Pasirūpinti emociškai dažnai nieko nekainuoja
Pasirūpinti emociškai – tai nebūtinai kompensuoti individualias psichologų paslaugas, sukurti anoniminę emocinės paramos liniją ar įdiegti kokią nors programėlę. Visų pirma, tai pagarba darbuotojo poilsio laikui bei ieškojimas, kaip galima sumažinti alinantį darbo krūvį ir tempą. Tai pasiteiravimas, kaip darbuotojams sekasi, su kokiais iššūkiais jie susiduria, kokios pagalbos jiems reikia. Tai pastangos kurti fiziškai ir psichologiškai saugią darbo aplinką, atvirumu ir pasitikėjimu grįstus santykius. Tai noras neužgauti darbuotojų savivertės ir jų skatinimas save realizuoti.
Sumažėja net įmonės klientų lojalumas
Kai kolektyvas jaučia darbdavio pastangas jais pasirūpinti emociškai, jam pradeda rūpėti darbovietė: jos rezultatai, geras įvaizdis, kolegos.
Spartesnė verslo plėtra ir profesinis augimas
Be to, darbuotojai, jaučiantys, kad rūpi darbdaviui, labai greitai šias nuostatas perduoda naujiems kolektyvo nariams ar kandidatams. Tokios įmonės gauna galimybę pritraukti ir išlaikyti talentus, šių talentų dėka patirti verslo plėtrą, viešojo sektoriaus modernizaciją ir kolektyvo profesinį augimą.
Tylusis atsitraukimas atneša nuostolius
Taip formuojasi tylusis atsitraukimas – reiškinys, kai darbuotojai oficialiai neišeina iš darbo, bet nuo jo tarsi atsiriboja, nes bando žūtbūt sumažinti darbe patiriamą stresą, išvengti perdegimo ir atgauti gyvenimo bei darbo pusiausvyrą. Darbuotojas tarsi nebeturi moralinio įsipareigojimo darbdaviui, nes kažkur giliai mano, kad darbdavio elgesys su juo yra amoralus.
Gallup ekspertai šiemet pranešė, kad tylusis atsitraukimas pasaulio ekonomikai kainuoja 8,8 trilijonus JAV dolerių arba net 9 proc. pasaulinio BPV per metus, nes mažina įmonių našumą ir pelningumą. Šiuos nuostolius ypač pajunta nedidelės įmonės.
Skirtingi būdai
Kalbėdama apie šios problemos sprendimo būdus, įmonės „Oxylabs“ personalo vadovė Živilė Pilkauskienė akcentuoja, kad atsakomybė krenta tiek ant darbdavio, tiek ant darbuotojo pečių.
„Organizacijos gali nertis iš kailio ir siūlyti viską: konferencijas, mokymus, bandeles, kelti atlyginimą, bet jeigu žmogus neturi vidinės motyvacijos, jam šios priemonės nepadės. Pagrindinis atsakymas į apatiją yra dėmesys, tinkamų lūkesčių iškėlimas ir rūpestis darbuotojais. Čia svarbiausia yra atrasti tai, kas motyvuoja kiekvieną darbuotoją kaip asmenį, nes tai gali padėti jam iš naujo atrasti norą augti, prisiimti atsakomybę bei siekti aukštesnių rezultatų, – sako pašnekovė.
Anot jos, šioje vietoje itin svarbią rolę užima tiesioginis darbuotojo vadovas, privalantis žinoti, ką įmonė gali padaryti dėl komandos nario, kokių priemonių galima imtis, norint užtikrinti didesnį jo įsitraukimą.
„Viskas priklauso nuo individualių poreikių. Vieniems tai bus atlyginimas, kitiems – tobulėjimo galimybės ar šiek tiek pakeistos atsakomybės. Mūsų patirtis rodo, kad darbuotoją norinti išlaikyti įmonė gali padaryti viską – ir sumažinti darbų kiekį, ir sukurti naujų darbų ar iššūkių, kurie kolegai įpūstų naujos gyvybės“, – tvirtina Ž. Pilkauskienė.
Pasak jos, jeigu vis dėlto reikėtų įvardinti vieną bendrą vardiklį, galintį padėti spręsti tyliojo atsitraukimo keliamus iššūkius, tai būtų dialogas.
Reikalingi konkretūs sprendimai
Galiausiai nepasirūpinimas darbuotojais atsisuka ne tik prieš verslą, bet tampa ir asmeniniu stresu jo vadovui ar savininkui. Todėl darbuotojų tausojimas turėtų būti kiekvieno verslo, kuris nori būti sėkmingas, strategijos dalis.
„Kasdien kiekvieno darbuotojo asmeniškai neįmanoma paklausti, kaip jis jaučiasi darbe. Laimei, paklausti darbuotojų, kaip jie jaučiasi, kas kelia įtampą ir rasti sprendimus, kaip šias įtampas valdyti, galima labai struktūruotai“, – apie problemos sprendimo būdą pasakoja ekspertė S. Vičaitė.
Pasak psichologių, dažnai sprendimai itin paprasti ir nieko nekainuoja: pvz., nustatoma, kad laiškas, parašytas po darbo, adresatą pasiektų tik jo darbo metu. Be to, mažinamas susirinkimų dažnis, neleidžiama į kalendorių įtraukti susitikimų, jei jų neskiria bent 20 min. pertrauka ir pan.