Kas yra Vilibor (angliškai Vilnius Interbank Offered Rate)?
1999–2014 metais Lietuvos banko skaičiuotas ir skelbtas vidutinių tarpbankinių palūkanų normų, kuriomis komerciniai bankai arba užsienio bankų filialai teigė esantys pasiruošę paskolinti lėšų litais kitiems bankams, rodiklis. Jis buvo skelbiamas darbo dienomis, nurodant 7 skirtingos trukmės kotiruotes – vienos nakties, vienos ir dviejų savaičių, vieno, trijų ir šešių mėnesių bei vienerių metų.
Iki 2013 metų vidurio Vilibor skaičiavimui buvo naudojamos ne mažiau kaip 5 bankų palūkanų normos, atmetant didžiausias ir mažiausias atitinkamo termino palūkanas, iš likusių palūkanų normų apskaičiuojant aritmetinį vidurkį. Pakeitus metodiką buvo atsisakyta didžiausių ir mažiausių palūkanų eliminavimo, tačiau pradėtos naudoti tik bankų, kurių reitingas ne daugiau kaip dviem pakopomis mažesnis už žemiausią Lietuvos reitingą, palūkanos.
Kaip siejosi Vilibor ir paskolų palūkanos?
Nuo Vilibor rodiklio tiesiogiai priklausė paskolų litais palūkanos, jos buvo skaičiuojamos prie Vilibor pridedant banko maržą, kuri priklausė nuo skolininko rizikingumo. Palūkanos buvo nuolat perskaičiuojamos atsižvelgiant į pasirinktą Vilibor trukmę (dažniausiai naudotas 6 mėnesių trukmės rodiklis), tuo metu banko marža galėjo būti peržiūrima tik keičiant paskolos sutartį.
Kuo skiriasi Vilibor ir Euribor rodikliai?
Vilibor ir euro zonos tarpbankinių palūkanų normų Euribor, kurį bankai naudoja paskolų eurais palūkanoms nustatyti, dėl rinkose vyravusių optimistinių lūkesčių ir nepakankamo finansinių rizikų vertinimo, 2006–2007 metais buvo iš esmės susilyginę. Prasidėjus krizei Vilibor šovė aukštyn – 2009 metais šešių mėnesių Vilibor rodiklis daugiau kaip 8 punktais lenkė atitinkamos trukmės Euribor.
Ar Vilibor krizės metu buvo fiktyvus?
Tai, kad bankai, siekdami naudos ar bandydami išspręsti savo problemas, krizės metu galėjo manipuliuoti Vilibor rodikliu, balandžio pradžioje pareiškė krizės tyrimą atliekančio parlamentinio Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas „valstietis“ Stasys Jakeliūnas. Tokių bankų veiksmų įrodymų S. Jakeliūnas viešai nepateikė, o vėliau ne kartą pabrėžė, kad kalbėjo tik apie įtarimus ir galimybę, o ne konkretų faktą.
Analitikai pripažįsta, kad bent jau krizės metu šešių mėnesių trukmės tarpbankinis skolinimas iš esmės nevyko, todėl skelbiamos Vilibor kotiruotės buvo daugiau teorinės. Tačiau, anot jų, šios trukmės Vilibor kotiruočių pagrįstumą patvirtina kitų rinkų sandorių – pavyzdžiui, euro ir lito ateities sandorių, indėlių ar valstybės obligacijų palūkanos.
Kas galėjo lemti Vilibor ir Euribor skirtumą?
Spartaus Vilibor augimo priežastimi analitikai įvardija tuometines ekonomines ir finansines aplinkybės, o pagrindinė buvo 2008 metų pabaigoje labai realia tapusi lito devalvavimo rizika, apie kurią tuomet viešai kalbėjo ir aukštas pareigas užimantys valstybės pareigūnai.
Tuo metu Europos Centrinis Bankas (ECB) ėmėsi skatinančios pinigų politikos, o tai mažino Euribor palūkanų normas – ilgainiui jos sumažėjo iki istoriškai žemo lygio, o 2015 metais krito žemiau nulio.
Kas pasikeitė, pakeitus paskolų valiutą?
Krizės metu išryškėjus Vilibor ir Euribor atotrūkiui, bankai paskatino anksčiau išduotų paskolų litais keitimą į eurus, taip sumažinant tiesioginę neigiamą lito devalvacijos įtaką savo balansams. Skaičiuojama, kad krizės metu iš litų į eurus buvo konvertuota 1,4–1,7 mlrd. eurų vertės paskolų, jų vidutinę maržą padidinant nuo 1 iki 3 punktų.
2012-ųjų viduryje 68 proc. viso bankų paskolų nefinansiniam sektoriui portfelio buvo denominuota eurais, o gyventojams suteiktų būsto paskolų portfelyje kreditai eurais sudarė net 77 procentus.
Kokią tai turėjo įtaką gyventojų sumokėtoms palūkanoms?
Lietuvos banko analitikai 2012 metais nurodė, kad dėl didelio Vilibor atotrūkio nuo Euribor skolininkai galėjo sumokėti apie 200 mln. eurų (700 mln. litų) papildomų palūkanų, o dėl padidintos maržos, paskolų valiutą keičiant iš litų į eurus, jų išlaidos padidėjo dar apie 29 mln. eurų (100 mln. litų) per metus.
Už manipuliavimą Euribor ir Libor rodikliais – milžiniškos baudos
Per kelerius pastaruosius metus daugiau kaip dešimt didžiausių pasaulio bankų pripažino, jog dalyvaudavo slaptuose susitarimuose siekdami neteisėtai derinti tarpbankines palūkanų normas. Jiems buvo skirtos milžiniškos baudos, kai kurie bankininkai buvo įkalinti.
Europos Komisija (EK) 2013-ųjų pabaigoje „Deutsche Bank“, „Societe Generale“, „Royal Bank of Scotland“ ir dar trims finansų grupėms už manipuliavimą Euribor ir Japonijos Tibor indeksais skyrė 1,7 mlrd. eurų baudą, o 2016-ųjų pabaigoje 485 mln. eurų baudą skyrė ir HSBC, „JPMorgan“ ir „Credit Agricole“ bankams.
Šimtamilijoninės baudos tarptautinėms finansų grupės skirtos ir už manipuliavimą Londono tarpbankinės rinkos palūkanų normos Libor rodikliu. Didžiąją dalį baudų, kurių bendra suma siekia apie 9 mlrd. JAV dolerių, skyrė Didžiosios Britanijos ir JAV finansų rinkų priežiūros tarnybos.