Su gydytoja pasikalbėjome, kokį patarimą ji duoda prieš skiepus nusiteikusiems žmonėms, kodėl kai kurie suaugę pacientai galvoja, kad jiems ataugs dantys, ir kas labiausiai trukdo pasikalbėti medikui ir pacientui.
– Kaip gimė mintis parašyti knygą? Ar jau seniai norėjote, o gal paskatino kažkoks įvykis?
– Visų pirma, labai gražiai leidykla pasiūlė šitą idėją. Be to, kadangi rašau į socialinius tinklus, atrašinėju į elektroninius laiškus pacientams, jie dažnai pajuokauja, kad jiems visą knygą parašiau. Taip ir išėjo.
– Ar panaudojote kažką iš socialinių tinklų įrašų, ar viskas nauja?
– Stengiausi, kad viskas būtų nauja, nes mano sekėjams nebebūtų įdomu skaityti tas pačias istorijas, o jei kažkas ir kartojasi, tai tik dėl to, kad pati pamiršau, ką esu rašiusi.
– Knygoje pasakojate istorijas iš savo kabineto, pokalbius su pacientais. Bet ar yra tekę nesusikalbėti su pacientu? Kokie tai atvejai?
– Žinoma, ne vieną kartą. Taip gali nutikti, kai žmogus apskritai šneka nesuprantamai, pavyzdžiui, psichozės ar kitokios neurologinės būklės metu, nors jis pats tuo metu galvoja, kad kalba visiškai aiškiai. Labai retais atvejais būna, kaip sakoma, vienas apie ratus, kitas apie batus. Atrodo, jau susikalbėjai, išklausei, bet po to paskambina ir pasako, kad viskas, ką parašiau e.sveikatoje, yra netiesa ir jis visai taip nesakė.
– Visgi dažnai pacientai ir patys nepaklauso gydytojų, nevartoja vaistų taip, kaip jie paskirti, arba nesuvartoja iki galo, dabar vis didesne problema dėl to tampa atsparumas antibiotikams. Dažnai pastebite taip besielgiančių pacientų?
– Mes, kaip gydytojai, jau žinome, ko žmonės nepadarys. Tai labai žmogiška. Net vaistus kuriančios kompanijos, kai vertina vaistų efektyvumą, atsižvelgia ne į tobulą vaisto vartojimą, bet į tai, kaip iš tiesų jis bus vartojamas. Kai kuriamas naujas vaistas, bandoma jį sukurti taip, kad vartojant būtų įmanoma padaryti kuo mažiau klaidų.
Dabar, kai rašomi elektroniniai receptai, nebėra baimės, kad pacientas nusipirks ne tą vaistą, tame pačiame recepte būna ir parašyta, kaip jį vartoti. Todėl nesusikalbėjimas tarp gydytojo ir paciento nebūna dažnas. Sakyčiau, kad kaip tik yra daug susikalbėjimo, tik gal pritrūksta laiko.
– Tai labiausiai gydytojui ir pacientui trukdo laiko trūkumas?
– Taip, čia nesikeičianti klasika. Valstybiniame sektoriuje jau priėmėme, kad esame ne pelno siekiančios organizacijos. Konsultacija gali vienam užtrukti kelias minutes, kitam gal ir valandą. Jei užtenka tų kelių minučių išspręsti problemai, tikrai nesėdime ir nešnekame apie orą, tai ne privatus sektorius, kur žmogus sumoka ir dėl to gydytojas turi „atidirbti“ visą konsultacijos laiką.
Labiausiai laiko trūkumą nulemia tai, kad yra mažai gydytojų, daug pacientų, be to, yra daug veiklų, kurių gydytojui nereikėtų daryti, bet vis tiek visi nori, kad darytume mes. Kartais būna, kad dokumentus gali paruošti koks nors kitas specialistas, bet patys pacientai nori, kad su jais pakalbėtų daktaras, nes taip jie geriau supranta. Vėlgi, tai suprantama ir žmogiška.
Manau, kad apskritai lietuviai darosi vis atviresni, vis labiau suprantame savo sveikatą, norime daugiau bendrauti. Reikalai tikrai gerėjantys. Neseniai buvo paankstinta krūties vėžio profilaktinė programa, į ją dabar ateina dar jaunesnės moterys. Kai joms pasiūlau atlikti šią programą, pasiūlymas priimamas jau visai kitaip, be atsikalbinėjimų, be klausimų, kam to reikia. Kaip tik padėkoja už kvietimą ir priminimą.
Ateina giminaičiai, pradeda piktintis, jog gydome jų artimą žmogų, bet jam visai negerėja. Pradedame kalbėti ir išsiaiškiname, kad tas žmogus išvis nebuvo atėjęs, gal gyveno kurį laiką sodo namelyje, bet tikrai nebuvo paguldytas į ligoninę, kaip aiškino artimiesiems.
