Todėl šiandien išaiškinsiu, kodėl burgeris yra gerai, ir kodėl jis aplenkė visus kitus lietuviškus nacionalinius maistus: picą (aišku, pica irgi gerai), kebabą ir taip pat plovą, kurį lietuviai pamėgo, atradę savyje vidinį Uzbekistaną.
Mano santykis su burgeriu apima beveik visą mano sąmoningą gyvenimą. Pirmą kartą galėjau paragauti McDonald’s burgerio Maskvoje, dar Sovietų Sąjungos laikais, kai ten atsidarė didžiausias pasaulyje McDonald’s restoranas ir eilė prie jo buvo tokia, kad juosė visą Puškino aikštę. Tačiau tada pagalvojau, kad aš tokios kainos (beprotiškos žeminančios sovietinės eilės prie GREITO maisto restorano) nemokėsiu, tai priešiška mano įsitikinimams - aš palauksiu, kol būsiu laisvame pasaulyje.
Tai atsitiko gana greitai Suomijoje, per pirmąją mano gyvenime komandiruotę į brandaus kapitalizmo ir skysto alaus šalį, ir ten valgiau ne tik bigmaką, bet ir su kolega ir draugu naršydamas po naktinį Helsinkį, burgerius iš vagonėlio. Tada buvau jaunas ir puikios medžiagų apykaitos, ir keturi burgeriai per naktį niekaip neatsiliepė mano išvaizdai. Jau tada supratau, kokie mano gyvenimo tikslai: gyventi tokiose šalyse, kur mėgsta ir valgo burgerius, ir kur juos galima gauti bet kuriuo paros metu.
Atsidūręs 1995 metais Anglijoje, pasileidau plaukus. Ne tik valgiau McDonald’s ir Burger King (žymiai geresniame, negu makas, nes daugiau mėsos ir daugiau daržovių ir viskas karališka buvo) ir Wendy’s (pačiame geriausiame, kur burgerių paplotėliai kvadratiniai, ir jau tada mėsa buvo niekada nešaldyta, kaip šiandien puikiame tinkle Five Guys arba JAV ir Kanados McDonald’s - jūs gal to nežinote, bet amerikietiški McDonald’s labai smarkiai skiriasi savo skoniu nuo europietiško, ir būtent dėl tos mėsos).
Ne, aš dariau ne tik tai. Nusipirkau kepsninę, kažkokią labai bazinę, už 20 svarų (na, šiandien tokia kainuotų keturiasdešimt, visai ne kažką), ir naudodamasis proga, kad jau turėjau namelį su savo mažyčiu soduku Readingo mieste, Barkšyro grafystėje, pradėjau šparinti mėsą ant grilio ir palaipsniui raganėjau.
Mano draugai Lietuvoje tada mano naujuosius įpročius matė kaip išskirtinį, bjaurų, neįsivaizduojamą išsidirbinėjimą. Tai Lietuvoje tada buvo visai neįprasta: kai kas, perkantys tada pirmąsias sodybas prie ežerų, ir važinėjantys prie jų senais vw golefais, irgi kartais išsikepdavo mėsos - daugiausia šašlų.
Bet kepti savus burgerius, ant pirktinių anglių, su išmirkytais vandenyje kvapniais medžio gabaliukais, kad nuo jų eitų kvapnūs dūmai, laistyti tas anglis alumi (brangiu, po du svarus už butelį), kad dūmai būtų dar kvapnesnis - tai buvo pasiutimas. Tada buvau bjauresnis, nei dabar. Dar ir juos erzindavau, pasakydamas, kad pats žolės nepjaunu ir krūmų nekerpu. Kviesdavausi sodininką. Ne todėl, kad mandras: tiesiog tėvai niekada neturėjo sodo, ir aš nemokėjau nei žolės pjauti, nei krūmų karpyti tvarkingai. Toks dalykas, kaip “sodininkas”, 90-ųjų Lietuvoje skambėjo kaip įžeidimas.
Jūs neįsivaizduojate, kaip aš nepakenčiamai elgiausi tais laikais internetų forumuose, koks buvau neįsivaizduojamai arogantiškas, provokatyvus, skandalingas ir bjaurus. Tai, žinoma, buvo mano vidinių traumų ir sunkios vaikystės atspindys. Bet viską pagydydavo burgeriai.
