Mišrainę dėti tik tiems, kurie jos nori
Giminaičiams susirinkus prie šventinio stalo neretai kyla kivirčai. Žurnalistas, publicistas Andrius Užkalnis laidoje „Ateities karta“ paaiškino, kokios yra jų atsiradimo priežastys bei kaip konfliktų išvengti.
„Pirmiausia reikėtų pagalvoti, kas yra pyktis. Pyktis yra mūsų apsauginė reakcija tada, kai yra skverbiamasi į mūsų asmeninę erdvę“, – sako jis.
Anot žurnalisto, prie šventinio stalo susirinkę artimieji dažniausiai būna iš skirtingų gyvenimo kontekstų, turintys savo asmeninę dinamiką, žinantys, kaip jiems yra patogu, kaip jiems gerai. Tačiau prie stalo visą laiką atsiranda žmonių, norinčių visus suniveliuoti prie bendros dinamikos, kad visi daug valgytų ir būtinai daug šnekėtų, tvirtina A. Užkalnis.
„Kai dar labiau dalyvaudavau giminių baliuose, kurių dabar vengiu, aš labai agresyviai pradėdavau reaguoti tada, kai manęs klausdavo, o kodėl tu sėdi tylus ir nieko nesakai, ko su mumis nebendrauji, ko tu nelinksmas, ko iš tavęs reikia po žodį traukti. Tai jums nereikia iš manęs po žodį traukti. Jeigu aš nešneku, tai reiškia, aš nenoriu šnekėti, palikite mane ramybėje. Įpraskite šnekėti su tais, kurie nori šnekėti. Įpraskite dėti mišraines tiems, kas nori mišrainės įsidėti“, – teigia publicistas.
Jo manymu, siūlymas penktą kartą įsidėti mišrainės ar silkės yra veržimasis į žmogaus asmeninę erdvę. Dėl to nenuostabu, kad prie šventinio stalo kyla konfliktinė atmosfera.
Pastangos gerai praleisti laiką sukelia atvirkštinį efektą
Taip pat A. Užkalnis atkreipia dėmesį, kad šventės organizatoriai įdeda pakankamai daug pastangų ir energijos, kad visos šeimos susirinkimas būtų kuo smagesnis. Giminaičiai suvažiuoja iš skirtingų miestų ar net šalių, o tie, kas svečius priiminėja, turi „porą dienų pavergauti virtuvėje taip, kad jau kojų ir rankų nejaustų“, sako žurnalistas. Todėl daug pastangų įdėję žmonės visiems susirinkusiems tarsi primeta pareigą gerai praleisti laiką.
„Kad jau tiek pastangų įdėta, tai turi būti linksma – kitaip bus blogai. Mes tarsi patys jausimės prieš save blogai, susimovę, jei mes neturėsim gero vakaro. Ir kai susidaro ta įtampa, kad „būtinai mes turime gerai praleisti laiką, būtinai turime gerai sutarti“, dažniausiai tai turi atvirkštinį efektą“, – svarsto publicistas.
Anot jo, tvyranti įtampa virsta kibirkštimis, o tuomet į įsiplieskusį konfliktą įsitraukia ir daugiau asmenų. Atsiranda siūlymai nusiraminti, bandoma situaciją spręsti ar racionalizuoti.
„Iš to išeina dar blogiau. Išeina tokia drama, kurioje būna nuoskaudos. Vieni žmonės galvoja, kad neįvertina jų triūso ar pastangų, kiti žmonės galvoja: „Aš į šventę tik atvažiavau, ko jūs prie manęs lendat, ko jūs iš manęs norit?“ Ir visi išsiskirsto nepatenkinti“, – mintimis dalinasi A. Užkalnis.
Kiekvienas turi savo vaidmenį
Pats A. Užkalnis šiemet šventes sutinka Sicilijoje. Čia, pasak jo, šeimyninė hierarchija yra visa ko pagrindas.
„Kiekvienas žino savo vaidmenį ir neturi per daug nerealistinių lūkesčių. Žmonės žino, kad diedukas gal truputėlį per daug išgers šildančių gėrimų. Visi žinos, kad močiutė gal kažkiek pabambės, bet paskui atsipalaiduos. Į vaikus bus žiūrima kaip į vaikus – jeigu vaikai bus sulindę į savo planšetes, tai niekas jiems nepriekaištaus ir nebandys aiškinti, ko jūs sulindę į planšetes, pabūkit su visais, – sako žurnalistas. – Vaikai yra vaikai, suaugę yra suaugę ir senoliai yra senoliai. Būtent todėl toje šventėje yra žymiai daugiau atsipalaidavimo, nes kiekvienam yra duodamas vaidmuo ir kiekvienas tame vaidmenyje yra labai laimingas.“
Nenorėkite, kad šuo kniauktų
A. Užkalnis augina du šunis. Jis pasakoja, kad šie nėra tobulai išauklėti, dėl to kartais aploja praeivius. Anksčiau žurnalistas dėl to labai sielvartaudavo, atsiprašinėdavo praeivių, tačiau išgirsti vieno vyriškio žodžiai jam įsiminė visam gyvenimui.
