Jau dvidešimt metų Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) skaičiuoja, kada ateina ta simbolinė diena, kai mokesčių mokėtojas nustoja dirbti valdžiai ir pradeda užsidirbinėti sau. Šiemet – tai gegužės 15 d.
Kas tai yra laisvės nuo mokesčių diena? Tai - santykinės mokesčių naštos rodiklis, kuris rodo, kokią žmogaus sukuriamos vertės dalį pasiima valdžia ir perskirsto per nacionalinį biudžetą.
1993 m. tokia diena buvo balandžio 13-oji, 2003 m. - gegužės 3 d., pernai – gegužės 20 d.
Kas bendro tarp mokesčių ir reketo?
Nors simboliškai gegužės 15 d. atidavėme duoklę valstybei, mokesčius teks mokėti ir visus likusius metus. Tačiau kas nutiktų, jei staiga mokesčių neliktų?
„Džiunglės, visų karas prieš visus, grįžimas į natūralią ir prigimtinę būklę“, - sako filosofas, sociologas Zenonas Norkus, dėstantis Vilniaus universiteto fakultete.
Profesorius tiki, kad mokesčiai yra valstybės pamatas ir be jų valstybė neegzistuotų.
Z. Norkus priminė, kad būtent per mokesčius galima ieškoti valstybės ištakų.
„Pusiau rimtai pusiau juokais laidoje „Būtovės slepiniai“ istorikai E. Gudavičius ir A. Bumblauskas aiškino, kad Mindaugas ir jo bendražygiai buvo kaip ir reketininkai. Reketininkai ima apsaugos mokestį ir saugo nuo kitų reketininkų. Tai, jei nebūtume turėję savų reketininkų, būtų tekę mokėti svetimiems“, - kalbėjo profesorius.
Vėliau, kai išmuša demokratijos valanda, visuomenė susitvarko su reketu ir susikuria mokesčių sistemą.
„Galima diskutuoti, kokie mokesčiai turėtų būti, bet be mokesčių nėra valstybės. Ir teigti, kad kasmet vis mažiau dienų pilietis dirba valstybei, o daugiau – sau, yra šiek tiek idiotiška, nes kai mokame mokesčius valstybei, mokame juos patys sau“, - tvirtino filosofas.
Pasak jo, apskritai piktintis valstybės renkamais mokesčiais yra nepilietiška ir nepatriotiška.
Valstybė - „naktinis sargas“ ar daugelio paslaugų teikėjas
„Lietuva per pastaruosius 20 m. šiame plačiame pasirinkimo koridoriuje bandė mėtytis į kraštutinumus. Pradžioje buvo labai populiari idėja, kad turime turėti valstybę - „naktinį sargą“, kuris teiktų minimalias paslaugas, tik vėliau pradėjome labai skverbtis į skandinavišką modelį, pradėjome norėti gauti kuo daugiau paslaugų“, - savo pastebėjimais dalijosi ekonomistas.
Tačiau greitai Lietuva pakliuvo į užburtą ratą – negaudami norimos kokybės paslaugų, gyventojai atsisakė mokėti daugiau mokesčių, o tuomet valstybė negalėjo gerinti ir paslaugų kokybės.
„Ilgainiui tai tapo atbaidančiu nuo mokesčių faktoriumi, kuris lėmė šešėlinės ekonomikos plėtrą. Gyventojai nelabai tikėjo grąžos iš valstybės gavimu, o valstybė, negaudama pakankamai mokesčių, negalėjo suteikti gerų paslaugų“, - tiki G. Nausėda.
Pagal šiandieninę Lietuvos ekonominę galią ekonomistas viliasi, kad šalis galėtų per biudžetą perskirstyti ir daugiau BVP (šiuo metu apie 30 proc.). Pasak pašnekovo, Lietuvai galėtų būti priimtinas 35-40 proc. BVP perskirstymas per biudžetą. Kad Lietuva turėtų siekti perskirstyti didesnę sukuriamos vertės dalį, valdžiai yra pabrėžęs ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF).
Tačiau bet koks mokesčių didinimas ar išmokų apkarpymas verčia gyventojus eiti į gatves. Dalis žmonių įsitikinę, kad mokesčių mokėjimas yra prievolė, ir niekas jų neklausia nei kam, nei kaip panaudojami jų uždirbti pinigai.
