų ir pan.
– Kokia šiuo metu situacija su jūsų liga?
– Prieš 10 metų man buvo diagnozuotos dvi labai nemalonios autoimuninės ligos, kurios gerokai pakoregavo mano gyvenimą. Jos susijusios su jungiamuoju audiniu, sąnariais, sausgyslėmis bei vidiniais organais. Mane taip surakindavo, kad negalėdavau nei buteliuko atsukti, nei rankos nulenkti. Taigi 10 metų kasdien gerdavau hormoninius vaistus bei nuskausminamuosius. Laimė, taip ilgai gerdama hormoninius vaistus jokių didelių pašalinių poveikių nepatyriau.
Pakeitusi savo mitybą į žaliavalgišką maždaug po pusmečio pradėjau jausti savo viduje, kad vaistus geriu be reikalo. Mat mano organizmo fizinė būklė buvo labai pagerėjusi. Praėjo visi tynimai, palaipsniui dingo labai daug simptomų. Iš pradžių pradėjau mažinti vienų vaistų dozę. Po kelių mėnesių ją dar sumažinau. Baisiausia buvo atsisakyti hormonų, kurie papildė antinkščių funkciją. Prisimenu, buvo antra Kalėdų diena. Nusprendžiau, kad per Kalėdas vyksta stebuklai, todėl tiesiog tuo patikėsiu ir nustosiu vartoti šiuos vaistus. Ryte atsibudusi įvertinau savo būseną. Viskas buvo gerai. Nusprendžiau negerti vaistų ir tą dieną. Ir taip kurį laiką kartojosi kasdien. Kas rytą suvokdavau, kad mano sveikata nepablogėjo. Tuo metu savaitei laiko turėjau išvykti į kelionę. Buvau taip patikėjusi savo sėkme, kad į kelionę nepasiėmiau nė vieno vaisto, tikėdama, kad viskas bus gerai. Ir buvo gerai. Iki šiol nuo Kalėdų nevartojau jokių vaistų.
– O ką pasakė gydytojai? Ar kalbėjote su jais šia tema?
– Kadangi sau pasakiau, kad svarbiausia yra tai, kaip aš jaučiuosi, gana ilgai neprisiruošiau pas juos apsilankyti. Vis dėlto aplinkinių nerimas, ar tikrai liga atsitraukė, buvo, todėl nusprendžiau pasidaryti kraujo tyrimus. Tuo metu vaistų negėriau jau porą mėnesių. Po kelių dienų paskambino mano šeimos gydytoja ir tiesiai šviesiai pasakė, kad atsisėdo pamačiusi rezultatus. Ji mane pažįsta nuo pat vaikystės, taigi puikiai žino mano ligos istoriją. Paaiškėjo, kad tokio gero kraujo dar nesu turėjusi. Aš nuolat būdavau ligota, vis kuo nors sirgdavau. Dabar hemoglobino rodiklis nuo 82 pakilo iki 132. Visi kiti rodikliai taip pat puikūs – normos ribose. Baltymo, kuris rodo mano autoimuninę ligą, norma yra iki 5,5. Mano rezultatas – 2,5, o anksčiau siekdavo 20-70. Žemiau niekada nekrisdavo, nors nuolat vartojau vaistus. Išgirdusi tai pravirkau iš laimės. Tuo metu su drauge kaip tik pietavome žaliavalgių restorane. Jaučiausi taip, tarsi būtų užgimęs naujas gyvenimas. Šis išgyvenimas mane dar labiau paskatino gyvenime daryti kuo daugiau dalykų, kurie teikia džiaugsmo.
Kita vertus, noriu atsakingai pasakyti, kad žaliavalgystė tikrai nėra panacėja. Esą jei tapsi žaliavalgis, pasveiksi nuo visų ligų. Mityba iš tiesų sudaro labai svarbią visapusiško sveikatingumo dalį, tačiau pirmiausiai reikia keisti savo mintis, požiūrį, vertybes, dvasinį pasaulį. Jei būsi užsiteršęs blogomis mintimis ir darbais, o valgysi labai sveiką maistą, geriausiu atveju, padės tik iš dalies ir tik trumpam laikui.
– Galėtų būti klausimas: kaip sekasi su tokiais mitybos įpročiais prisitaikyti kelionių ar ilgesnių išvykų metu?
– Kadangi keliauti tenka iš tiesų dažnai, kartais susiduriu su sunkumais ieškodama, kur nusipirkti šviežio, žalio maisto. Kartais už tokį maistą tenka sumokėti keliolika kartų daugiau, nei jis paprastai kainuoja, arba pietauti viešbučiuose, nes juose dažniausiai galima rasti įvairaus maisto. Užsienyje restoranai dažnai patiekia salotas su įvairiais sūriais ar mėsomis, o gauti tiesiog paprastų salotų būna sudėtinga. Žinoma, prekybos centruose galima rasti vaisių, tačiau ir pačius centrus sunku rasti centrinėje miestų dalyje. Lietuvoje dienos metu paprastai pietauju namuose arba pasiimu maisto su savimi. Jei nespėju to padaryti, keliauju į „RawInn“ žalio maisto restoraną, kurį vadinu savo antrąja virtuve.