„Vienas jau tokio vyresnio amžiaus ir labai inteligentiškai atrodantis diedukas, einantis su laikraščiu iš kirpyklos, sako: „Taigi šuo, jis loja, jo darbas loti. Jūs gi nenorėsite, kad jis kniauktų.“ Man tas dalykas buvo visiškai kaip formulė, kad nereikia tikėtis iš žmonių to, kas jiems visai nebūdinga“, - įžvalgomis dalinasi A. Užkalnis.
Publicisto teigimu, kiekvienam reikia leisti veikti tai, ką jis pats nori veikti: „Jei prie Kūčių stalo sėdi paauglys ir jis yra sulindęs į savo mobilųjį telefoną, tai jūs nesitikėkite, kad jis šnekės kaip bobutė apie tai, kaip jis buvo bažnyčioje arba kaip jam skauda sąnarius, arba kaip jis sapnavo mirusią giminaitę. Čia ne jo darbas ir ne jo vaidmuo. Jį reikia palikti ramybėje.“
Įsiklausyti į kito poreikius
Į A. Užkalnio mintį, kad yra neįsiklausoma į vaikų situaciją, savo ruožtu psichologas Paulius Rakštikas pažvelgia kitu kampu. Jo teigimu, asmuo, nepatenkintas, kad jam neprašius yra kraunamas jau šeštas patiekalas, yra tas pats vaikas, tik kita forma.
„Mes lygiai taip pat reikalaujame iš to žmogaus, kad jis atsikabintų nuo manęs su salotomis, žuvimi ar dar kažkuo. Mes visi esame vienoje situacijoje, tik skirtingoje jos formoje. Suvokiant tai, jeigu mes galime prisukti radijo garso rankenėlę, tai gal mes taip truputį galime prisukti ir savo jautrumą kitų poreikiams“, – mąsto psichologas.
Pasak jo, švenčių metu dažniausiai formuojasi du lūkesčiai. Pirmasis būdingas asmeniui, gaminančiam patiekalus. Šiam žmogui svarbu, kad kiti įvertintų, kaip skaniai yra pagamintas maistas. Tuo tarpu kitas asmuo gali turėti lūkestį ramiai pabūti ir kad niekas prie jo nelystų, sako P. Rakštikas.
„Mes neįsiklausome ir nesame linkę įsiklausyti į kitų poreikius. Mes labiau piešiame švenčių vaizdą ir dažnai jis subliūkšta, kai aš jau pradedu jausti, kad mano susikurtas vaizdinys slysta iš po kojų“, – pastebi pašnekovas.
Išeitis – kalbėtis
Psichologas teigia, kad dažna nesusikalbėjimo priežastis yra subjektyvus įsivaizdavimas, kas yra teisinga. Realybė yra tokia, kad tai, kas teisinga vienam, nebūtinai bus teisinga kitam. Išeitis yra paprasta, bet ir sunki – kalbėtis.
„Ką reiškia kalbėtis? Tai reiškia, kad aš turiu savo poreikį, savo lūkestį atidėti į šalį ir paklausti, išgirsti, aš turiu domėtis ir nebandyti pakeisti kito žmogaus. Tai jau yra mano pastanga, daugiau mano jėgų reikalaujantis veiksmas ir aš turiu tam turėti resursų, – sako P. Rakštikas. – Šventės dažnai atiena po maratono, darbo, dovanų pirkimo, viso kito. Dažnai yra toks „įkritimas“ į šventes. Kaip mes tuomet galime iš tikrųjų įsiklausyti, kalbėtis normaliai? Mes negalime.“
Psichologas siūlo dažniau pasiteirauti artimųjų, ko jie norėtų ir ko jie tikisi iš švenčių. Abiems pasidalinus savo lūkesčiais, akivaizdu, kad norai nesutaps. Tačiau svarbu užduoti klausimą „Kaip mes galėtume tai pasiekti kartu?“.
„Tai yra nuostabus klausimas, kurį siūlau naudoti. Kaip aš galėčiau tau padėti pasiekti šį tavo norą? Ir mes to klausiame vieni kitų. Tokiu atveju nebandome siūlyti „bet aš tai labiau norėčiau va to“. Mes tada pereiname iš to „aš norėčiau“ į „o kaip man padėti tau, o kaip tu galėtum padėti man“. Taip susikuriame elementarų veiksmų planą ir galime kartas nuo karto eigoje susitikrinti, ar mes einam tuo keliu“, – patarimais dalinasi psichologas.
Laidą „Ateities karta“ žiūrėkite kiekvieną pirmadienį 20.00 val. per Delfi TV kanalą ir portale delfi.lt.