Ne į parduotuves
Sodriai sužaliavusios pievos atvėrė turtingus aruodus. Pats laikas rinkti garšvų, kiaulpienių, dobilų, dilgėlių, balandų, gysločių ir kitų augalų lapus. Juos galima ragauti ką tik nuskintus, iš jų gaminti įvairius patiekalus ar kaupti atsargas žiemai.
Tiesa, šis pasirinkimas ne kiekvienam. Tiktai kitokios nei įprasta mitybos šalininkai – žaliavalgiai ir sveikuoliai – jau kuris laikas semia gamtos dovanojamas gėrybes.
Jie savo stalui produktų dažniausiai ieško ne parduotuvėse, o daržuose ir pievose. „Žalias ir gyvas“, – taip savo maistą apibūdina žaliavalgiai.
Dabar jau daug kas žino, kad žaliavalgystė – tai toks mitybos būdas, kai valgomas tik termiškai neapdorotas, nevirtas ir nekeptas, maistas. Daržovės, žalumynai, vaisiai, grūdai, sėklos tokiems žmonėms atstoja mėsos, žuvies, pieno, miltų patiekalus, kiaušinius.
Žaliavalgiai maldami, džiovindami, spausdami, raugindami ir kitaip apdorodami pasirinktus produktus iš jų prigamina skaniausių kokteilių, sriubų, duonelių, kotletų ir net tortų.
Nesusipažinusiesiems su žaliavalgyste šis mitybos būdas atrodo gana sudėtingas ir painus, o ne vienerius metus tik taip besimaitinantiesiems – patrauklus, paprastas ir naudingas.
Svarbiausia – motyvacija
Viena iš žaliavalgystės Lietuvoje pradininkių – vilnietė Olga Dzindzeleta – norintiesiems sekti jos pavyzdžiu patarimų negaili – moko neįprastos mitybos. Neretai į tas pamokas atvyksta ir panevėžiečių, susidomėjusių ir panorusių sukti nauju keliu. Vis dėlto ne visiems pavyksta.
Viena panevėžietė pasakoja iš pradžių su didžiuliu susidomėjimu nėrusi į žaliavalgystę, kasdien valgiusi termiškai neapdorotą maistą, tačiau po gero mėnesio sugrįžo prie įprastos mitybos – naujai patirčiai, sako, dar, matyt, nebuvo pribrendusi.
„Kol nėra aiškios motyvacijos, tikro noro ir supratimo, žaliavalgiu netampama. Tačiau žinantiesiems ir suvokiantiesiems, ką ir kodėl reikia valgyti, jokių problemų nekyla – žaliavalgių maistas yra skanus, įvairus, sveikas, nebrangiai įsigyjamas, nesunkiai pagaminamas“, – tvirtina O. Dzindzeleta.
Penkiasdešimtmetė moteris žaliavalge tapo beveik prieš aštuonerius metus ir nė karto dėl to nesigailėjo. Netrukus prie jos prisidėjo ir vyras. Nors, kaip sako ponia Olga, sutuoktinis, laikydamasis tų pačių žaliavalgystės principų, kartais leidžia sau didesnį pasirinkimą.
Du suaugę Dzindzeletų vaikai taip pat nemoja ranka į tai, ką valgo, jie atsisakė mėsos, yra vegetarai.
„Ir anksčiau visada stengiausi pati valgyti ir šeimą maitinti sveikai, o kai sužinojau apie žaliavalgystę, iš karto pradėjau domėtis. Ji pasirodė man pati tinkamiausia, po pirmų bandymų iš karto įtraukė“, – „Sekundei“ pasakojo moteris.
Tuo metu, kai Olgos šeima žaliavalgystės link žengė pirmuosius žingsnius, Lietuvoje apie tokį mitybos būdą buvo žinoma labai nedaug. Teko ieškoti literatūros rusų, anglų kalbomis, siųstis knygas iš Jungtinių Amerikos Valstijų.
