Pirmoji: sostinės Totorių gatvėje nieko ypač gero nebūna, geriausiu atveju, vidutiniški restoranai. Lyg ir pats miesto centras, tačiau kulinarine prasme - provincija.
Antroji taisyklė yra tokia, kad man, Andriui Užkalniui, geriau pernelyg agresyviai nebrukti jokio restorano, kaip draugai ir pažįstami dažnai daro.
Kolegos autoriai, aktoriai ir kitokie gyvenimo valdovai, dažnai ir noriai valgantys restoranuose, kartais ką nors suranda, kas jiems patinka, ir tada jau nebegali tylėti.
„Būtinai nueik“, „būtinai nueik“, „būtinai nueik“.
Tokiais atvejais paprastai susierzinu ir iš protesto jausmo tyčia ten neinu, nes neaiškinkit man, ką man daryti. Čia net ne tas atvejis, kai restorano savininkai (patys arba per pažįstamus) pradeda kaulyti vizito ir siūlo nemokamą maistą.
Man nemokamo maisto nereikia, aš galiu nusipirkti, ačiū Dievui, dirbu ir uždirbu pakankamai.
Kadangi jau paliečiau šią temą, pasakykite man vieną dalyką: kodėl taip yra, kad aš kartoju, kartoju ir kartoju restoranų savininkams – nekaulykite iš manęs apžvalgos, jei norite turėti viltį, kad aš kada nors apsilankysiu, nesiūlykite „pavaišinti“, jūs tik save išsibrauksite iš sąrašų visiems laikams su labai maža viltimi, kad jums kada nors bus atleista.
Ir vis tiek jie kaulija. Patys, per pažįstamus, zirzia ir prašo, ir siūlo nemokamą maistą.
Nes jie įsitikinę, kad geriau už mane žino, kaip aš dirbu. Durniai, garbės žodis. Kaip jie sugeba išlaikyti savo restoranus, kai taip nesiorientuoja aplinkoje? Niekada nesuprasiu.
Restoranas „Blue Lotus“ (mėlynasis lotusas, ar galite įsivaizduoti), indų ir tajų virtuvės restoranas Vilniuje, toje pačioje Totorių gatvėje, atsidarė praėjusiais metais vietoje nelabai sėkmingo restorano, apie kurį nebuvo ką papasakoti, esu buvęs ten kelis kartus ir nieko neprisimenu.
Nuo to laiko, kai „Blue Lotus“ atvėrė duris į savo trijų aukštų patalpas, man jį pradėjo ištisai rekomenduoti įvairūs žmonės, ir restoranas priartėjo prie pavojingos ribos, kai aš norėjau jį braukti velniop iš savo sąrašų. Toks jau aš ūmus.
Bet vieną savaitgalį visgi nuėjome vėlyvų pietų. Tuščia jų, tų rekomenduotojų. Gedimino prospekte buvo viena iš tų mugių, kurios dėka sustoja visas eismas, ir aplinkiniai restoranai dažniausiai čiulpia nykštį, taip, atrodo, buvo ir „Blue Lotus“ – tuščia.
Mes paprašome, kad pasodintų viršuje, kad viskas būtų dar privačiau.
Jau esu rašęs apie tokius valgiaraščius, kur norisi visko, ir tada pradedi užsisakinėti, ir pradeda nešti maistą, ir jau po užkandžių skrandis pilnas, o dar reikia bent paragauti pagrindinius patiekalus.
Žinai, kad tikrai visko liks daug, ir galvoji, Viešpatie, kodėl man teko šis darbas ir šios pareigos? Kiti žmonės gali valgyti, kiek nori, o man dažnai tenka prie pietų ar vakarienės sėstis kaip prie darbo stalo. Nėra gyvenime teisybės.
„Blue Lotus“ yra indų ir tajų virtuvės kombinacija. Tajų restorano Vilniuje vis dar nėra (kelios vietos, kur keli hipsteriukai, pabuvę pietryčių Azijoje, verda kokosų sriubas ir vieni ant kitų stumia, girdi, konkurentų sriubos netikusios), tai šis kombinuotas pasiūlymas yra geriausias variantas tiems, kas pasiilgęs Tailando virtuvės, vienos rafinuočiausių, aitriausių ir, ko gero, vienos labiausiai žinomų pasaulyje.
Indiški popadamai – labai sausi paplotėliai (šiaip jau džiūvėsiai), šiuo atveju pagaminti iš lęšiukų miltų (€1,60) čia yra puikūs, padažai yra nesudėtingi.
Vištienos gabalėliai medaus padaže (€5,20) iškart išskraidina į orbitą. Taip, kaip skaniai skamba, taip skanu ir valgyti. Užsisakyčiau vėl, ir, jei nueisiu, vėl užsisakysiu. Aš pažadu.
Mums patiko ir salotos su indų sūriu (panyru) ir bulvėmis (€5). Labai gaivu ir tai yra jūsų šansas Lietuvoje paragauti salotų, kuriose nėra majonezo. Nieko blogo, žinoma, apie majonezą nepasakysiu. Lietuva be majonezo – Lietuva be ateities.
Raudonasis Goa karis su lašiša (€10,70) buvo tirštas, ne dietinis (nesismaginkite, jei norite sulieknėti) ir tiksliai toks, kokio ir tikėjomės iš šio pietų Indijos regiono, kuris buvo portugalų kolonija ir iš jų išmoko dėmesio žuvies patiekalams, kurio kitur Indijoje nesutiksi (kitų Indijos regiono virtuvės mažai myli žuvį, ją laiko varguolių maistu ir retai ją skaniai gamina).
Kaeng Kiew, tajų žaliasis karis su krevetėmis (€12,80) buvo labai aitrus, bet visgi optimizuotas lietuvių klientūrai.
Tailande valgo dar aitriau. Aš esu tikras vyras, todėl visada renkuosi aitriausią patiekalą iš valgiaraščio. Tada aš ašaroju ir kosėju, nes būna per aitru. Ir kitą kartą darau vėl taip pat.
Kodėl taip darau? Atsakykite.
Galiausiai, stikliniai makaronai (iš tiesų jie padaryti iš pupelių krakmolo), Phad Pak (€5) buvo labai neblogi, gal man būtų norėjęsi stipresnio skonio vištienoje. Česnakine naan duona (€1,60) buvo sunaudota, išdažant padažus.
Už €56,20 ir arbatpinigius prisivalgėme labai daug labai neblogo indų ir tajų maisto. Ar išskirtinis restoranas? Ne, nepasakyčiau. Pakankamai kompetentingas egzotinio maisto restoranas, kokį rastum Roterdame, Briuselyje ar Mančesteryje.
Ne kiekvienas Vilniaus restoranas gali tuo pasigirti. Keturios žąsys iš penkių.
Blue Lotus, Totorių g. 16. Tel. +370 626 27196. Tinklalapis. Facebook profilis.
Nuo pirmadienio iki penktadienio - nuo 11:30 iki 23:00, šeštadieniais ir sekmadieniais – nuo 13:00 iki 23:00 val.