Kiek šiame iš kartos į kartą perduodamame pasakojime tiesos, tesiaiškina gamtininkai. Tačiau Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodo Vaistinių ir prieskoninių augalų kolekcijų sektoriaus vedėja, vyresnioji mokslo darbuotoja, prof. Ona Ragažinskienė tvirtina, kad po žiemos organizmą meškiniais česnakais (Allium Ursinum) nelyginant lokiams pravartu išsivalyti ir žmonėms.
Trūkstant saulės, vitaminų, mineralinių medžiagų, pavasarį žmonės jaučia nuovargį, todėl, pasak profesorės, naudinga organizmą papildyti biologiškai veikliosiomis medžiagomis, kurių susikaupia meškinių česnakų antžeminėje ir požeminėje dalyje. Meškiniai česnakai plačiai vartojami organizmui detoksikuoti, virškinamojo trakto veiklai suaktyvinti ir lėtinėms odos ligoms gydyti. Mokslininkų surinkta medžiaga liudija, kad net Sibiro tremtyje lietuviai išsaugojo sveikatą, vartodami tiek šviežius, tiek sūdytus lapus.
Didelėmis gydomosiomis galiomis garsėjantis pavasario šauklys natūraliai auga šlapiuose, trąšiuose lapuočiuose miškuose, kai kur – didelėmis bendrijomis. Meškinių česnakų lapų, prasikalančių gana anksti, nesupainiosi nei su pakalnutėmis, nei su labai nuodingu rudeniniu vėlyviu. Atpažinti naudingąjį augalą galima ir pagal kvapą – patrynus lapą tarp pirštų, stipriai pakvimpa česnakais. Tačiau pavalgius meškinių česnakų, valgomajam česnakui būdingas nemalonus kvapas nejaučiamas.
Baudos iki 300 eurų neatbaido
Lietuvos farmacininkų asociacijos viceprezidentės prof. O. Ragažinskienės žodžiais tariant, didžiausia bėda yra ta, kad prisiskaitę informacijos apie meškinių česnakų naudą, žmonės lekia jų rauti į miškus. Tačiau meškinis česnakas – Lietuvos Raudonosios knygos augalas, o tai reiškia, kad kaip ir kito populiaraus augalo – pataiso, dažnai puošiančio velykinį stalą, jo miškuose rauti negalima.
Šiuo metu Raudonojoje knygoje meškiniai česnakai priskiriami V kategorijai, t. y. buvusių labai retų, tačiau atkurtų populiacijų grupei. Nepaisant to, populiacijos yra labai pažeidžiamos, todėl miškinių česnakų augimo vietose leidžiama atlikti tik sanitarinius miško kirtimus, nes po plynų kirtimų augalas tampa neatsparus ligoms ir nesubrandina sėklų.
Anot specialistų, būtų menka bėda, jei žmonės tik atsargiai nusiskintų kelis šio augalo lapelius. Deja, daugelį apsėda godumas, augalai paskubomis plėšiami iš žemės su visomis šaknimis arba smarkiai apdraskomi. Po tokių antpuolių meškiniai česnakai nebežydi ir nebebrandina sėklų.
Nors, tikėdamiesi visuomenės supratimo, natūraliose augavietėse rastų meškinių česnakų specialistai prašo nerauti, vertingo augalo vis tiek galima rasti parduodamo turguose. Kad apsaugotų retus augalus nuo sužvėrėjusių sveikuolių, žydėjimo metu, kai jie sukaupia bene daugiausiai vertingųjų medžiagų, kai kuriuose šalies regioniniuose parkuose, girininkijose, kur yra meškinių česnakų augaviečių, budi inspektoriai.
Jie primena, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 285 straipsnį už neteisėtą saugomų rūšių laukinių augalų, jų dalių rinkimą, žalojimą, naikinimą, paėmimą iš natūralios aplinkos arba kitokį neteisėtą šių augalų, jų dalių ar gaminių iš jų įgijimą, laikymą, perdirbimą, gabenimą ar kitokį naudojimą gresia įspėjimas arba bauda. Fiziniams asmenims ji siekia nuo 30 iki 300 eurų, o juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – 60–580 eurų.
Sunaikinus saugomų rūšių laukinių augalų augavietes, baudos dar labiau išauga: fiziniams asmenims – nuo 110 iki 300 eurų, o juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo 140 iki 600 eurų. Už 285 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą gali būti skiriamas nusižengimo padarymo įrankių ir priemonių, saugomų rūšių laukinių augalų, jų dalių ar gaminių iš jų konfiskavimas. Tuo tarpu pigiausias internete rastas meškinių česnakų sėklų pakelis tekainuoja 0,16 euro.
Radus natūralią meškinių česnakų augavietę, specialistai pataria verčiau prisirinkti sėklų ir jas pasėti sode ar darže, drėgnoje ir nelabai saulėtoje vietoje. Jeigu vieta meškiniams česnakams patiks, jie ne tik brandins žaliavą namų vaistinėlei, bet ir puoš darželį dekoratyviais lapais ir žiedais. Maždaug po dvejų metų augalo lapų esą jau bus tiek, kad išeis paskanauti, o po trejų užteks ir patiems, ir kaimynams.
Pašalina net askarides
Balandžio ir gegužės mėnesį vartojama antžeminė meškinių česnakų dalis – jauni, švieži lapai, o augalo vegetacijos pabaigoje, vasarą ir rudenį, – požeminė dalis. Augalo žiedynų skonis ir aromatas esąs stipresnis nei lapų, tačiau tiek vieni, tiek kiti tinka įvairioms salotoms, mėsos patiekalams gardinti ar puošti. Lapų galima dėti į pavasarines salotas, pagal skonį paskaninus citrinų sultimis ar aliejumi, vartoti tiesiog kaip priedą prie antrųjų patiekalų arba sumuštinių, sukapojus kartu su kitais pavasariniais vaistiniais žalumynais kimšti pyragus. Meškinių česnakų svogūnėliai tinka marinuoti.