„Iš pradžių mano meniu buvo ne toks, kaip dabar, – jau žinančios daugybę būdų ir galimybių, iš ko ir kaip skaniai paruošti sveiką maistą. Anksčiau pusryčiams dažniausiai suvalgydavome melioną, dabar gaminame žaliąjį kokteilį iš įvairių produktų. Pavyzdžiui, šiandien pusryčiams buvo bananų, obuolių ir garšvos lapų kokteilis. Šių lapų ar kitokių žalumynų įdėti negailiu, jų niekada nebus per daug“, – sako O. Dzindzeleta. Pietums ji tą dieną valgė šaltibarščių, o vakare – salotų, avokado.
Nuovargio nebeliko
Su skeptišku požiūriu į žaliavalgystę tenka susidurti dažnam, pradėjusiam keisti mitybos įpročius. Neišvengė to ir O. Dzindzeleta. Buvo sakančiųjų, kad taip valgydama pristigs gyvybiškai svarbių medžiagų, kad organizmas neatlaikys, nusilps ir panašiai.
„Pirmas savaites taip prasimaitinusi pradėjau galvoti, kad dabar turėčiau jausti nuovargį, silpnumą. Bet taip nebuvo – atvirkščiai, buvau stipri, žvali, ypač pagerėjo miegas. Pirmosiomis dienomis tarsi dar kažko trūko, bet alkio jausmas greitai dingo. Pasikeitė ir požiūris į maistą, paaiškėjus, kad tiek, kiek to maisto suvartodavome, organizmui tikrai nereikia. Per du mėnesius numečiau 15 kilogramų ir savijauta tapo daug puikesnė. Pradėjusi kitaip maitintis, pastebėjau, kad sumažėjo išlaidos maistui, be to, daug ko, pavyzdžiui, kremų, dezodorantų, vaistų, maisto papildų, tiesiog nebereikėjo“, – tvirtino tris knygas apie žaliavalgystę išleidusi moteris.
Savo knygose O. Dzidzeleta pasakoja, kad žaliavalgiai maitinasi ne tik salotų ar žolių lapais. Iš termiškai neapdorotų, gyvų produktų galima pagaminti daug skanių patiekalų, jų receptų ir pateikiama.
Moteris tikina neraginanti visų staiga mesti savo įpročius ir tapti žaliavalgiais. Kiekvienas turėtų pats spręsti, kas jam labiausiai tinka. Tačiau į savo mitybą įtraukti kuo daugiau gyvų, žalių produktų reikėtų visiems, kurie nori būti stiprūs, žvalūs ir sveiki.
Nutolinti senatvę
Kaunietis gyvo maisto propaguotojas Paulius Jaruševičius patvirtina, kad pakeitus mitybą galima išvengti daugybės ligų ir net atitolinti senatvę.
Prieš ketverius metus įprastą mitybą pakeitęs į žalią ir gyvą, dabar jau 54-erių vyras sako labai greitai pasijutęs kitaip. Jis numetė 20 kilogramų svorio, atsikratė ligos, sustiprėjo ir atjaunėjo.
Jis teigia norintis ir su kitais žmonėmis pasidalyti tokiu paprastu ir veiksmingu organizmo stiprinimo būdu. Vyras veda užsiėmimus, rengiamus pagal gyvo maisto programą.
„Svarbiausia, kad kiekvieno žmogaus mityboje atsirastų kuo daugiau daržovių ir vaisių. Dabar žalio gyvo maisto tenka vos 4–5 procentai, o tai yra labai mažai,– sako kaunietis.
Jis pataria ne tik sveikai maitintis, bet ir dažnai vaikščioti gamtoje. Renkant laukuose žalumynus, dirbant daržus, auginant daržoves bus dviguba nauda – ir savo gyvo žalio maisto žmogus turės, ir nuolat judės. O judėjimas organizmui labai reikalingas.
„Nereikia laukti, kol sveikata pašlis. Kiekvienas, norintis nesirgti, būti stiprus, turėtų keisti mitybą“, – tikina P. Jaruševičius.