G. Nausėda tiki, kad toks požiūris gali keistis ir reikėtų pasižiūrėti į Šiaurės kaimynių pavyzdį: „Tose valstybėse vis mažiau gyventojų mokesčių mokėjimas atrodo prievolė, o vis daugiau atrodo kaip mainai tarp individo ir viešojo intereso. Jis, mokėdamas mokesčius, suvokia, kad jis nemeta pinigų į kiaurą kibirą, iš kurio nieko nebeatgaus“.
Ekonomistas pasiūlė į mokesčius žiūrėti ne kaip į neišvengiamas išlaidas, o į investiciją į saugumą, jei asmuo susirgtų, prarastų darbą.
Mokesčius mokame, kad jaustumėmės saugiau
„Mokesčiai padeda saugiau jaustis ir patiems turtingiesiems. Jie jaučiasi saugesni nei tuo atveju, kai labai didelė dalis visuomenės yra neturtinga ir jaučiasi blogai, - kalbėjo mokesčių ekspertė. - Europos Sąjungos turtingesnės šalys tik iš dalies moka išmokas neturtingoms dėl solidarumo. Išmokos mokamos, nes geriau atiduoti savo pajamų dalį kaimynams, kad jie būtų stipresni nei sau turėti ir šalia turėti alkanus kaimynus“.
R. Bilkštytė teigė, kad laisvos rinkos šalininkai norėtų, jog valstybė neperskirstytų sukurto BVP, tačiau kartu klausia, ar taip visuomenė jaustųsi geriau.
„Tada apsistatai siena ir gyveni tik sau, bet saugiau yra, kai valstybė perkirsto dalį sukuriamo produkto, ypač jei yra gilios socialinės problemos. Jas reikia spręsti, kad sėkmingiems verslininkams nebūtų daužomi langai. Kol gyvename pakankamai saugioje valstybėje, mes to neįvertiname“, - tęsė pašnekovė.
Kalbėdama apie šešėlinę ekonomiką ir nepasitikėjimą mokesčių sistema, R. Bilkštytė polemizavo su G. Nausėda. Ji visgi tiki, kad dauguma nenorinčių ar vengiančių mokėti mokesčius gyventojų tai daro ne dėl nepasitikėjimo, kur tie pinigai „nusės“, bet dėl išgyvenimo klausimo.
Ar gyventojai mieliau mokėtų mokesčius jei galėtų pasirinkti konkrečiai kam ir kokiam tikslui jie bus panaudoti?
Mokesčių specialistė teigė, kad iš dalies tokia sistema egzistuoja Šveicarijoje. Ten yra trijų lygių mokesčiai – valstybiniai, kantonų bei vietos. Mažos bendruomenės susirenka ir nusprendžia, kokį projektą norima vykdyti (mokyklos statybos, kelių tiesimas ir pan.) ir sutarę turi galimybę mokėti mokesčius dėl tikslinio projekto.
LLRI: mokesčiai nėra blogai, bet gal reikėtų atsisakyti kai kurių
„Tarkime, ar valdžios funkcija yra reklamuoti mūsų šalį užsienio turistams. Gal patys viešbučiai ir kiti turizmo sektoriaus dalyviai galėtų tai padaryti pigiau ir taikliau nei valstybė?“, - retoriškai klausė ekonomistė.
Pasak jos, didelį darbą galima būtų nudirbti ir koreguojant jau dabar įvestus mokesčius ir jų tarifus.
„Šiandien iš penkių mokesčių surenkame virš 90 proc. visų mokestinių pajamų, tad kitus 20 mokesčių galima būtų panaikinti be esminės skriaudos biudžetui. Tai leistų mokesčių mokėtojams laisviau kvėpuoti, sumažintų administracinę naštą“, - įsitikinus K. Leontjeva.
LLRI atstovė daugiau dėmesio skiria ne paties mokesčių reiškinio kritikai, o tam, kam jie yra konkrečiai panaudojami.
Ekonomistė pateikė pavyzdį su kelių tvarkymu: valstybinės institucijos išleidžia ne pačių uždirbtus pinigus paslaugoms, kuriomis naudojasi kiti. Tuomet yra mažiau paskatos galvoti, kiek ir kaip jie išleidžiami.
„Privatus savininkas būtų suinteresuotas kuo pigiau sutvarkyti kelią taip, kad jo nereikėtų tvarkyti kitais metais. Tuo metu viešajame sektoriuje tokios motyvacijos nėra. Greičiau priešingai – jei šiemet gerai sutvarkysi kelius, kitąmet tavo biudžetinę įstaigą norės uždaryti, nes skirti lėšų kelių taisymui nebereikės“, - ironizavo pašnekovė.