Retojo augalo veikliosios medžiagos veikia skrandį ir žarnyną, todėl naudingos esant ūmiam ir lėtiniam viduriavimui, kai pučia pilvą ir kaupiasi dujos, žarnyno spazmams šalinti arba peristaltikai aktyvinti. Vartojant ilgesnį laiką, iš organizmo pašalinama įvairios parazitinės kirmėlės, netgi askaridės.
Vyresnio amžiaus žmonėms, kuriems kvėpavimo takuose kaupiasi gleivės, vartojant šio augalo mažėja dusulys, išvalomos gleivės. Tačiau profesorė primena, kad visi augalai turi kontraindikacijų ir nepageidaujamo poveikio. Meškinių česnakų atveju kontraindikacija yra kepenų ligos, o nepageidaujamas poveikis galimas, kai yra skrandžio veiklos sutrikimų, ypač, jeigu vartojama labai daug meškinių česnakų žaliavos.
Itin vertinga piktžolė
„Dabar pats laikas skinti, plauti ir vartoti šviežius dilgėlių lapelius: berti į sriubas, omletą, ruošti salotas“, – ragina VDU prof. O. Ragažinskienė. Pasak jos, iki žydėjimo dilgėlė – pats vertingiausias vaistinis augalas, nors ir vadinamas piktžole. Dilgėlėse sukauptas tikras biologiškai veiklių medžiagų arsenalas: gausu flavonoidų grupės medžiagų, skaitytojui geriau žinomų kaip B grupės vitaminai ir P, C, K vitaminai, mikrodelementų ir makroelementų – kalio, natrio, magnio, silicio, geležies ir kt.
Dar vienas svarbus elementas – chlorofilas, kurio jaunuose dilgėlių lapuose yra net iki 7 proc. „Chlorofilas gerina kraujo vaizdą, nes jo cheminė struktūra yra analogiška hemoglobinui. Hemoglobino chelatas (specifinis geležies surišiklis – aut. past.) savo sudėtyje turi geležies, o dilgėlėse yra magnio. Dėl šio veidrodinio efekto geležis labai gerai įsisavinama“, – populiariai aiškina vaistinių augalų žinovė. Dilgėlių žaliava padeda įveikti mažakraujystę, avitaminozę, stabdo kraujavimą. Poveikiui pasiekti dilgėlių rekomenduojama vartoti 15 dienų, tiesiog įtraukiant jų į maisto racioną.
Kontraindikacija – padidėjęs kraujo krešumas, nes dilgėlių žaliava jį dar labiau skatina. Nepageidaujami poveikiai galimi, jeigu yra skrandžio ir žarnyno veiklos sutrikimų.
Geltona kiaulpienė valo tulžį ir kepenis
Geltonas galveles pamažu keliančios kiaulpienės vaistinių augalų specialistų itin vertinamos dėl unikalios biologiškai veiklių medžiagų sudėties. Šie augalai gerina visų vidaus organų liaukų sekreciją, tulžies išsiskyrimą, kepenų, inkstų, skrandžio veiklą. „Yra tokia Paracelso (1493–1541 m.) signatūrų teorija, bylojanti, kad tai, kas geltona, valo tulžį ir kepenis. Kiaulpienė priskiriama būtent tokių augalų kategorijai, yra puiki žmogaus organizmą detoksikuojanti priemonė, dar vadinama gyvybės šaknimi“, – nenuilsdama vardija prof. O. Ragažinskienė.
Gegužės pradžia, pasak profesorės, pats laikas kiaulpienių lapeliams raškyti. Tinka pasiruošti ir kiaulpienių šaknų, kurios daugiausia vertingų medžiagų turi iki augalui atželiant ankstyvą pavasarį arba vėlyvą rudenį. Šaknis ypač vertina sergantieji cukriniu diabetu, nes jose daug inulino, bet nėra krakmolo. Be to, inulinas didina kalcio įsisavinimą, skatina žarnyno mikrofloros augimą (veikia kaip prebiotikas), tačiau nuo per didelio jo kiekio gali pūsti vidurius. Antžeminėje kiaulpienių dalyje esančios gausios vitaminų C ir B, karotino, karčiųjų medžiagų atsargos puikiai tinka pavasariniam maisto racionui papildyti.
Žmonės, turintys žarnyno, tulžies pūslės problemų (uždegimų, akmenligę), kiaulpienių vartoti negali. Tiems, kam pašalinta tulžies pūslė, kiaulpienių galima vartoti, bet labai saikingai. Vaikams negalima leisti ragauti kiaulpienių sulčių arba gerti šaknų nuoviro, nes gali sukelti šleikštulį, vėmimą, viduriavimą ir net sutrikdyti širdies ritmą.
„Visus šiuos įspėjimus apie vaistinius augalus, kaip ir rekomendacijas dėl vartojimo maistui, svarbu žinoti nėščioms, maitinančioms moterims, vaikams arba sergantiesiems lėtinėmis ligomis“, – primena VDU profesorė ir įspėja iš vaistinių augalų nesitikėti greito poveikio, o juo labiau – nesieti jo su žaliavos kiekiu. Anot jos, viskam būtinas saikas, laikas ir vieta, o nerašyta dozavimo taisyklė – per parą suvartoti vaistinės augalinės žaliavos tiek, kiek telpa saujoje.
Kai kurių vaistinių augalų rinkimo kalendorius
Šaltinis: Danguolė, Juozas, Audrius Vasiliauskai. Sveikatos biblija, Alma Littera, 2012.