Gydytoja V. Menkevičienė yra nominuota ir už ją aktyviai balsuojama ir portalo „Delfi“ organizuojamuose rinkimuose „Tautos gydytojas“. Iki sausio 19 d. siūlyti savo pretendentus ar balsuoti už labiausiai patinkantį gydytoją, vaistininką arba gydymo įstaigą galite čia.
Pateikiame interviu su gydytoja V. Menkevičiene apie jos kelią į mediciną, vaikų miegą, žindymą ir kitus aktualius klausimus.
– Esate labai pacientų mėgstama gydytoja. „Pincetas.lt“ platformoje – vien teigiami atsiliepimai apie jus, turite ir daug sekėjų „Instagrame“. Dabar gi esate nominuota ir „Tautos gydytojo“ rinkimuose bei surinkusi nemažai balsų. Paklausiu to paties, ko klausiu ir kitų savo pašnekovų: kas Jus paskatino rinktis mediciną apskritai ir kas paskatino pasirinkti būtent šeimos mediciną? Ar nebuvo noro rinktis kitą sritį?
– Žmogaus kūnas ir jame vykstantys procesai mane sužavėjo dar besimokant pagrindinėje mokykloje. Vienuoliktoje klasėje labai blaškiausi: iš pradžių pasirinkau humanitarinių mokslų profilį, tačiau pamačiusi, kiek įdomių dalykų mokosi mano klasiokai biologijos pamokose, nusprendžiau keisti savo ateities planus.
Iki šiol prisimenu tą stiprų jausmą, kuris mane vedė pirmyn, buvo toks tikras pajautimas, kad tai – man skirtas kelias. Prisipažinsiu, buvo baugu, nes mano šeimoje daug mokytojų ir nė vieno mediko, tačiau stipriu savo užsidegimu bei kruopščiu, nuosekliu darbu, įstojau į medicinos universitetą ir jį pabaigiau. Neslėpsiu, buvo labai sunkių akimirkų, tačiau visi patirti iššūkiai mane labai užaugino.
Jau stodama į universitetą žinojau, kad dirbsiu su vaikais. Iki pat lemtingo momento šeštame kurse tikėjau, kad būsiu naujagimių ligų gydytoja (neonatologė), tačiau paskutinę akimirką sudvejojau savo galimybėmis dirbti tokį psichologiškai ir fiziškai sunkų darbą, tad įstojau į vaikų alergologijos specialybę. Po metų pradėjau lauktis savo vyresnėlės ir ją augindama supratau, kad man artimesnis darbas ne ligoninėje, o vaikų ligų gydytojams tiek tuomet, tiek dabar švietėsi labai miglota ateitis (ir man dėl to labai apmaudu), todėl suskubau perstoti, bet ten, kur taip pat tikrai sutiksiu mažų pacientų – taip tapau šeimos gydytoja. Man apsispręsti labai padėjo ir mano vyras: jis taip pat „šeimistas“, mačiau, ką jis mokosi ir man tai patiko.
– Viena iš Jūsų veiklų – vaikų miego specialistė. Ir pati esate dviejų vaikų mama. Ar Jūsų pačios motinystė ir paskatino Jus įsteigti „Kiškiai sapnuoja“, ar paskata buvo kita?
– Pradėjau garsiai kalbėti apie vaikų miegą, supratusi, kiek daug klaidinančių mitų sklaido interneto platybėse ir net knygose. Aš, besilaukdama pirmagimės, taip pat ant jų „pasimoviau“.