Paskui buvo naujas namas, žymiai geresnė ir didesnė kepsninė su visokiomis angomis ir funkcijomis (keraminės tada jau egzistavo, bet jas turėdavo daugiausiai tie, kas jau turėjo Temzėje taip pat ir savo laivelį, ir prieplauką, ir kam dar šiek tiek atlikdavo pinigų, o aš tuo pasigirti negalėjau, nes mano visi pinigai ėjo į dviejų mano nuostabių dukrų labai brangią privačią mokyklą, mat reikėjo tautiečių erzinimui naujų temų; atsimenu, mano vieno klasioko mama pasakė, kad labai blogai, kad Andrius taip elgiasi, juk jo dukros nesusidurs su paprastais žmonėmis tuose ponų rezervatuose, o aš kaip tik spirgėjau, kaip gerai, kad mano dukros bus atskirai nuo paprastų žmonių).
Jau tada išsitobulinau receptūrą: stori mėsos paplotėliai, vienas (moterims) arba du (man), dideli kieti pomidorai ir svogūnai iš prabangios parduotuvės Waitrose, kartais rauginti agurkėliai, šviežiai iškepta iki kietumo šoninė (jos - kuo daugiau), prancūziškas majonezas, koks nors absurdiškai ekskliuzyvinis barbekiu padažas iš JAV, skirtas Anglijos rinkai, ir ant jo visada būdavo visais įmanomais būdais parašyta, kad tai iš Amerikos, amerikietiško stiliaus, ir etiketė buvo papuošta JAV vėliavomis, kaubojų atvaizdais ir dar būdavo amerikietiškas erelis. Mat anglai, nors jie labai iš aukšto žiūri į Ameriką, iš tikrųjų patyliukais ja žavisi.
Kaip žinote, visi anglų aktoriai, kurie neužsičiaupdami blerbia, kad angliška aktorinė mokykla yra trim galvom aukštesnė už amerikietišką, Anglijos teatras yra geriausias pasaulyje ir britiška anglų kalba yra tobula, o amerikietiška - niekinė, pirmai progai pasitaikius, šauna lauk iš Anglijos ir apsigyvena Kalifornijoje, kur važinėjasi dideliais automobiliais ir kepa burgerius savo namie Los Angeles, ir žinoma turi amerikietę žmoną.
Tie sultingi burgeriai kepdavo ant karštų anglių, ir nuo jų lašėdavo riebalai, kurie užsiliepsnodavo ir nuo jų kildavo kvapūs dūmai, kurie, atrodo, pakildavo iki pat dangaus, kur kiekvieną vakarą praskrisdavo Concorde, reisas į Niujorką, pakilęs iš netoliese esančio Heathrow. Readingas (kaip ir Windsoro pilis) yra po Heathrow flightpath (kilimo kryptimi). Kalbama, kad karalienė kas vakarą išeidavo į sodą ir tam kylančiam lėktuvui rodydavo fingerį, taip jis ją nervavo. Nors nemanau, kad tai buvo tiesa.
Burgeris yra tobulas patiekalas, jame susijungia karštis ir vėsa, minkštumas ir kietumas, sūrumas ir saldumas, gaiva ir tas svaiginamai goslus mėsos skonis, kaip anksčiau rašydavo JAV reklamose, “that tosted protein flavor”. Susijaudinau rašydamas, kaip man paprastai būna.
Paskui praėjo daug metų, aš grįžau į Lietuvą, jau kelerius metus turiu Kamado Club kepsninę, kokią turite ir daugelis iš jūsų. Sunki, patikima, neįtikėtinai universali, nes joje galima kepti ir tą kitą lietuvišką klasiką, picą, ir net su specialiu adaptoriumi (kurį gaunate standartinėje komplektacijoje) - plovą. Jums gali kilti minčių, kad aš čia reklamuoju kamadoclub.lt - dabar pats laikas įsigyti, nes iki spalio jau namie nebevalgysite.
Šiandien ten parduodama už daug pinigų riboto leidimo ir neeilinės kokybės kepsninė, kuri yra visų kepsninių Boeing 747, ir kurios niekur kitur negausite. Taip, ji kainuoja. Nemokamo nieko nebūna. Tai visų keraminių kepsninių net ne motina, ne, tai baugiai ir galingai nuaugęs sūnus galiūnas, geležiniais raumenim ir Arnoldo profiliu, gimęs valdyti dešimtmečiais. Kiekviena diena, kai joje nekepsite, virkdys jūsų akis kaip kvapnūs dūmai: jausitės tą dieną nugyvenę veltui.
Nelaukite nė dienos.
Pasakykite, kad jus atsiuntė Užkalnis, jus iškart aptarnaus tobulai. Tobulai jus aptarnaus ir visais kitais atvejais.