Rašysiu, mielieji, rašysiu. Jūs visi būsite jau užmigę amžinu miegu ir nužengę į pragarus, o aš dar rašysiu, o mane skaitys jūsų vaikai, skaitys taip užsidegę ir atsidėję, kad dėl to skaitymo net jums gėlių ant kapo negalės atnešti. Tačiau koks jums tada bus skirtumas? Jokio.
Bet pereikim prie temos, nes čia straipsnis apie maistą.
Restoranas Strange Love, kas lietuviškai reikštų „keista meilė“, atsidarė prie įėjimo į Bernardinų sodą, kuris kažkada buvo Sereikiškių parkas, o prieš tai Jaunimo sodas, o prieš tai ten vienuoliai augino savo žoles ir daržoves, ir ko tik ten nebuvo nuo tų laikų, kai kunigaikštis Gediminas medžiojo ir naktį regėjo geležinį vilką. Įsikūręs pastate, kur anksčiau buvo Juškaus Galerija.
Pirmasis įspūdis – labai erdvu. Per du aukštus. Lauke – ir staliukai, ir pievelė, ant kurios išdėlioja dekius, kur žmonės išsidrėbę, kaip kokiame miesto parke. Paskui pagalvoji – čia juk ir yra miesto parkas. Viduje akimirksniui pasirodė panašu į Seklyčią Nidoje, tik daugiau baltos spalvos (žinoma, su viltim, kad nebus maistas kaip Seklyčia Nidoje, jei suprantate, ką aš noriu pasakyti).
Maistas turi būti kitoks. Restoraną sumanė jaunuoliai, kurie vadina save „organoleptikais“, ir labai rimtai į viską žiūri (na, bent jau pavadinimas tai tikrai radikalus). Gerai, pažiūrėsiu ir aš.
Valgiaraštis trumpas ir ten skausmingai, iki detalių viskas apgalvota. Matosi, kad kiekvieną patiekalą jie svarsto ir kuria ilgai ir kruopščiai. Čia šaudo meno kūriniais, čia ne konvejeris. Vynų korta – protinga ir gana netikėta (vynai man žinomi, bet tikrai čia sudėti ne tie, kuriuos renkasi restoranai dėl geriausių maržų ir ilgiausių mokėjimo atidėjimų).
Šalta šviesi ispaniška sriuba ajo blanco (€5) migdolų ir česnakų emulsija, su gėlyčių žiedlapiais, buvo neįtikėtina pradžia. Vasarą visos sriubos turi būti šaltos. Visos sriubos turi būti kaip šita. Čia kaip skysti nesaldūs ledai.
Lašiša (€7), sakote? Lašiša. Vaizdo iliuzija: tai, kas padėta ant lėkštės, atrodo kaip tik ką išpjautas sashimi klasės lašišos gabalėlis, o paragavus, konsistencija visiškai kitokia: virtuvės vadovė sako, kad lašišą pirma trumpai sūdo (labai trumpai – minutėmis, ne valandomis), paskui termiškai apdoroja žemoje temperatūroje, ir išeina keistas dalykas – lašišos skonis, lašišos išvaizda, o konsistencija glumina švelnumu.
Pagrindiniai patiekalai – keptas vilkešeris (€15), traškia odele, buvo kaip svajonė apie greitą maistą, padaryta iš labai labai gero maisto. Žinau, restorane Šiaurės jūra, irgi puikus vilkešeris, kurį esu gyręs, tačiau čia visai kitoks pojūtis. Čia toks pusiau žuvies traškutis, nors vėlgi ne – iš kitos pusės labai švelni žuvis. Sunku paaiškinti, bet labai gera valgyti.
Sausai brandintos jautienos dešrelės (o taip, dešrelės, kaip retai jos pasirodo restoranuose – matyt, yra manoma, kad tai prastas maistas), €12, yra puikios – tikrai nuoširdus, jaukus namų maistas. Jau girdžiu, kaip keiksis tie, kam porcija dešrelių už kem litų yra siaubas ir nesąmonė.
Supraskite, šis restoranas – ne jums. Ši apžvalga – ne jums. Aš – ne jums. Greičiausiai ir didžioji dalis gerųjų dalykų, kurie vyksta, rodomi, valgomi, klausomi, skaitomi pasaulyje yra irgi ne jums.
Tai nereiškia, kad jūs blogesni. Tiesiog tai ne jums, ir tai nieko blogo. Jūsų žiūrimi TV šou ir sumuštiniai su šlapia daktariška dešra irgi yra ne man, ir nieko čia tokio. Ko atėjot skaityti šitos apžvalgos? Vien todėl, kad tikėjotės, kad paskaitysit ką nors nepadoraus apie tai, kaip Užkalnį prie parko pamylavo? Tai jums bausmė. Galva reikia galvoti, o ne antraštėm kvailioti.
Apie desertus (kiekvienas €4) daug papasakoti negaliu, nes nesu desertų mėgėjas, nors man dažnai tenka juos vertinti. Galiu pasakyti tik tiek, kad jei būčiau jų mėgėjas, tikrai būčiau laimingas, o dabar jie visiškai negadino bendro, gilaus įspūdžio apie tai, kad čia ne valgį gamina, čia ruošia šventę, čia išsidirbinėja tie, kas supranta, prieš tuos, kas supranta.
Virėjo išsidirbinėjimas yra labai gerai, kai tai daro profesionalai, kurie žino, ką daro ir dėl ko. Kliento išsidirbinėjimas yra puiku, kai tai daroma ten, kur jo išsidirbinėjimams yra pasiruošę. Šį kartą jaučiuosi pataikęs ten, kur norėjau. Pilvo neprisikimšau, turėjau gausybę naujų potyrių.
Buvome atėję trise, bet kolega išgėrė tik vieną alaus, o valgėme dviese, ir sumokėjome €61,50 ir dar dešimt eurų arbatpinigių.
Man atrodo, kad tokių restoranų Vilniui reikia. Reikia dar kokių dvidešimties ar trisdešimties, ir tada mes būsime Vakarai.
Reikia tokių kaip šis, kaip Liutauro Čepracko studija, kaip Arūno Oželio restoranai, kaip Sweet Root, kaip Stikliai, kaip naujasis Telegrafas (kai jų ispanas šefas pradėjo visus stebinti ir negali sustoti), kaip Agave Kaune, kaip Egidijaus Lapinsko ir Armino Darasevičiaus Time ir Dine, kaip IDW Esperanza Resort su jų užribiniu šefu – visa tai yra restoranai ne tiems žmonėms, kurie ateina prisikimšti ne dėl prakeikto „gero kainos ir kokybės santykio“, kas yra tik kitokiais žodžiais aprašomas funkcinis valgymas dėl pasisotinimo; ne, tai restoranai tiems, kas iš valgymo laukia teatro, potyrio ir pakylėjimo.
Nežinau, kaip jaunuoliams seksis užpildyti šias dideles patalpas ir uždirbti pinigų iš savo sumanymo, bet dabar – penkios žąsys iš penkių, ir sveikinu dar vieną šios vasaros Vilniaus atradimą. Pasakų miestas nepaliauja stebinti.
Pirmadieniais nuo 15:00 iki 22:00, nuo antradienio iki ketvirtadienio – nuo 08:00 iki 22:00, penktadieniais nuo 08:00 iki vidurnakčio, šeštadieniais nuo 10:00 iki vidurnakčio, sekmadieniais nuo 10:00 iki 22:00.