Taip pat K. Leontjeva nesutinka, kad už privačias paslaugas, kurias dabar teikia valstybė, gyventojams tektų mokėti daugiau: „Dabar tai kainuoja ir kainuoja daug, tiesiog žmonės nemato, kaip už visa tai jie sumoka“.
Atvirkščiai, pašnekovė tiki, kad tik perkėlus visas viešas paslaugas į rinkos aplinką, būtų galima išsiaiškinti, kokios paslaugos yra iš tiesų reikalingos ir kiek jos iš tiesų kainuoja.
„Jeigu galiausiai būtų atsisakyta visų mokesčių ir visų viešųjų paslaugų, tos paslaugos, kurios tikrai reikalingos, tarkime keliai ar priešgaisrinė apsauga, rinkoje rastų pirkėją. Skirtingai nuo esamos sistemos, kai mokesčių mokėtojai neturi jokios įtakos paslaugos kainai, konkurencijos dėka atsirastų prielaidos kainos mažėjimui, efektyviau teikiamai paslaugai.
„Rūpintis pagyvenusiais artimaisiais, vaikais, neįgaliaisiais yra mūsų visų žmogiška pareiga ir klaidinga manyti, kad nesant valstybinei „Sodros“ sistemai žmonės būtų pasmerkti. Panaikinus mokesčius, dirbantiesiems liktų visos jų uždirbamos pajamos, tad jie turėtų lėšų pasirūpinti savo artimaisiais. Taip pat atsirastų realus solidarumas – savanoriška labdara stokojantiems paramos“, - teigė ji.
K. Leontjeva tiki, kad visgi mokesčiai nėra valstybės pagrindas: „Valstybė yra stipri tiek, kiek stiprūs jos žmonės. Jeigu žmonės yra nepatenkinti gaunamų viešųjų paslaugų kokybe, nepasitiki valstybinėmis institucijomis, tai labiau pakerta valstybę negu ją stiprina“.
Pirmieji mokesčiai - „pagalvės“
Kad visuomenė galėtų išgyventi ir be mokesčių mano ir ISM vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytoja Asta Klimavičienė, tačiau kartu ji pabrėžia, kad sistema be mokesčių galėtų būti tik mažose bendruomenėse.
„Mokesčiai yra pagrindinis valstybės pajamų šaltinis. Jei jų nebūtų, valstybė negalėtų teikti jokių paslaugų. Tiesiog neturėtų pajamų joms teikti“, - teigė ji.
A. Klimavičienė priminė, kad mokesčiai atsidaro anksčiau net nei pinigai.
„Pavyzdžiui, šumerai mokesčius galėjo mokėti karvėmis arba avimis. Prekeiviai, veždami prekes iš vieno regiono į kitą, turėdavo mokėti muitus. Senovės Egipto faraonai bet kada galėjo sugalvoti naujų mokesčių, kai tik jiems pritrūkdavo pinigų. Dauguma pirmųjų mokesčių buvo „pagalvės“ - apmokestintas ne turtas ar pajamos, bet kiekvienas žmogus“, - pasakojo pašnekovė.
Tačiau kartu ISM dėstytoja išvardijo, kokiais principais pagal viešųjų finansų teorijas turi remtis valstybės kuriant mokesčių sistemą šiame amžiuje: neutralumas (nesikišimas į rinką per daug), teisingumas, paprastumas ir aiškumas.
DELFI primena, kad šiuo metu Lietuvoje taikomi šie pagrindiniai mokesčiai, kuriuos moka gyventojas: pridėtinės vertės mokestis (PVM) – 21 proc., gyventojų pajamų mokestis (GPM) – 15 proc. Taip pat kai kurioms prekėms taikomi akcizai (energetiniams produktams, alkoholiui, tabakui). Verslui taikomi pagrindiniai mokesčiai – pelno mokestis (0-15 proc.).
Į nacionalinį biudžetą (valstybės ir savivaldybių) įplaukė 21,21 mlrd. Lt (be ES paramos). Šiemet Finansų ministerija planuoja, kad biudžeto pajamos sieks 21,39 mlrd. Lt (be ES paramos). Tai beveik 407 mln. Lt daugiau nei pernai metais.