Primestos, vaikų nervų sistemos fiziologijos ir psichologijos mokslu nepagrįstos rekomendacijos bei patarimai keletą mėnesių po mažylės gimimo neleido man džiaugtis ir kėlė labai daug įtampos. Tada visai atsitiktinai į rankas pakliuvo Sarah Ockwell Smith knyga „The gentle sleep book“ ir ji tiesiog viską pakeitė. Pradėjau domėtis vaikų (ypač kūdikių) miegu ir nusprendžiau visais atradimais dalintis su tėvais, kad jie sužinotų tai, ką labai norėjau, turėjau žinoti ir aš. Beje, mano iniciatyva ši knyga buvo išversta ir į lietuvių kalbą. O gimus antrajam vaikui, Jokūbui, pradėjau mokytis holistiniuose vaikų miego specialistų kursuose, iš nuoširdaus, paprasto noro dalintis su tėvais gimė ir paskyra „Kiškiai sapnuoja“. Vėliau tapau ir sertifikuota žindymo specialiste. Visos šios žinios man labai gelbėja mano kasdieniame darbe susitinkant su mažaisiais pacientais ir jų tėvais.
– Kokie dažniausi yra Jūsų pacientų klausimai apie vaikų miegą?
– Oi, jų išties labai daug! Dažniausiai tėvams kelia nerimą trumpi dienos poguliai, dažni naktiniai atsibudimai, vaiko gebėjimas užmigti tik su pagalba. Norėtųsi perduoti tėvams, kad vienokius ar kitokius vaikų miego iššūkius patiria labai didelė dalis tėvų – juk vaikų miegas nėra panašus į suaugusiųjų, jiems natūraliai reikia dar daug pagalbos, nuraminimo užmiegant dėl nebrandžios nervų sistemos. Jūs nesate vieni – kasnakt visame pasaulyje šviečia daugybė langų, kuriuose mažylius maitina, supa ir ramina tėvai.
– Jauni tėveliai dažnai skundžiasi, kad jų naujagimis „sumaišė dieną su naktimi“. Ar turite patarimų, kaip tai galima kuo greičiau pakeisti?
– Kūdikiai iki maždaug 3–4 mėn. dar natūraliai negeba atskirti dienos nuo nakties, nes cirkadinį (paros) ritmą reguliuojantys hormonai ir struktūros nėra pakankamai aktyvios. Žindomi kūdikiai hormono melatonino, padedančio suprasti, kad atėjo vakaras ir laikas miegoti, gauna su mamos pienu, tačiau to labai dažnai nepakanka. Taigi, reikia kiek luktelėti: vidinis laikrodis tikrai pradės veikti, susidėlios dienos pogulių ritmas, o nakties miegas taps panašus į „naktinį“ – gilesnis, su mažiau atsibudimų. Rekomenduojama padėti kūdikiams suprasti, kada naktis, o kada diena: dienos metu pirmaisiais mėnesiais netemdyti langų, leisti kūdikiui ilsėtis švelniame buitiniame triukšme, o naktį – priešingai, nedegti ryškių šviesų, mažiau įvairių procedūrų, pvz. užpakaliuko prausimo, kalbėti tyliau, neaktyvinti kūdikio žaidimais. Beje, gelsva/rausva šviesa netrikdo cirkadinio žmogaus ritmo, o mėlyna – slopina melatonino gamybą, tad šviesa namuose turėtų būti ne mėlyno spektro.
– Kada vaikai turėtų eiti miegoti, kelintą turėtų keltis ir kaip iš tiesų yra su daug diskusijų keliančiu pietų miegu? Ar jis reikalingas?
– Turbūt daugelis perskaitę tai kilstelės antakius, tačiau nėra vieno laiko, konkrečios valandos, kada vaikas turi miegoti. Čia vertiname visumą – kiek iš viso per parą miega vaikas, kokia jo vyraujanti nuotaika dienos metu, kaip jis užmiega ir kaip bunda. Kiekvienas vaikas, kaip ir suaugęs turi savo miego poreikius. Maži kūdikiai įprastai miegoti eina vėliau nei nurodoma literatūroje. Didžioji dalis mažylių išmiega apie 9 val. per naktį, tad migdant juos 19 val., jie keltųsi tikrai anksti. Ir jau vėliau, vaiko miegui tampant vis panašesniam į suaugusiųjų (apie 4–5 gyvenimo metus), ankstesnis migdymas tampa svarbus ir reikalingas.