– Su kokiomis nustebinusiomis istorijomis, pacientais, kurie išliko atmintyje, jums yra tekę susidurti?
– Istorijų labai daug… Dažnai žmonės klausia, ar gydytojo darbas iš tikrųjų toks, kokį rodo filmuose ir serialuose. Galiu atsakyti, kad iš tikrųjų taip ir būna, tik iš vienos dienos priėmimo skyriuje jie padaro visą sezoną. Pas mus viskas vyksta labai greitai. Nors atrodo, kad serialuose rodomi tik sukurti, visai reti atvejai, bet gydytojai retus atvejus mato kasdien, nes yra daugybė žmonių, kurie serga skirtingomis ligomis, net jei tokios ligos atvejis yra kone vienintelis Lietuvoje.
Dar visada labai nustebina pacientų tikėjimas, kad bet koks gydytojas gali išspręsti visas problemas, net jei dėl jų reikėtų kreiptis į visai kitos specializacijos gydytoją. Pavyzdžiui, jei skauda dantį, negalite pakliūti pas odontologą, bet skausmas plinta į nosį, dėl to einate pas otorinolaringologą ir tikitės, kad jis jus išgelbės, nes jo sritis yra nosies problemos.
Labai daug žmonių taip eina pas kardiologus, nors jų kraujospūdis svyruoja dėl emocijų, nemigos, ir jiems labiau padėtų psichinės sveikatos gydytojai. Taip pat eina pas gastroenterologus, ieško įvairių ligų, nors padėtų tiesiog sveika mityba.
Dar įsimena atvejai, kai pacientai meluoja, kad gydosi. Būna, kad abiturientas niekur neįstoja, bet meluoja tėvams, kad studijuoja, tik po kurio laiko išlenda yla iš maišo.
Tokie atvejai tikrai nutinka jauniems žmonėms, bet gana panašiai būna ir su vyresniais – tik tada jie ne „studijuoja“, bet „gydosi“. Ateina giminaičiai, pradeda piktintis, jog gydome jų artimą žmogų, bet jam visai negerėja. Pradedame kalbėti ir išsiaiškiname, kad tas žmogus išvis nebuvo atėjęs, gal gyveno kurį laiką sodo namelyje, bet tikrai nebuvo paguldytas į ligoninę, kaip aiškino artimiesiems. Arba sako, kad niekaip nepavyksta užsirašyti, kažko gauti, tačiau paimame ir iškart užrašome vizitui. O tada išgirstame, kad laikas netinkamas, todėl vis tiek neateis.
Moteris vyrui pasakė, kad vaikas yra jo, nėštumas truko 5 mėnesius, gimė 9 mėnesių išnešiotas vaikas. O kodėl vaikas jo – nes jo sperma labai gera, ir vyras su pasididžiavimu vaikšto taip galvodamas.
– Sakėte, kad žmonės pasitiki gydytojais ir tiki, kad net ne tos srities gydytojas gali išspręsti jų problemas. Tačiau per pandemiją kaip tik išryškėjo didelis nepasitikėjimas, dabar net skiepams prieštaraujanti knyga išleista.
– Jei išleista, dar nebūtinai reiškia, kad ją kažkas skaitys. O šiaip pacientams, susidomėjusiems antivakseriškais teiginiais, visada sakau – gerai, eikite, pasidomėkite dar, išsiaiškinkite iki galo. Visai neseniai buvo viena pacientė, kuriai labai patiko tos knygos idėjos, ji pradėjo sekti autorę. O tada buvo šokiruota, kai pasidomėjo dar daugiau ir sužinojo, kad autorė yra už tai, jog vaikai gali mirti nuo ligų, nes tai tarsi natūrali atranka.
Dėl to viskas priklauso nuo to, kiek žmogus iš tiesų pasidomi, kiek turi žinių. Pavyzdžiui, turėjau pacientą, kuris galvojo, kad jei jam užteks vitamino D ir kalcio, jam ataugs dantys. Jis neturi žinių. Vaikystėje, kai iškrito dantys, tėvai sakė, kad reikia kalcio ir dantukai ataugs. Ir jis daugiau niekada neįsisąmonino, kad pieniniai ir nuolatiniai dantys nėra tas pats, nuolatiniai dantys neatauga.
Arba, moteris vyrui pasakė, kad vaikas yra jo, nėštumas truko 5 mėnesius, gimė 9 mėnesių išnešiotas vaikas. O kodėl vaikas jo – nes jo sperma labai gera, ir vyras su pasididžiavimu vaikšto taip galvodamas.
Su skiepais tas pats – jei neturi reikiamo išsilavinimo, pagrindų, pradedi tikėti dalykais, kurie yra patogūs ir malonūs tavo socialiniam naratyvui, tavo aplinkai. Todėl vienintelė išeitis yra mokytis, skaityti knygas, galvoti, kodėl taip yra. Bet eiti iki galo ir sužinoti viską, kiek įmanoma. Ir tada dar kartą pagalvoti.