Baimės neišsipildo
„Vienas garsus psichoterapeutas yra pasakęs, kad yra normalu nenormaliai reaguoti nenormaliose aplinkybėse“, – laidoje „Delfi rytas“ kalba E. Šidlauskas.
Jo teigimu, krizės akivaizdoje nerimas yra natūrali bendražmogiška reakcija: „Būtų keista, jei būtume visiškai abejingi ir toliau ramiai gyventume lyg niekur nieko.“
Vis dėlto psichologas pabrėžia, kad turbūt 99 proc. žmogaus baimių ir nerimo skatinamų įsivaizdavimų niekada neišsipildo.
„Tai, ką mes galvojame apie tikrovę, dažniausiai yra tik hipotezės ir spėjimai. Tai nėra tikra. Jeigu vaizduotė mus džiugina – gal tai ir ne problema, bet jei ji mus gąsdina ir dėl to nebegalime atlikti kasdieninių darbų, tada verta su ta vaizduote rimčiau pasišnekėti, – sako ekspertas ir pateikia sprendimo būdus. – Pavyzdžiui, kognityvinė elgesio terapija siūlo labai paprastą modelį: mintys lemia jausmus ir emocijas, o jos – veiksmus. Taigi paprasčiausias būdas yra peržiūrėti savo mintis, vaizdinius. Paklausti savęs, kiek tai yra tikra ir taiklu. Pavyzdžiui, karas. Kur jis vyksta? Mano namie? Mano mieste? Mano šalyje? Jeigu jis įvyks pas mus – tai kada? Šiandien? Rytoj? Po metų? Niekada? Reikia procentais įsivardinti, kiek aš tuo tikiu. Tai galėtų būti būdas adekvačiau pažiūrėti į situaciją ir sumažinti nerimą.“
Nusikaltėlių gauja užgrobė valdžią
Psichologas sako, kad šiuo metu natūralu jausti ne tik baimę ir nerimą, bet ir pyktį. Jis, anot eksperto, kyla iš bejėgiškumo jausmo.
„Kai matome grėsmę, neteisingumą, šiuo atveju – mums draugiškos valstybės užpuolimą, natūralu, kad norime padėti, bet nelabai galime. Tas silpnumas ir bejėgiškumas dažniausiai ir sukelia pyktį, agresiją prieš bejėgiškumo sukėlėją, šiuo atveju – Kremliaus vadovybę“, – aiškina E. Šidlauskas.
Tačiau jis pabrėžia, kad svarbu pykčio nenukreipti prieš visus rusakalbius ar rusų tautos žmones.
„Visa Rusijos valstybė yra įkaitai gaujos, kuri užgrobė valdžią, laikė ją apie 30 metų ir dabar tiesiog artėja kulminacija, kai mulkinti jau nėra kaip. Mūsų visų pilietinis tikslas yra kažkokiu būdu užblokuoti tą nusikaltėlių gaują. Rusų tauta, šalis – jie bejėgiai, ką jie gali padaryti? Diktatorius jau 30 metų juos terorizuoja, – sako psichologas. – Aš asmeniškai nematau prasmės pykti ant rusakalbių ar tos tautos žmonių. Juk gali būti ir lietuvių, kurie simpatizuoja Putinui.“
Didžiausias patriotizmas – ir toliau eiti į darbą
Psichologas pasakoja, kad jautriau reaguoti į bet kokius dirgiklius linkę nerimastingo tipo asmenybės ar žmonės, turintys nerimo spektro sutrikimų.
„Kai medijose ir kituose informacijos kanaluose yra toks srautas, tokiems žmonėms daug ir nereikia. Be to, nerimaudami jie nerimu užkrečia ir kitus, nes emocijos turi savybę užkrėsti, – aiškina E. Šidlauskas. – Vienas panikos būsenos apimtas žmogus šia panika gali užkrėsti ištisą minią, kuri net nesupranta, dėl ko ta panika kilo. Emocijų banga užkrečia labai greitai. Tokia mūsų prigimtis. Esame kolektyviniai padarai ir pagauname minios nuotaikas, todėl skleidžiama panika gali paveikti tūkstančius.“
Psichologas siūlo į savo informacinę aplinką pažvelgti ekologiškai: mažinti gaunamą informaciją, filtruoti jos srautus, daugiau laiko skirti artimiesiems žmonėms ir nenustoti dirbti savo kasdienių darbų.
„Rutina, įpročiai yra mūsų gyvenimo pagrindas. Jeigu mes nedirbsime, negausime pinigų, tada nebus, už ką prisipirkti ir tų konservų metams. Kad turėtume pinigų, reikia dirbti, – kalba „Delfi“ pašnekovas. – Siūlyčiau į situaciją pažiūrėti iš ekologinės pusės ir mažinti informacijos srautą. Paklauskime savęs, ką kiekvienas galime padaryti, kaip galime pagerinti situaciją. Paaukokime labdarai. Padarę, ką galime, vykdykime savo kasdienius darbus. Tai yra didžiausias patriotizmas – palaikyti Lietuvos ekonomiką ir skleisti ne paniką, o ramybę ir stabilumą.“
Taip pat pašnekovas akcentuoja, kad šiuo metu nebūtina gyventi gedulo nuotaikomis ir baime, nes tai niekam nepadeda. Ukrainiečiams nuo to nei šilta, nei šalta, sako psichologas.
„Kita vertus, būtų keista, jei žmogus ateitų į laidotuves gerai nusiteikęs, su ryškiu kostiumu. Turėtų būti tam tikra žmogiškumo ir solidarumo dozė, nes žūsta žmonės, kurie yra mūsų kaimynai. Santūrumas čia būtų vietoje ir laiku, – mąsto E. Šidlauskas. – Kelti pramogines nuotraukas, kaip linksminuosi, iš principo karo metu yra truputėlį neetiška ir, galbūt, provokatyvu. Dabar toks laikas, kai ne vieta linksmintis ir pramogauti. Jei norite, darykite tai, bet bent jau neafišuokite.“