Dienos pogulių poreikis taip pat priklauso nuo to, kiek vaikui reikia miego per parą. O šie poreikiai yra labai individualūs. Dalis vaikų dieną nemiega nuo pat 1,5 metų, ir nors tai atrodo kur kas per anksti, mažyliai yra absoliučiai sveiki ir laimingi. Poreikis „persikrauti“ smegenims ir pamiegoti dieną yra lemiamas tam tikros smegenų struktūros, vadinamos hipokampu. Kuo jis greičiau auga, tuo anksčiau vaikui šios pertraukėlės nebereikia arba ji būna labai trumpa. Tad ir čia labai svarbu stebėti vaikelį, ko jam reikia.
– Kita Jūsų konsultacijų sritis – žindymas. Teikiate ir žindymo konsultacijas namuose. Su kokiomis problemomis kūdikių mamos susiduria dažniausiai ir dėl ko į Jus kreipiasi pagalbos?
– Vienos dažniausių žindymo problemų – skausmingas žindymas ir neaugantis vaikelio svoris. Žindymas – natūralus procesas, tačiau pradžioje ar jo eigoje tikrai neretai prireikia pagalbos. Jos prašyti neturėtų būti nedrąsu ar gėda. Juolab, kad ir sprendimų visada yra. Gali pasirodyti, kad žindymo konsultantas turi kardinalią nuomonę apie žindymą, tačiau kiekvieno mūsų tikslas yra padėti moteriai pasiekti būtent jos tikslą. Kiekviena jį turi skirtingą – vienos žindo vaikelį nusitraukdamos pieną, kitos – mišriai, duodamos pieno mišinį. Daug daug moterų, daug ir skirtingų poreikių, norų. Nėra vieno to geriausio, idealiausio. Svarbiausia, kad kiekviena mama išgirstų svarbią informaciją, visus „pliusus“, „minusus“, ir jau tada priimtų informuotą sprendimą pati, turėdama specialisto palaikymą, atramą, kad ir ką ji benuspręstų.
– Dėl kokių priežasčių dažniausiai kūdikiai atsisako krūties ir ar galima tai pakeisti?
– Yra išties ne viena krūties „streiko“ priežastis: mažylio kreivakaklystė, raumenų įsitempimas, jaučiamas skausmas, per trumpas liežuvio pasaitėlis, žindančios mamos vartojami vaistai, net kosmetikos priemonės, dygstantys dantukai ir daug kitų. Specialistas padeda jas atrasti ir surasti sprendimus.
– Daug diskusijų kelia klausimas, kiek vaiką žindyti normalu ir kiek jau per ilgai. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu?
– Mano atsakymas trumpas: leiskime tai nuspręsti pačiai mamai.
– Grįžkime prie Jūsų: turite daug veiklų ir dar šeimą. Kaip pavyksta viską suderinti? Ar nebuvo minčių apriboti savo veiklą?
– Šitą klausimą reiktų užduoti mano vyrui. Išties labai sunku ir aš iki šiol mokausi balansuoti tarp darbo, mylimos veiklos, šeimos, draugų, pomėgių. Būna sunkių etapų, išgyvenimų, pervargimo, tada pristabdau konsultacijas, savo veiklą socialiniuose tinkluose, daugiau savo dėmesio skirdama šeimai ir sau. Turėjo praeiti laiko, tačiau dabar jau suprantu, kad jei būsiu pervargusi, negalėsiu padėti ir savo pacientams.
– Kas Jums teikia didžiausią malonumą darbe?
– Jausmas, kad padėjau, kad po konsultacijos žmogus pasijaučia geriau. Ne visada tai vaistai, procedūros, kartais pakanka pokalbio ar net žvilgsnio. Šeimos gydytojas turi galimybę pažinti savo pacientus, kurti šiltą, žmogišką ryšį. Ir jei tai pavyksta – esu laimingiausia pasaulyje!