Bandelių neberagauja
Žaliavalgystės principas – produktas neturi būti kaitinamas aukštesnėje nei 42 laipsnių temperatūroje. Žaliavalgiai teigia, kad esant didesnei temperatūrai suyra produktų vertingosios medžiagos, vitaminai, susidaro nepageidautinų junginių.
Kadangi maistas termiškai neapdorojamas, žaliavalgiams reikia turėti gerų pagalbininkų – buities prietaisų. Visų pirma – galingą smulkintuvą, plaktuvą, padedančius pasigaminti daug įvairių kokteilių, sriubų, reikalingas ir džiovintuvas, jis pagelbsti be viryklės pasigaminti duonos, pyragėlių.
Tačiau pirmiausia reikėtų pradėti nuo paprasto bandymo keisti dienos meniu – kasdien valgyti kuo daugiau salotų, daržovių, žalumynų.
Prieš šešerius metus staiga mitybos įpročius pakeitęs Nodaris Turčinavičius nepataria iš karto pulti į žaliavalgystę. Ne kiekvienam gali pavykti – pirmiausia geriau pradėti didinti daržovių, žalumynų ir vaisių kiekį savo mityboje.
Kiekvieno žmogaus organizmas – individualus, iš pradžių reikia priimti sprendimą, sukaupti žinių ir po truputį pratintis prie permainų.
„Tapti žaliavalgiu nėra sunku. Svarbiausia – turėti tikslą“, – sako N. Turčinavičius.
Vyras prisimena, kad jo nekamavo nei sveikatos, nei svorio problemos, tiesiog idėja maitintis žaliu, neapdorotu maistu pasirodė patraukli, priimtina. Pradėjo nuo jos ir nesitraukė, vėliau ėmė konsultuoti kitus, įkūrė savo verslą.
„Nežinau, kaip jausčiausi užvalgęs kadaise labai mėgtų šviežių ir putlių bandelių. Dabar jų net atsikąsti mintis nekyla“, – šypsosi žaliavalgis.
Pusryčiams jis dažniausiai geria kokteilį, pavyzdžiui, iš garšvų, dilgėlių, trauklapių lapų, banano, obuolio ir šaltinio vandens. Arba iš didelės saujos garšvos lapų, stiklinės mėlynių, trijų bananų, keturių nektarinų ir šaltinio vandens.
Ruošdamas sau ir žmonai Dovilei kokteilius jis mėgsta dėti ir aromato suteikiančių mėtų, bazilikų, imbiero.
Pietums dažnai būna dubenėlis daigintų sėklų ir obuolių, apelsinų, vakarienei – salotos.
Žiemai žaliavalgis ruošiasi iš anksto, kai kuriuos augalus užšaldo, kitus džiovina. Šaltuoju metų laiku daugiau vartoja daigintų grūdų, ankštinių augalų, mirkytų riešutų.
Jis sako karšto maisto visai nepasigendantis – kartą po kelerių metų pertraukos atsigėrė karštos arbatos ir jam nepatiko.
Tačiau kai kurie žaliavalgiai arbatų neatsisako, jas geria, o ypač šaltuoju metų laiku.
O. Dzindzeletos siūlomi receptai
Pusryčių kokteiliui reikia: dviejų bananų, šimto gramų juodųjų serbentų, aštuonių lapelių šviežių bazilikų, 600 ml vandens, keturių mirkytų datulių arba valgomojo šaukšto medaus. Viską suplakti smulkintuvu.
Pietums tiks pomidorų sriuba. Reikia: 3 pomidorų, 1 nedidelio agurko, pusės raudonos paprikos, 1 aitriosios paprikos, 2 šakelių baziliko ir petražolių, pusės skiltelės česnako, Himalajų druskos, 2 šaukštų alyvuogių aliejaus. Viską sudėti į trintuvą ir gerai sutrinti. Lėtai trinant po truputį pilti alyvuogių aliejų.
Skanaus!
